E. Šileikis. Kas „užkūrė“ viceministrės nepaskyrimą ministre ir ką teisiškai daryti, kad kitą kartą paskyrimas „užsikurtų“?

1. Tokia antrašte galima reaguoti į naujausią Respublikos Prezidentės politinį akibrokštą premjerui, atsisakant skirti jo teiktą teisingumo viceministrę Irmą Gudžiūnaitę aplinkos ministre, ir tokį valdžios subjektų konfliktą perteikiančio dienraščio „Lietuvos rytas“, kuris kalbino premjerą, 2019 m. vasario 8 d. straipsnį: „Premjeras: ne mes tai užkūrėme“.

Valstybės vadovė ar jos aplinkos žmonės, regis, viešai atsakingai teigia ir leidžia suprasti, kad oficialiai pradėta aplinkos ministro paskyrimo procedūra nutrūko dėl tokių priežasčių: a) jauna kandidatė teisininkė esą neturi (stokoja) žinių ir patirties aplinkosaugoje, o tai galutinai paaiškėjo tik po kandidatūros oficialaus pateikimo, t. y. prieš galimą paskyrimą rengiamo pokalbio metu; b) kandidatūra nebuvo derinta arba visiškai suderinta Prezidentūroje.

Vyriausybės vadovas minėtame interviu, regis, viešai atsakingai teigia ir leidžia suprasti, kad oficiali aplinkos ministro paskyrimo procedūra buvo tinkamai pradėta tuo aspektu, kad: a) kandidatūra buvo suderinta Prezidentūroje ir tai atlikta „ir formaliai ir neformaliai“; b) Prezidentūra nėra „sertifikuotas egzaminų centras“; c) laikytasi analogiškos praktikos ankstesnėse kandidatų į ministrus pirminio suderinimo ir  vėlesnio teikimo situacijose, išskyrus kandidato į teisingumo ministrus atvejį, t. y. Giedriaus Danėliaus  [advokato, buvusio prokuroro – E. Š.]  kandidatūrą, kai „prezidentė buvo pasakiusi, kad greičiausiai jos netvirtins. Nepatvirtino.“

Prezidentūros pozicija ir premjero interviu sudaro pagrindą manyti, kad minėtos viceministrės kandidatūra į aplinkos ministro postą nebuvo visiškai „iš piršto laužta“, ji  buvo apriori derinama Prezidentūroje, tik neaišku, ar asmeniškai (individualiai) su pačia valstybės vadove, preliminariai ar galutinai, numatant kandidatės lemiamo pokalbio su valstybės vadove („egzamino eksternu“) sąlygą ar jos nenumatant.

Atsižvelgiant į garsųjį Davoso forumą snieguotame Šveicarijos kalnyne ir jame  ar jo kontekste nuskambėjusius politinius feministinius nusivylimus, kad dabartinės Lietuvos Vyriausybės sudėtyje neliko nei vienos ministrės  (2018 m. gruodį atleidus švietimo ir  mokslo ministrę, taip pat  kultūros ministrę), galima manyti, kad jaunos veržlios teisininkės viceministrės, turinčios profesinio darbo Briuselyje patirtį, kandidatūros teikimas buvo džentelmeniškas ir diplomatiškas premjero gestas, gal net Karlo Majaus ar Liselotte Welskopf–Henrich lyrinių herojų  „karo kirvio“ užkasimo ir „taikos pypkės“ siūlymo pademonstravimas.

2. Teisininkų bendruomenei ir jos nariu esančiam šių eilučių autoriui ne tas pats, kas, kaip ir kuo remiantis viešai negatyviai apibudina teisininkę(ą), esą nepajėgę(ų) eiti aplinkos ministro pareigų, nes neturi reikiamų žinių ir įgūdžių aplinkosaugoje, nors teisės studijų metais buvo gerai išlaikytas, pvz., VU TF prof. dr. Antano Marcijono ar  prof. dr. Broniaus Sudavičiaus, ar doc. dr. Indrės Žvaigždinienės (o MRU TF, pvz., prof. dr. Rasos Ragulskytės Markovienės) paskaitas vainikavęs aplinkos apsaugos teisės (ar ekologinės teisės) egzaminas.

