Komentarai

A. Šekštelo. Ginčai dėl notaro vykdomųjų įrašų – nearbitruotini?

Analizuodamas Lietuvos teismų praktiką arbitražo klausimais radau įdomią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) nutartį, kuri man sukėlė daugiau klausimų, negu aš joje radau atsakymų. Bylos esmė yra ta, kad Lietuvos įmonė prašė Lietuvos teismo pripažinti užsienio bendrovės reikalavimą išieškoti virš 700 tūkstančių eurų, priimtą antstolio patvarkymais vykdymui neteisėtu, panaikinti notarės vykdomąjį įrašą dėl tokios skolos išieškojimo. Lietuvos įmonė išdavė vekselį pagrindinės sutarties vykdymui užtikrinti. Nors įmonė teigia, kad savo reikalavimus pagal sutartį įvykdė, atsakovas – užsienio įmonė – kreipėsi į notarą ir pastarasis padarė įrašą išieškoti skolą.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį paliko nenagrinėtą, nes pagrindinėje sutartyje buvo numatyta arbitražinė išlyga.

LAT, gavęs ieškovės kasacinį skundą, bylą nagrinėjo labai logiška seka. Iš pradžių jis nustatė arbitražinės išlygos šalis ir apimtį. Išsiaiškino, kad vekselis buvo išduotas pagrindinės sutarties vykdymui užtikrinti. Tuomet jis pašalino arbitražinės išlygos spragas dėl netikslaus arbitražo institucijos pavadinimo nurodymo. Pasakė, kad pagrindinis ginčas dėl reikalavimo turi būti nagrinėjamas arbitraže. Ir tuomet priėjo prie reikalavimo panaikinti notaro vykdomąjį įrašą objektinio arbitruotinumo. Ir čia prasidėjo…

Jau rašiau, kad Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 12 straipsnis, numatantis nearbitruotinus ginčus, negali būti aiškinamas plečiamai. Tai aiškiai matyti ir iš pačios 12(1) straipsnio formuluotės.

Bet LAT kūrė teisę ir pasakė aptariamos nutarties 56 punkte, kad:

„<…> nors tokio ginčo nearbitruotinų ginčų sąraše, įtvirtintame KAĮ 12 straipsnyje, nėra, jo nearbitruotinumą suponuoja notaro funkcijų esmė. Notaras veikia valstybės vardu ir remdamasis įstatymais užtikrina, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų (Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 2straipsnis). Reikalavimo panaikinti notaro vykdomąjį įrašą tenkinimas iš esmės lemtų tai, kad šalių susitarimo pagrindu sudarytas arbitražas įpareigotų iš valstybės įgaliojimus veikti gavusį ir jos vardu veikiantį notarą atlikti tam tikrus veiksmus – panaikinti vykdomąjį įrašą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad procesinį sprendimą dėl valstybės vardu veikiančio notaro vykdomojo įrašo panaikinimo gali priimti tik kita valstybės vardu veikianti institucija – teismas, taigi reikalavimas dėl notaro vykdomojo įrašo panaikinimo nearbitruotinas“.

Taigi, susidarė keista situacija – ginčas dėl to, ar atsakovas turi reikalavimo teisę pagal vekselį, yra ne tik arbitruotinas, bet ir privalo būti nagrinėjamas arbitraže. O notarinio įrašo galiojimas, išvestinis iš pirmojo, nearbitruotinas. Ne tik kad teismai nežino ką daryti ir mėto klausimą dėl notarinio įrašo teisėtumo kaip karštą bulvę (vėliau Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad toks reikalavimas yra neturtinis, todėl pirma instancija jį turi nagrinėti ne apygardos, o apylinkės teismas), bet ginčo šalims gali kilti daug klausimų.

