LAT: naujai įsigaliosiantis, bet ginčo šalims jau žinomas teisinis reglamentavimas nėra pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija kovo 13 dieną priėmė nutartį dėl teisės normų, reglamentuojančių atleidimą nuo civilinės atsakomybės už sutarties neįvykdymą dėl valstybės veiksmų, aiškinimo ir taikymo. Ginčo šalys 2013 m. spalio 31 d. sudarė Biokuro pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti, o atsakovė – nupirkti susitartą kiekį biokuro. Šalys susitarė, kad perkamo biokuro kiekis ir kaina nesikeis visą sutarties laikotarpį. Atsakovė nesutiko nupirkti viso biokuro kiekio, motyvuodama šilta žiema, pasikeitusiomis pirkimo taisyklėmis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atmetė ieškovės ieškinį dėl nuostolių priteisimo atmetė. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovė nepateikė jokių argumentų dėl ieškovės atlikto nuostolių dydžio apskaičiavimo teisėtumo. Nuostoliai kilo dėl atsakovės netinkamo sutarties vykdymo, todėl konstatuota, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovės veiksmų ir ieškovės patirtos žalos, tačiau teismai sprendė, jog egzistuoja pagrindas atsakovę nuo civilinės atsakomybės atleisti.

LAT teisėjų kolegija pasisakė, kad CK 6.253 straipsnyje valstybės veiksmai įvardijami kaip atskiras civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindas. Valstybės veiksmų, kaip vieno iš civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindų, taikymas visuomet yra susijęs su tam tikrais valstybės institucijų veiksmais ar aktais, dėl kurių įpareigotas asmuo negali įvykdyti sutartinių įsipareigojimų arba kurie lemia negalėjimą laikytis tam tikros pareigos. Byloje nustatytos aplinkybės suponavo išvadą, kad teisinio reglamentavimo pokyčiai abiem šalims buvo žinomi iki sutarties sudarymo ir vykdymo pradžios. Aplinkybė, kad LR Energetikos išteklių rinkos įstatymo (EIRĮ) redakcija įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d., nereiškia, kad valstybės veiksmai buvo nenumatyti ar neprognozuojami, kadangi Sutarties sudarymo metu minėtas įstatymas buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“. Atsakovė, žinodama apie naują teisinį reglamentavimą, įtvirtinantį imperatyvias pareigas jai, kaip šilumos tiekėjai, sudarė sutartį dėl atitinkamo biokuro kiekio pirkimo su ieškove, todėl nevykdydama sutartinių įsipareigojimų būtent atsakovė, o ne ieškovė pažeidė sutartines pareigas.

Taip pat pabrėžta, kad kasacinio teismo praktikoje pažymėta, jog CK 6.253 straipsnyje, kuriame įtvirtinti civilinės atsakomybės netaikymo ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindai, nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes ir valstybės veiksmus (privalomus ir nenumatytus valstybės institucijų veiksmus (aktus), dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma ir kurių šalys neturėjo teisės ginčyti) įstatymas atskyrė kaip skirtingus ir savarankiškus atleidimo nuo civilinės atsakomybės ar jos netaikymo pagrindus. Todėl sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas šalių ginčo situaciją be pagrindo vertino ir kaip atitinkančią force majeure sampratą.

Teisėjų kolegija kartu pažymėjo, kad ieškovė, būdama biokuro tiekimo rinkos dalyvė, nors ir turėjo pagrindą tikėtis, kad atsakovė, sudarydama sutartį su ieškove, žino savo poreikius ir galimybes bei jas yra įvertinusi, vis dėlto, būdama atidi ir rūpestinga verslininkė, veikianti sau įprastoje verslo srityje, taip pat turėjo pasidomėti, ar atsakovė yra įvertinusi galimas rizikas dėl naujai įsigaliosiančio teisinio reglamentavimo. Teisėjų kolegija konstatavo, jog šioje konkrečioje situacijoje, kai abi šalys žinojo apie naujai įsigaliosiantį teisinį reglamentavimą, tačiau jo galimos įtakos sutartinių įsipareigojimų vykdymui neįvertino, yra pagrindas konstatuoti ir ieškovės neatidumą bei nerūpestingumą, todėl jos teisė į nuostolių atlyginimą negali būti visiškai apginama. Tai yra pagrindas spręsti dėl atsakovės atsakomybės mažinimo