Kodėl tokį egzaminą išlaikius universitete, jį vėliau dar esą būtina „perlaikyti“ Prezidentūroje, juo labiau „eksternu“, be pasirengimo ir teisės teikti apeliaciją (dėl pažymio pakėlimo vienu balu ar dviem balais)? Jei rimtai, tai kažkas ne taip.

Viena vertus, parlamentinėje demokratijoje (tebūnie su Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarime mįslingai nurodytais „pusiau prezidentinės“ valdymo formos ypatumais) pasireiškiantis kandidatų į ministrus  derinimas, teikimas ir išimtiniais atvejais konstituciškai  toleruotinas atmetimas – politinis procesas, kuriame galimos dideliam ir mažam „Anti-Vijūnėlės dvarui“ epizodiškai būdingos intrigos, kompromisai ir jų stygius, simpatijos ir antipatijos. Šiuo požiūriu nekyla jokių abejonių, kad Respublikos Prezidentė, atsisakydama palaiminti premjero teikiamą teisininkės viceministrės kandidatūrą į aplinkos apsaugos ministro postą, konstituciškai turi tam tikro politinio manevro laisvę, nepriklausomai nuo to, ar anksčiau Prezidentūroje ir jos aplinkoje kažkas kažką premjerui žadėjo ir vertino palankiai.

Kita vertus, viešoje erdvėje, net pačiame valdžios galių epicentre, nuskambėjęs ir žiniasklaidoje eskaluojamas politinis priekaištas jaunai veržliai ir neemigravusiai teisininkei  dėl jos teisinių žinių ir įgūdžių nulemto esą neįmanomo veiksmingo (tinkamo) vadovavimo aplinkos apsaugos ministerijai… verčia krūptelėti. Nejau trisdešimtmetės teisininkės, tebūnie socialiniuose tinkluose neneigiančios pomėgio naktiniams vakarėliams,  nepajėgios žinoti ir įgyvendinti Vyriausybės įstatymą, Aplinkos ministerijos nuostatus ir juose sukonkretintas funkcijas, Vyriausybės programą? Būtent tai (vienaip ar kitaip) pabrėžia premjeras minėtame interviu.

Gal Prezidentūros nepalankumas Irmai Gudžiūnaitei atspindi viso labo atitinkamų charizmatiškų damų charakterių nesutapimą, gal net žvilgsnių ir humoro jausmo sankirtą, balso tembro disonansą ar nesuderintą gebėjimą – pagal Baltijos valstybėms ir jų vadovams kadaise subtiliai įgėlusį Žaką Širaką (Jacques Chirac) – „praleisti progą patylėti“?

Solidariai įsižeidus profesiniu lygmeniu, galima net labai sutirštinti spalvas ir sukelti daugiau nei „audrą stiklinėje“, pvz., formuluojant tokį šių eilučių autoriui aktualų klausimą. Ar gerbiamo teisininko, apjuodinto mistinėse spec. tarnybų pasiklausymų  išklotinėse ir jomis grindžiamose spekuliacijose, Raimondo Šukio paskyrimas sveikatos apsaugos ministru (Respublikos Prezidentės 2010 m. kovo 1 d. dekretu Nr. 1K-308 ir tuometinio premjero Andriaus Kubiliaus teikimu) buvo nulemtas šio teisininko  patirties… sveikatos apsaugos srityje (pvz., farmacijoje)? Jei ne, tai kodėl, esant tai pačiai valstybės vadovei,  Raimondui Šukiui nereikėjo patirties sveikatos apsaugos srityje, o štai Irmai Gudžiūnaitėi kažkodėl sukliudė patirties aplinkosaugoje trūkumas. Tarsi aplinkos apsaugos sritis yra XL kartų sudėtingesnė nei sveikatos apsaugos sritis…

Beje, derėtų prisiminti ankstesnio Advokatų tarybos vadovo (ir teisėjo) teiginį, neseniai pasakytą  šventiniame advokatų renginyje (atsiimant apdovanojimą), kad advokatas prireikus iš esmės pajėgus eiti bet kurias pareigas valstybėje. Tą patį galima pasakyti vertinant teisingumo viceministrę ar kitą diplomuotą teisininką, sėkmingai baigusį teisės studijas ir atlikusį atitinkamą „praktiką“ profesinėje veikloje ar doktorantūroje.

