Komentarai

I. Danėlienė. Ar Ukrainos Konstitucinis Teismas pasuks šalį atgal nuo Konstitucijoje įtvirtintos vakarietiškos geopolitinės orientacijos?

Šių metų vasario 21 dieną įsigaliojo Ukrainos Konstitucijos pataisos, Lietuvos pavyzdžiu įtvirtinusios šalies geopolitinę orientaciją. Konstitucijos preambulėje pabrėžta europinė Ukrainos tapatybė ir šalies euroatlantinių siekių negrįžtamumas, kuris buvo vienas iš prieš penkerius metus įvykusios Orumo revoliucijos reikalavimų. Kituose Konstitucijos straipsniuose numatytas Ukrainos visateisės narystės Europos Sąjungoje ir NATO siekis. Pataisoms priimti reikėjo dviejų sėkmingų balsavimų Ukrainos parlamente, balsuojant antrą kartą – ne mažiau nei 2/3 parlamentarų pritarimo, tai yra bent 300 balsų „už“. Pataisoms pritarta 334 balsais. Toks didelis politikų susitelkimas Ukrainoje nėra dažnas.

Priimant šias Konstitucijos pataisas, vienas garsiausiai skambėjusių kritikų argumentų – net ir tų, kurie nuoširdžiai pritarė tokiam šalies geopolitiniam pasirinkimui – buvo tariamas deklaratyvus šių pataisų pobūdis. Abejota, kiek realiai jos galėtų paveikti šalies teisinį ir politinį gyvenimą, ar pataisos netaps tik tuščia politine deklaracija.

Norėjosi tokias abejones išsklaidyti remiantis Lietuvos pavyzdžiu: dar iki Lietuvos tapimo Europos Sąjungos nare, konkretų turinį vakarietiškai geopolitinei orientacijai, įtvirtintai Konstitucijoje, ir visateisės narystės siekiui, įtvirtintam ES Asociacijos sutartyje, suteikė aukščiausios mūsų šalies teisminės institucijos – Konstitucinis Teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Nagrinėdami konkrečias bylas, šie teismai Konstitucijos ir įstatymų nuostatas aiškino Europos Sąjungos teisės kontekste, atsižvelgdami į teisinės sistemos harmonizavimo su ES teise reikalavimą. Vadovaujantis tokiais pačiais argumentais buvo bei yra atsižvelgiama ir į geriausią ES šalių teisminę praktiką, įskaitant konstitucinių teismų jurisprudenciją.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išplėtotą oficialiąją konstitucinę doktriną, Konstitucijoje įtvirtinta vakarietiška geopolitinė orientacija reiškia, pirmiausia, šalies narystę ES ir NATO bei būtinybę vykdyti su šia naryste susijusius įsipareigojimus. Pabrėžtina, kad tokia geopolitinė orientacija nėra kažkokia geografinė sąvoka. Ji turi vertybinį turinį – yra grindžiama universaliomis konstitucinėmis vertybėmis, kurios yra bendros demokratinėms Europos ir Šiaurės Amerikos šalims. Todėl pagal Konstituciją negali būti ir nėra jokių realių (o ne tariamų) priešpriešų tarp Konstitucijoje įtvirtintųjų ir vakarietiškųjų pagrindinių vertybių, tarp Konstitucijos ir narystės ES bei NATO įsipareigojimų. Beje, vakarietiška Lietuvos geopolitinė orientacija taip pat suponuoja aktyvią teisės viršenybės, demokratijos ir žmogaus teisių vertybių, kuriomis ši orientacija grindžiama, sklaidą kitose valstybėse, pirmiausia ES Rytų partnerystės šalyse, įskaitant Ukrainą.