Pirmiausia, ginčas išsiplėstų mažiausiai per dvi jurisdikcijas. Tokiu atveju ieškovas turi kreiptis į arbitražą dėl reikalavimo pagal vekselį ginčijimo. O į Lietuvos teismą – su reikalavimu pripažinti notarinį įrašą negaliojančiu ir atitinkamai stabdyti notarinio įrašo vykdymą. Kadangi šis reikalavimas yra išvestinis, greičiausiai, teismas stabdys bylą tol, kol arbitražas priims galutinį sprendimą. Taigi, procesas būtų dubliuojamas ir neefektyvus.

Antra, pagal Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 81(2) straipsnį, notarai padaro vykdomuosius įrašus pinigams iš skolininko išieškoti ir tokie įrašai pagal 82 straipsnį gali būti ginčijami ieškinio teisenos tvarka. Teismų praktika čia skiria vykdomųjų įrašų ginčijamą ginčijant pati vekselį (turtinis reikalavimas), arba ginčijant tik procedūrinius pažeidimus neginčijant paties vekselio (neturtinis reikalavimas) (žr., pvz., LAT 2013 m. gruodžio 27 d. nutartį c. b. Nr. 3K-3-706/2013). Nėra suprantama, kodėl negalima arbitraže ginčyti notarinių įrašų, jei yra atitinkamas arbitražinis susitarimas, tiek formaliais pagrindais, tiek ginčijant patį vekselį. Vien tai, kad vykdomasis įrašas yra vykdomasis dokumentas, vykdytinas civilinio proceso nustatyta tvarka (CPK 584(2)(2), 587(8) straipsnius, Notariato įstatymo 43 straipsnį), taip pat nereiškia, kad ginčai dėl tokių įrašų negali būti nagrinėjami arbitraže. Tokia pat LAT logika nebūtų galima ginčyti arbitraže nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, nes ją tvirtino notaras.

Trečia, LAT argumentacija yra ydinga. LAT aiškina, kad „reikalavimo panaikinti notaro vykdomąjį įrašą tenkinimas iš esmės lemtų tai, kad šalių susitarimo pagrindu sudarytas arbitražas įpareigotų iš valstybės įgaliojimus veikti gavusį ir jos vardu veikiantį notarą atlikti tam tikrus veiksmus – panaikinti vykdomąjį įrašą“. Iš esmės, tokia LAT argumentacija reiškia, kad tuo atveju, jeigu arbitražo teismas sprendimu panaikina nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį ir taikoma restitucija, nekilnojamojo turto registras neprivalo įregistruoti atitinkamo juridinio fakto apie nuosavybės į ginčo objektą pasikeitimo.

Galiausiai, painiavą padėtų išspręsti aiškinimas, kad bet kuriuo atveju arbitražo sprendimai vykdomi ne tiesiogiai, bet gaunant iš teismo atitinkamą vykdomąjį raštą (CPK 587(1) str.). LAT šios aplinkybės matyt neįvertino, kas lėmė ydingos praktikos formavimą (arbitrai negali nurodinėti notarams), kad ginčai dėl vykdomųjų įrašų yra nearbitruotini.

Apibendrinant, reikėtų vis dėl to laikytis įstatymo raidės ir neplėsti Komercinio arbitražo įstatymo 12 str. Tokia LAT praktika tiesiogiai prieštarauja Komercinio arbitražo įstatymo 12(1) str., numatančiam, kad visi ginčai gali būti sprendžiami arbitraže, išskyrus šiame straipsnyje numatytas išimtis. LAT, manydamas, kad tokia įstatymo nuostata prieštaraujanti kitiems įstatymams ar Konstitucijai, turėjo stabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (CPK 3(3) straipsnis), o ne de factokurti naują, be to, ydingą, teisės normą, tiesiogiai prieštaraujančią Komercinio arbitražo įstatymo 12(1) straipsniui.

Pažymiu, kad nedalyvauju aptariamoje byloje nei kaip atstovas, nei kaip ekspertas, o šis komentaras yra skirtas išimtinai diskusijai arbitruotinumo klausimais paskatinti.

Albertas Šekštelo yra advokatų profesinės bendrijos „Motieka & Audzevičius“ vyresnysis teisininkas

Raktažodžiai
Close
Close