Šiuo požiūriu galima suprasti premjerą, turintį teisinių žinių ir įgūdžių bei teisėsaugos pareigūno patirtį, įrodžiusį (jo oponentų nemalonei), kad buvęs kelių policijos vadovas ir policijos generalinis komisaras gali veiksmingai dirbti vidaus reikalų ministro ir net premjero darbą. Esmės nekeičia (tik papildomo žavesio suteikia) anglų ir lietuvių kalba vykstanti premjerų spaudos konferencija „Šventojoje žemėje“. Gal vėl „dėl visko“ kaltais bus apšaukti toje žemėje gyvenantys ir kuriantys neįtikėtinai darbštūs asmenys?

3. Šiame kontekste ne ką mažiau intriguojantis teisinis ir politinis neaiškumas yra toks: per kiek dienų, savaičių ar mėnesių premjeras, kandidatuojantis į Respublikos Prezidentus, turėtų „vėl bandyti laimę“ Prezidentūroje, teikdamas naują aplinkos ministro kandidatūrą.

Toks neaiškumas, regis, paskatino Seimo narį Julių Sabatauską imtis įstatymų leidybos inciatyvos, kurią  2019 m. vasario 8 d. pranešęs radijas suintrigavo šių eilučių autorių. Būtent ši radijo paskleista informacija apie teisėkūros iniciatyvą ir minėtas tos pačios dienos dienraščio straipsnis yra šios autoriaus individualios subjektyvios nuomonės (o ne atitinkamos Vilniaus universiteto Teisės fakulteto katedros pozicijos, kaip tai gali „pasirodyti“ kai kuriems hyper jautriems politikams) inspiracijos šaltinis. Juo nėra politinis ar kitoks išankstinis asmeninis palankumas ar nepalankumas premjerui, minėtai teisingumo viceministrei ar Respublikos Prezidentei.

Ką siūlo minėtas Seimo narys? Jei radijas ir klausytojas(i) nesuklydo, siūloma įstatymu įpareigoti premjerą per 15 dienų teikti kandidatą į ministrus. Būtent tokią idėją šių eilučių autorius vėlų 2019 m. vasario 8 d. vakarą perskaitė Seimo duomenų bazėje aptiktame minėto politiko (kartu su Seimo nariu Algirdu Sysu) įregistruotame  Vyriausybės įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projekte Nr. XIIIP-3213.

Penkiolikos dienų terminas, vertinant spontaniškai, racionalus ir turi analogų Konstitucijoje (92 straipsnio 3 dalyje). Būtent per 15 dienų naujai paskirtas  Ministras Pirmininkas turi parengti ir pateikti Seimui Vyriausybės programą. Atsižvelgiant į tai, Julių Sabatauską galima suprasti. Jo sumanymo teisinė logika, regis, yra tokia: jei premjeras pagal Konstituciją turi būti pajėgus per 15 dienų parengti ir pateikti Seimui Vyriausybės (keturių metų trukmės) veiklos  programą, tai kodėl jis pagal įstatymą galėtų būti nepajėgus per tokį patį laikotarpį parinkti ir pateikti vieno trūkstamo ministro kandidatūrą.

Tačiau abejotina, ar parlamentinės opozicijos remiamas projektas sulauks trapios Seimo daugumos palaikymo. Jei Seimas pagal Seimo statutą prašytų Vyriausybės nuomonės, ji, matyt, bus negatyvi (nepritarianti). Net jei nuomonė būtu pozityvi (pritarianti), sunku nuspėti, ar Seimo dauguma balsuos už Seimo opozicijos iniciatyvą, ypač tuo (toliau analizuojamu) minėtame dienraščio straipsnyje atskleistu atveju, jei Vyriausybė siūlytų Seimui sujungti dvi ministerijas taip, kad neliktų aplinkos apsaugos ministerijos ir  jai vadovauti turinčio ministro.

Grįžtant prie neaiškumo, svarbu pažymėti, kad jo teisinį aspektą sudaro, be kita ko, tai, kad šiuo metu Konstitucija ir  Vyriausybės įstatymas nenustato jokio termino, t. y. maksimalaus laikotarpio, per kurį premjeras turėtų besąlygiškai atlikti parengiamuosius ir kitokius organizacinius veiksmus, būtinus pateikti Respublikos Prezidentei kandidatą į laisvą ministro postą.