Akivaizdu, kad panašiai turi būti aiškinama ir Ukrainos Konstitucija ir įstatymai, ypač po  Konstitucijos pataisų dėl vakarietiškos geopolitinės orientacijos. Turbūt nereikia daug įtikinėti, kad Ukrainoje paplitusi korupcija, pasireiškianti ir neteisėtu praturtėjimu, nėra suderinama su vakarietiškomis demokratinėmis konstitucinėmis vertybėmis. Deja, tenka pripažinti, jog 2019 m. vasario 26 dieną, tai yra praėjus vos 5 dienoms nuo pataisų įsigaliojimo, Ukrainos Konstitucinis Teismo priimtu sprendimu žengiama akivaizdžiai ne vakarietiška linkme, tarsi nematant nei minėtų  Konstitucijos pataisų, nei Ukrainos tarptautinių įsipareigojimų, be kita ko, prisiimtų pagal ES Asociacijos sutartį.

Ukrainos Konstitucinis Teismo sprendime, kuriuo besąlygiškai tenkinamas grupės Ukrainos Verkhovnos Rados deputatų prašymas, prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintas baudžiamojo kodekso straipsnis, kuriame buvo numatyta valstybės tarnautojų ir pareigūnų atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą – reikšmingos vertės turto įgijimą, kurio negalima pagrįsti teisėtomis pajamomis. Suprantama, šis Teismo sprendimas pradžiugino mažiausiai 65 įtakingus valstybės pareigūnus ir tarnautojus, kurių atžvilgiu tuojau pat turėjo būti nutrauktas pradėtas baudžiamasis persekiojimas dėl neteisėto praturtėjimo, taip pat daugelį kitų bėdų dėl korupcijos galėjusių turėti asmenų, nes suteikta „visuotinė amnestija“ visam didelės vertės turto įgijimui, neturint atitinkamų teisėtų pajamų jam pagrįsti. Teismo sprendimas iš esmės paneigė pačią neteisėto praturtėjimo kriminalizavimo prasmę Ukrainoje, nes po jo, kad ir kokia formuluotė būtų pasirinkta, tapo neįmanoma atskira neteisėto praturtėjimo sudėtis, pagal kurią baudžiamajai atsakomybei pakaktų tik įrodyti turto įgijimą nesant atitinkamų teisėtų pajamų jam pagrįsti, nesigilinant į tai, kokios konkrečios neteisėtos veikos buvo asmens pajamų šaltinis.

Itin negausūs ir prieštaringi teismo argumentai neįtikina. Nors Konstitucinis Teismas savo sprendime cituoja Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, susijusią su teisinio tikrumo, nekaltumo prezumpcijos ir teisės neduoti parodymų prieš save garantijų reikšme, atitinkamų EŽTK ir EŽTT jurisprudencijos nuostatų su neteisėtą praturtėjimą kriminalizavusiu baudžiamojo kodekso straipsniu niekaip nesusieja bei neatsižvelgia į tas EŽTT bylas, kurios liudytų palankų neteisėto praturėjimo kriminalizavimui standartą.

Ukrainos Konstitucinio Teismo sprendime nurodoma, kad baudžiamojo kodekso nuostata, apibrėžianti neteisėtą praturtėjimą, stokojo teisinio aiškumo, kad pagal šią nuostatą prokuratūra hipotetiškai galėjo nepakankamai gerai atlikti savo pareigą bei surinkti ne visus įrodymus, galimai pagrindžiančius tarnautojo (pareigūno) pajamų „teisėtumą“, ir tokiu būdu pažeisti įtariamo asmens nekaltumo prezumpciją, o jis pats būtų priverstas pats įrodinėti savo nekaltumą. Tačiau vadovaujantis šia Konstitucijos aiškinimo „logika“, kuri grindžiama hipotezėmis ir netinkamos prokuratūros veiklos prielaidomis, galima būtų kelti klausimą dėl iš esmės visų Ukrainos baudžiamojo kodekso straipsnių!

