Institucijos

Nepasitenkinimas ir panika dėl Vaiko teisių apsaugos reformos – grįsta mitais?

Šiandien Lietuvos visuomenėje ypač garsiai eskaluojama vaikų teisių apsaugos reglamentavimo problematika. Atkreipdama dėmesį į visuomenės susiskaldymą vaiko teisių apsaugos tema, Europos studentų teisininkų asociacijos nacionalinė grupė ELSA Lietuva kvietė aptarti šią problemą diskusijoje „Vaikų teisės: kokių sprendimų reikia Lietuvai?“. Renginio metu atkreiptas dėmesys į probleminius vaiko teisių apsaugos sistemos vientisumo klausimus, šiandien matomus naujojo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo rezultatus ir mitus, formuojančius visuomenės nuomonę šiuo klausimu.

Diskusijoje savo įžvalgomis dalinosi NVO vaikams konfederacijos direktorė Elena Urbonienė, psichologas, VšĮ „Vaikų linija” vadovas Robertas Povilaitis, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Alina Jakavonienė bei LR Seimo narė Dovilė Šakalienė.

Pasak A. Jakavonienės, vaiko teisės šiandien išgyvena labai daug permainų: „Turime daug pasikeitimų. Nuo 2018 liepos 1 d. vaiko apsaugos sistema tapo centralizuota – dabar teritoriniai skyriai dirba pagal vienodus standartus, priešingai, nei anksčiau, kai buvo formuojamos skirtingos praktikos. Mes reaguojame į visus pranešimus, susijusius su pažeidimais, atstovaujame vaiko interesus teisme ir administracinėse institucijose, inicijuojame globą, bendradarbiaujame su kitomis vaiko gerovės srityje veikiančiomis institucijomis ir organizacijomis, stebime teisinį reguliavimą. Taip pat po pertvarkos atsirado mobili komanda ir atvejo vadyba, kai mūsų specialistai nustato galimus pažeidimus ir perduoda informaciją savivaldybės paskirtam socialiniam darbuotojui. Specialistai, vertinantys galimus vaiko teisių pažeidimus šeimose, jose apsilankę įvertina grėsmės lygį. Dažnai jo nebūna, jei nustatomas I lygis (kai vaikui nekyla grėsmė), svarstomas atvejo vadybos procesas, jei II (kai kyla grėmė vaiko sveikatai ar gyvybei), vaikas paimamas iš jo atstovų pagal įstatymą, per 3 darbo dienas kreipiamasi į teismą.”

Visos šios naujovės sukėlė daug nepasitenkinimo ir panikos visuomenėje, tačiau, A. Jakanovienės teigimu, statistika rodo, kad kol kas reformą galima laikyti sėkminga: „Vaikų be reikalo niekas neatvažiuoja ir neatima. Apie tai galima spręsti iš kelių dalykų. Visų pirma, beveik 70 proc. pranešimų apie galimus pažeidimus gaunama iš policijos pareigūnų, įvertinusių situaciją konkrečiuose namuose. Žymiai rečiau apie tai praneša kaimynai, mokytojai ar medikai. Antra, 48 proc. atvejų, kai vertintas grėsmės lygis nuo 2018 liepos iki 2019 m., grėsmės lygis nenustatytas, 44 proc. nustatytas pirmas lygis ir tik 8 proc. atvejų nustatytas antrasis grėsmės lygis, kai vaikas paimamas iš atstovų.”

Pasak vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės, apie kokybišką institucijos specialistų darbą ir tikslų rizikų įvertinimą galima spręsti iš teismų praktikos: „Nuo 2018 liepos iki 2019 m. buvo pateikta 700 prašymų paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą. Leidimai išduoti 97 proc. atvejų. Be to, kalbant apie vadinamąjį vaikų „paėmimą”, nuo 2013 m. iki 2019 m., lyginant paskutinis šešis kiekvienų metų mėnesius, būtent 2018 m. laikinoji globa nustatyta mažiausiam vaikų skaičiui per penkerius metus.”