Žinoma, galima teigti ir kartu aiškinti Konstituciją, kad derėtų laikytis protingo ir proporcingo termino (per įmanomai trumpesnį laikotarpį!), kadangi nuolatinio ministro ilgalaikis nebuvimas nesuderinamas su konstituciniu principu: „Ministras vadovauja ministerijai“ (Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalies pirmieji žodžiai). Šioje nuostatoje nurodytas vadovaujantis subjektas „ministras“ pirmiausia sietinas su asmeniu, kurį Respublikos Prezidentas Ministro Pirmininko teikimu paskyrė ministru, ir tik sąlygiškai dar ir su tokiu „atsarginiu“ asmeniu (bėdos situacijoje), kuris, kaip tam tikrai ministerijai jau vadovaujantis ministras, įgaliotas ir įpareigotas papildomai laikinai eiti kito („nelikusio“, t. y. nesančio) ministro pareigas, kol bus paskirtas naujas ministras. Toks ministro ir jo vadybos objekto „sudvejinimas“ (vadovavimo dviem ministerijoms aspektu) konstituciškai toleruotinas tik kaip laikinas (trumpalaikis), nors ir jis (juo labiau ilgalaikis)  laviruoja ties prieštaravimu Konstitucijai, kadangi Konstitucija (98 straipsnio 2 dalis) aiškiai suponuoja esančio ministro laikiną pavadavimą (Ministro Pirmininko pavedimu), bet ne nesančio (atsistatydinusio ar mirusio) ministro laikiną pareigų ėjimą (Respublikos Prezidento įgaliojimu).

Nepaisant to, būta ir tokio objektyviai daugiau ar mažiau pateisinamo ar „būtino“ (nors konstituciškai diskutuotino) precedento, kai Respublikos Prezidentės 2016 m. spalio 17 d. dekretu Nr. 1K–778 ūkio ministrui Evaldui Gustui pavesta laikinai eiti (mirusio) sveikatos apsaugos ministro pareigas tol, kol bus paskirtas naujas sveikatos apsaugos ministras, nors Evaldas Gustas šias papildomas pareigas, regis, ėjo iki naujai suformuotos Vyriausybės įgaliojimų pradžios 2016 m. gruodžio pradžioje, taigi beveik du mėnesius. Išeina, kad šiuo akivaizdžiai ilgoku laikotarpiu, kai Seimo ir jo remiamos Vyriausybės įgaliojimų trukmė (mėnesiais) galėjo būti skaičiuojama vos keliais vienos rankos pirštais,  arba premjeras neteikė (nematė prasmės teikti) naujo sveikatos apsaugos ministro kandidatūros, arba Respublikos Prezidentė neskyrė (nematė prasmės skirti) jai pateikto kandidato į ministro pareigas.

Atsižvelgiant į tai, dabartinę įtampą galima kompensuoti sisteminiu požiūriu: nelogiška kategoriškai teigti, kad jei Konstitucija (89 straipsnio 1, 2 dalis) leidžia ir toleruoja net Respublikos Prezidento pavadavimą ir laikiną pareigų ėjimą (abiem atvejais tai gali daryti Seimo Pirmininkas), tai analogiškai derėtų įžvelgti ir palankiai vertinti ministro  pavadavimą ir laikiną pareigų ėjimą.

Tačiau Seimo Pirmininko keletą mėnesių „laikinai“ atliekamas nesančio Respublikos Prezidento pareigų ėjimas, kurį 2004 m. aukštame profesiniame lygmenyje įkūnijo (pademonstravo) Seimo Pirmininko pareigų dėl to laikinai netekęs Artūras Paulauskas (buvęs generalinis prokuroras) ir dėl to jo ankstesnes Seimo Pirmininko pareigas laikinai perėmęs (jo pavaduotojas) Česlovas Juršėnas,  yra objektyviai nulemtas poreikio organizuoti ir vykdyti Respublikos Prezidento rinkimus. Analogiško organizacinio poreikio, galinčio pateisinti laikiną (nelikusio) ministro pareigų ėjimą keletą mėnesių ar net savaičių, nėra. Nebent, kaip užsimenama dienraščio „Lietuvos rytas“ publikuotame premjero interviu, Vyriausybė teiktų Seimui įstatymo projektą sujungti dvi atitinkamas ministerijas, kuruojančias aplinkosaugą ir energetiką, panaikinant vieną iš jų (tą, kuri iki šiol atsakinga už aplinkosaugą) ir tuo pašalinant poreikį kiek galima greičiau premjerui parinkti, suderinti ir teikti aplinkos ministro kandidatūrą, rizikuojant vėl „nudegti pirštus“ Prezidentūroje dėl joje keliamų reikalavimų nenuspėjamumo, t. y. nežinomybės, ar valstybės vadovė paskutiniame procedūros etape surengs kandidatės(o) žinių ir įgūdžių tam tikroje srityje patikrą, nesitenkindama vien tuo, kad kandidatė(as) turi teisininko profesinę kvalifikaciją patvirtinantį diplomą ir vertingą patirtį einant viceministro bei atitinkamo atstovo Briuselyje pareigas.

