Teismai

LAT: neatsiskaitymas laiku pagal sutartis tarp įmonių nesant apgaulės negali būti pripažįstamas turtinės prievolės išvengimu apgaule ir kvalifikuojamas kaip sukčiavimas

Arūnas Tuma ir Jurijus Semaška buvo kaltinami sukčiavimu, skolininko nesąžiningumu ir nusikalstamu bankrotu. A. Tumos valdoma bankrutavusi įmonė UAB „Julidona“, kuriai vadovavo J. Semaška, 2013 m. pagal keletą pirkimo–pardavimo sutarčių įsigijo dyzelinį kurą iš dviejų Latvijos bendrovių (kurioms realiai vadovavo ir jų veiklą organizavo tas pats asmuo). UAB „Julidona“ su viena Latvijos bendrove už gautą kurą visiškai atsiskaitė, o kurą pardavė pagal Latvijos bendrovės rekomendaciją Lenkijos įmonei (kaip paaiškėjo, tai buvo fiktyvi įmonė), kuri tik dalinai atsiskaitė už gautą kurą ir liko skolinga daugiau nei 700 tūkst. JAV dolerių. UAB „Julidona“ iš kitos Latvijos bendrovės pagal sutartis pirko kurą, kurį pardavė Lenkijos įmonėms, kurios atsiskaitė, tačiau UAB „Julidona“ ne iki galo atsiskaitė su Latvijos bendrove ir liko jai skolinga daugiau nei 700 tūkst. JAV dolerių. UAB „Julidona“ lėšas panaudojo suteiktoms paskoloms grąžinti pirma laiko. Paskolos buvo grąžintos A. Tumai, jo valdomai įmonei „Kaminera“ ir jo žmonai.

Žemesnės instancijos teismai asmenis dėl minėtų kaltinimų išteisino, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokuroras kasaciniu skundu prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atmesdamas prokuroro skundą, nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, jog UAB „Julidona“ parduoti kurą Lenkijos įmonei rekomendavo su abiem Latvijos bendrovėmis susiję žmonės; jie aiškinosi, kodėl Lenkijos įmonė neatsiskaito; pats Latvijos bendrovės veiklą kontroliavęs asmuo siekė taikiai išspręsti skolos klausimą (vyko derybos) ir tik nesutarus prasidėjo teisminiai procesai, dėl to Latvijos įmonė (kreditorius) žinojo, kodėl su ja neatsiskaitoma. Neatsiskaitydami už dalį pagal sutartis UAB „Julidona“ patiekto dyzelinio kuro jokios esminės apgaulės A. Tuma ir J. Semaška nenaudojo, todėl teismai padarė pagrįstą išvadą, kad vien neatsiskaitymas laiku negali būti pripažįstamas turtinės prievolės išvengimu apgaule ir kvalifikuojamas kaip sukčiavimas (BK 182 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie turi būti sprendžiami civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija pritarė teismų argumentams, kad kreditorių teisėtų interesų užtikrinimas, esant skolininko nesąžiningumui, pirmiausia yra ne baudžiamieji, bet civiliniai teisiniai santykiai, kurie ginami civilinėmis teisinėmis priemonėmis, ir tik nesant galimybės tokiai teisinei gynybai ar dėl kaltininko tyčinių veiksmų ją apsunkinant yra taikoma kraštutinė (ultima ratio) priemonė – kaltinimas dėl skolininko nesąžiningumo (BK 208 straipsnis). Kaip pažymėjo teisėjų kolegija, bylos duomenys patvirtino, jog kreditoriaus ir skolininko tarpusavio santykiai proceso metu buvo išspręsti, todėl minėta (ultima ratio) priemonė buvo perteklinė.

Be kita ko, teismai nustatė, kad UAB „Julidona“ bankrotą lėmė ne blogas įmonės valdymas, o objektyvios aplinkybės – kai už patiektą kurą iki galo neatsiskaitė Lenkijos įmonė (fiktyvi įmonė), kuri liko skolinga daugiau nei 700 tūkst. JAV dolerių.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija

Raktažodžiai
Close
Close