Statistika rodo, kad nedarbo dienomis ir nedarbo valandomis gaunama maždaug dvigubai daugiau pranešimų dėl galimų vaiko teisių pažeidimų. Iki Vaiko teisių apsaugos reformos daugelyje savivaldybių Vaiko teisių apsaugos skyriai dirbo nuo 8 iki 5 val. ir nedirbo savaitgaliais.

D. Šakalienės teigimu, tarptautinės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos jau seniai skatino Lietuvą turėti aiškesnę ir pažangesnę vaikų teisių apsaugos sistemą ir įstatymą, todėl naujojo įstatymo redakcijos negalima vadinti skubotai priimta atliepiant į Matuko tragedijos atvejį. „Jau seniai reikėjo naujo įstatymo ir man labai skaudu, kai neteisingai priešinamos šeimos ir vaiko teisės. Jos neprieštarauja, o papildo viena kitą. Šiandien turime tokią situaciją, kad vadovaujamės emocijomis, o tai labai paranku šmeižtui ir dezinformacijai plisti. Objektyviai žvelgiant, 2018 m. buvo pirmi Lietuvos istorijoje, kai nenužudytas nei vienas vaikas”, – sako Seimo narė.

Psichologas R. Povilaitis taip pat pritaria reformos būtinumui. Esą Lietuvoje anksčiau net nebuvo reglamentuota, ką galima vadinti smurtu: „Bandymų keisti įstatymą buvo ir anksčiau, tačiau jie nepasiteisino. Teko iš valdančiųjų išgirsti net tokių minčių, kad fizinės bausmės Lietuvoje yra kultūrinis paveldas ir jų drausti nereikia. Tačiau ar pasiteisino būtent ši reforma, vertinti dar tikrai per anksti.”

Pasak A. Jakavonienės, didžioji vaiko teisių pažeidimų dalis yra susijusi su smurtu, priklausomybėmis, nesaugiomis sąlygomis namuose, pasitaiko atvejų, kai kūdikiai būna paliekami vieni, neprižiūrimi. Tačiau svarbu suprasti, kad tai, kas gali būti pavojinga mažam vaikui, dažnai visiškai nekelia grėsmės paaugliui. „Mūsų institucija visų pirma gina vaiką ir mes žinome, kad pagrindinė ir prigimtinė vaiko teisė yra augti savo biologinėje šeimoje, palaikyti ryšius su giminaičiais. Tačiau ne visada augti biologinėje šeimoje yra geriausias vaiko interesas. Eliminavus visus rizikos veiksnius, kurie kelia pavojų vaiko sveikatai ir gyvybei, vaikas visada turėtų likti šeimoje“, – sako ji.

NVO vaikams konfederacijos direktorė Elena Urbonienė atkreipia dėmesį, kad viskas nėra taip pozityvu – neseniai atliktas tyrimas, kuriame apklausti vaikų apsaugos srityje dirbantys specialistai, vaikų tėvai ir kiti asmenys, šią reformą įvertinę kaip skubotą, eksperimentinę, ignoruojančią darbuotojų ir mokslininkų pastebėjimus bei praktinio darbo specifiką. „Labai trūksta mokymų darbuotojams, kaip elgtis su priklausomybių turinčiomis šeimomis, kaip keisti jų elgesį ir jiems padėti. Tėvai dažnai nesulaukia realios pagalbos, o tik pasakymo, ką reikia padaryti. Nėra pakankamai lėšų ir galimybių apmokyti tėvus, suteikti jiems galimybę dalyvauti pozityvios tėvystės kursuose ar gauti žinių, kaip auginti vaikus su specialiaisiais poreikiais. Pagalba šeimai turi būti priimtinesnė ir prieinamesnė“, – sako ji.

Diskusijos dalyviai, apibendrindami išgirstus teiginius, pritarė, kad būtina į vaikų teises žvelgti kaip į sinerginį procesą, toliau tobulinti vaiko teisių apsaugą. Taip pat, pasak pašnekovų, svarbu informuoti visuomenę, šeimas, suteikti suprantamą ir aiškią informaciją patraukliu būdu apie Vaikų teisių apsaugos reformą, įskaitant informaciją, kaip gauti pagalbą.

Raktažodžiai
Close
Close