Beje, minėtas tragiškai liūdnas, su jauno sveikatos apsaugos ministro Juro Požėlos mirtimi susijęs, ūkio ministro Evaldo Gusto, regis, beveik du mėnesius vykdytas laikino vadovavimo sveikatos apsaugos ministerijai atvejis, matyt, neturėtų būti laikomas tokiu konstituciniu precedentu, kuriuo būtų galima korektiškai remtis 2019 m. vasario situacijoje.

Žinoma, galima formaliai atkirsti, kad 2012–2016 m. kadencijos Seimo ir jo palaikomos Vyriausybės įgaliojimų „paskutiniai mėnesiai“ 2016 m. spalio antroje pusėje, lapkrityje ir gruodžio pradžioje nesudaro tokių konstituciškai reikšmingų teisinių aplinkybių, kurios leistų neįžvelgti precedento.

Išeitų, kad jei vieną kartą griežtoji Respublikos Prezidentė ir jos veiklai pritariantys žurnalistai ar teisės ekspertai nematė teisinės ir net konstitucinės problemos ilgokai (beveik du mėnesius) pasireiškusiame sveikatos apsaugos ministro pareigų laikino ėjimo laikotarpyje, tai kodėl staiga konstitucinė problema preciziškai įžvelgiama panašiame aplinkos apsaugos ministro laikino pareigų ėjimo laikotarpyje.

Gal problematika glūdi premjero kandidatavime į Respublikos Prezidentus ir nenumaldomai artėjančioje amerikietiškoje „raišos anties“  (dabartinėje Prezidentūroje) stadijoje, kuri prasidės išrinkus naują Respublikos Prezidentą ir tęsis iki jo inauguracijos (prisaikdinimo ceremonijos)? Beje, lyginamosiose teisės ir politologijos studijose, regis, nėra (iki šiol nebuvo) „raišo premjero“ doktrinos, kurią būtų galima tinkamai pritaikyti Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui, kandidatuojančiam į Respublikos Prezidentus ir maksimalios sėkmės rinkimuose atveju turėsiančiam atsistatydinti vėliausia inauguracijos dienos rytą. Iki tol jis, būdamas premjeru, gali taip vadovauti Vyriausybei, kad ji savo posėdyje priimtų nutarimą teikti Seimui minėto įstatymo projektą dėl dviejų ministerijų sujungimo tokiu būdu, kad po sujungimo aplinkos ministerijos veika nebūtų tęsiama, tuo, kaip minėta, pašalinant poreikį ieškoti ir teikti aplinkos ministrės(o)  kandidatūrą (jei naujai ministerijai vadovautų dabartinis energetikos ministras).

Politinė intriga ta, kad premjerui Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos laikotarpiu gali būti labai nepalanku (arba atvirkščiai) tarsi patirti fiasko, kadenciją baigiančiai valstybės vadovei darsyk įkūnijus Geležinės ar Gintarinės ledi įvaizdį kitos kandidatės(o) į aplinkos ministrus atmetimo būdu, susietu su patirties aplinkosaugoje (ar vadyboje, bendrai gyvenime) stokos konstatavimu, kurio esą nepajėgė atlikti premjeras.

4. Su Prezidentūra preliminariai ar net hipotetiškai formaliai suderintos premjerui neabejotinai tinkamos ir jam net akivaizdžiai priimtinos kandidatės į aplinkos ministrus politiškai motyvuotas neskyrimas į šias pareigas netikėtu Respublikos Prezidentės apsisprendimu – ne tik politinio konflikto su premjeru ir jo vadovaujama Vyriausybe sukėlimas (pagilinimas), bet ir akivaizdus valstybės vadovo dalyvavimas paprastai politinėms partijoms (jų koalicijoms) priskirtinoje politikoje aukščiu intensyvumo lygmeniu. Tą sunku ir gal net neįmanoma įsivaizduoti įvairių Vakarų Europos valstybių prezidentų, kurie teisiškai privalo stabdyti narystę politinėse partijose ir politiniuose judėjimuose ar kitokiose politinėse srovėse, veikloje.