Ginčytos baudžiamojo kodekso nuostatos reikalavimas įgyti turtą tik už teisėtas pajamas yra aiškus kiekvienam sąžiningam žmogui, tuo labiau turėtų būti aiškus ir valstybės tarnautojams (pareigūnams), kurie pagal Ukrainos įstatymus turi pareigą deklaruoti savo pajamas ir turtą. Šis reikalavimas neaiškus tik tiems, kurių turtas, pagal deklaracijas, buvo akivaizdžiai neproporcingas jų pajamoms (tai yra jas viršijo dešimtis ir šimtus, net daugiau kartų!), ir kuriems gelbėjimosi ratą dabar metė Ukrainos Konstitucinis Teismas. Skaičiusiems Ukrainos baudžiamojo proceso kodeksą nekyla abejonių, kad prokuroras turi pareigą surinkti visus pakankamus tiek nusikalstamos veikos įvykdymo, tiek asmens kaltės įrodymus. Niekas šios prokuroro pareigos nepanaikino ir įrodinėjant neteisėtą praturtėjimą, tai yra ne įtariamas, o būtent prokuroras, patikrinęs visus įmanomus asmens teisėtus pajamų šaltinius, turėjo įrodyti, kad turtas įgytas ne iš teisėtų pajamų.

Ukrainos įsipareigojimai ES ir kitoms tarptautinėms organizacijoms (pavyzdžiui, Tarptautiniam valiutos fondui ar Pasaulio bankui) kovoti su korupcija, taigi ir kriminalizuoti neteisėtą praturtėjimą, Ukrainos Konstitucinio Teismo sprendime nėra nagrinėjami. Teismo sprendime neminima ir kitų šalių konstitucinių teismų, įskaitant Lietuvą, jurisprudencija neteisėto praturtėjimo kriminalizavimo klausimu. Tuo tarpu minėtos Konstitucijos pataisos dėl šalies geopolitinės orientacijos suponuoja Teismo pareigą visgi įvertinti ir europinį (įskaitant EŽTT ir Europos konstitucinių teismų praktiką), ir kitų šalies tarptautinių įsipareigojimų kontekstą. Matant jį, akivaizdus būtų ir atsakymas į klausimą, kas labiau atitinka šalies geopolitinę orientaciją: ar plačiai paplitęs nebaudžiamo neteisėto praturtėjimo reiškinys, ar kova su korupcija, pasitelkiant neteisėto praturtėjimo kriminalizavimą.

Šioje vietoje paminėtina, kad ypač gausi neigiama tarptautinė reakcija į vasario 26 dienos Ukrainos Konstitucinio Teismo sprendimą galėtų būti sulyginama su reakcija į skandalingąjį to paties Teismo 2010 metų sprendimą, kuriuo buvusiam šalies prezidentui V. Janukovičiui palankiu būdu buvo iš esmės pakeista šalies valdymo forma. Vasario 26 d. Konstitucinio Teismo sprendimą aštriai kritikuoja ir kai kurie atskirąsias nuomones paskelbę šio Teismo teisėjai.

Nagrinėdamas neteisėto praturtėjimo bylą, Ukrainos KT praleido, galima sakyti, „istorinę galimybę“ pripažinti kovą su korupcija ir neteisingumu šalies konstituciniu imperatyvu (konstituciškai pagrįstu tikslu nustatant baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą), o iš teisės viršenybės kildinamus valstybės valdžios tarnavimo žmonėms ir skaidrumo principus – konstitucine vertybe. Kitaip tariant, Teismas neišnaudojo progos parodyti, kad Ukrainos Konstitucijoje deklaruota vakarietiška geopolitinė orientacija nėra ir nebus vien politinių lozungų rinkinys, jog ją įtvirtinančios Konstitucijos nuostatos realiai galioja ir yra taikomos, kaip bet kurios kitos. Ukrainos Konstitucinio Teismo sprendimu žengtas žingsnis priešinga linkme – konstituciškai užtikrintas aukštesnis, nei ES valstybėse, korupciniais nusikaltimais įtariamų asmenų teisių apsaugos lygis.

Pabaigai norėtųsi pastebėti, jog ant Ukrainos Konstitucinio Teismo teisėjų stalo guli ne viena jautri, su Orumo revoliucijos siekiais ir pasirinkta geopolitine orientacija susijusi byla. Jos ir parodys, ar Ukrainos Konstitucinis Teismas netaps ta institucija, kuri pasuks šalį priešinga kryptimi, nei Konstitucijoje įtvirtinta vakarietiška geopolitinė orientacija.

Dr. Ingrida Danėlienė yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros asistentė

Back to top button