Pagal Lietuvos Konstituciją (83 straipsnio 2 dalį) Respublikos Prezidentas taip pat privalo stabdyti narystę politinėse partijoje ir politiniuose judėjimuose ar kitokiose politinėse srovėse. Tai savaime nesuponuoja draudimo dalyvauti politikoje aukščiu intensyvumo lygmeniu, kadangi valstybės vadovo „atidedamojo veto teisė“, kurią įgyvendinant Seimo priimtas įstatymas grąžinamas jam atgal svarstyti, ar teisė kreiptis į Konstitucinį  Teismą dėl Vyriausybės nutarimo, kuriuo, pvz., panaikintos kurortams kadaise adresuotos ir Palangoje ar Druskininkuose akivaizdžiai neįgyvendintos „apsaugos zonos“ (esą nepalankios legalizuoti ar įteisinti minėto Vijūnėlės dvaro statybos baigtį, t. y. padariniu esantį „rezultatą“) atitikties Konstitucijai ištyrimo, sudaro prielaidas dalyvauti būtent politikoje aukščiu intensyvumo lygmeniu. Taigi Konstitucija toleruoja ir net suponuoja Respublikos Prezidentės diskreciją (nuožiūros laisvę) įgyvendinti konstitucinius įgaliojimus, sukeliant politinį konfliktą su Seimu, Vyriausybe ir jai vadovaujančiu Ministru Pirmininku išskirtinėse, jos manymu, neišvengiamose situacijose.

Todėl sąlygiško varijuojančio nuosaikumo ar santūrumo idealas, kurį įvairiais laikotarpiais galima matyti, pvz., Italijos, Graikijos ar Vokietijos prezidentų veikloje, konstituciškai neprivalo adekvačiai atsispindėti Lietuvos valstybės vadovės veikloje, įskaitant santykius su Ministru Pirmininku, juo labiau nusprendusiu kandidatuoti į Respublikos Prezidento postą.

Beje, 2018 m. pasireiškęs Italijos prezidento Sergio Mattarella netikėtas (netradicinis) pasipriešinimas tam tikro radikalų populizmą (skepticizmą bei priešiškumą Europos Sąjungai) propagavusio politiko Paolo Savonos  kandidatavimui į finansų ministrus vargu gali būti gretinamas su Lietuvos valstybės vadovės priešiškumui teisingumo viceministrės Irmos Gudžiūnaitės skyrimui aplinkos ministre.

5. Šiaip „nepartinio“ (veiklą partijoje sustabdžiusio ar tokios veiklos nepradėjusio) Lietuvos Respublikos Prezidento idealas – konstitucinės mitologijos dalis, savitų teisinių fikcijų dalis. Apie tas juridines fikcijas kadaise, rengiant disertaciją, rašė Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus patarėja teisės mokslų daktarė Aušra Rauličkytė (ji tai, regis, padarė pirmoji Lietuvos politiniuose teisiniuose leidiniuose). Įdomu, ar ji, šiais laikais eidama valstybės vadovo patarėjos pareigas, būtų patarusi neskirti teisingumo viceministrės aplinkos ministre vien dėl to, kad teisinės žinios ir patyrimas neprilygsta aplinkosaugos srityje dirbusio asmens žinioms ir patyrimui.

Nepaisant to ir viso kitko, kas nurodyta ir įvertinta aukščiau, skaidrioje demokratinėje teisinėje valstybėje ir joje vykstančiame politiniame procese derėtų proporcingai užtikrinti teisinį aiškumą ir suinteresuotų asmenų, tarp jų Irmos Gudžiūnaitės, teisinį tikrumą, tuo tikslu išsklaidant nežinomybę, kada Prezidentūroje vyks anglų kalbos egzaminas, kadaise nepelnytai palaidojęs Loretos Graužinienės karjeros ministrės poste perspektyvą, o kada vietoj tokio egzamino staiga bus surengta gebėjimų ir įgūdžių aplinkosaugoje įskaita ar jai prilygstantis koliokviumas.

Tai įmanoma atitinkamai reglamentuoti Vyriausybės įstatyme (papildomai ir Respublikos Prezidento įstatyme), nors politiškai kultūriškai neracionalu tai techniškai atlikti smulkmeniško reguliavimo būdu (papunkčiui).

Žinoma, kandidatavimas į valstybės politikus ir jais esančius ministrus (kitaip nei į teisėjus ar advokatus, notarus) nėra tokia teisinė procedūra, kuri pagal EŽTT doktriną turėtų būti reglamentuota kiek galima labiau tinkamai, užtikrinant, pvz., teisę būti išklausytam ar teisę kreiptis į teismą. Teisinė vaizduotė viršytų protingas ribas, jei materializuotųsi teoriškai galimas kreipimasis į teismą (ar net pastarojo į Konstitucinį Teismą), ginčijant tokį Respublikos Prezidentės neveikimą (dekreto neišleidimą), kuriuo aplinkos ministre nepaskira premjero teikta teisingumo viceministrė, kurios kandidatūra buvo suderinta „ir formaliai, ir neformaliai“.

Net jei teismas, apklausęs liudininkus ir įvertinęs premjero pateiktą tarnybinę ar privačią korespondenciją ir su ja susijusias aplinkybes,  nustatytų faktą (Konstitucinio Teismo ankstesniais laikais filosofiškai tarsi išaukštintą  objektyviąją tiesą), kad premjeras ar jo aplinkos žmonės Irmos Gudžiūnaitės kandidatūrą su Prezidentūra suderino net „formaliai“,  konstituciškai sunku įsivaizduoti, jog toliau galėtų būti formuluojamas… konstatavimas, kad Respublikos Prezidentės politiškai nenuoseklus elgesys, nenulemtas spec. tarnybų įslaptintų pažymų, kompromituojančių kandidatę, esą neatitinka konstitucinio atsakingo valdymo principo… Tokių politizuotų bylų nebuvo Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus (jo konfliktų su tuometiniais premjerais) laikais ir neturėtų būti dabartinės valstybės vadovės neveikimo (atsisakymo skirti ministrus) situacijose.

Tačiau kas galėtų paneigti, kad premjerui parinkus, suderinus ir pateikus dar vieną aplinkos ministro kandidatūrą… ji vėl nebus „išbrokuota“, paskutiniame procedūros etape, Prezidentūroje surengus „kryžminę apklausą“ ar specialių gebėjimų patikrą, tuo paskleidžiant Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos dalyviams ir stebėtojams žinią, kad premjeras nesusitvarko, ir savanaudiškai koncentruojasi vien į kandidatavimą Respublikos Prezidento rinkimuose.

Todėl moksliniais sumetimais galima nuoširdžiai siūlyti premjerui tokią originalią idėją: pakartotinio kitos aplinkos ministro kandidatūros teikimo situacijoje, jei ji bus neišvengiama dėl minėto dviejų ministerijų nejungimo,  išleisti tokį Vyriausybės įstatyme ir Vyriausybės darbo reglamente numatytą (prireikus naujai apibrėžtą) aktą, kuris būtų išsyk viešai skelbiamas (net Teisės aktų registre, prireikus pakeičiant premjero aktų skelbimo jame tvarką). Tokio akto preambulė ir pagrindinė nuostata turėtų būti maždaug tokia: „Remdamasis Konstitucijos 92 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į Vardenės Pavardenės kandidatavimo į aplinkos ministro postą suderinimą su Respublikos Prezidente ir tai patvirtinančius formalius bei neformalius aktus, teikiu Respublikos Prezidentei skirti Vardenę Pavardenę aplinkos ministre.“

Beje, ne tiek teisininkai (jei jie nepavydūs), kiek su kitomis profesijomis susiję asmenys turėtų nuoširdžiai pasvarstyti ir atsakyti tokį klausimą. Jei minėtas generalinis prokuroras, tapęs Seimo Pirmininku, 2004 m. tinkamai gebėjo ištisus keletą mėnesių laikinai eiti Respublikos Prezidento pareigas, tai kodėl to paties (neblogiau) negalėtų nelaikinai atlikti buvęs kelių policijos vadovas ir policijos generalinis komisaras, juo labiau  vėliau ėjęs vidaus reikalų ministro ir net premjero pareigas?

Gal tokį klausimą teigiamai atsakius didesnei politikų, kurie save idėjiškai sieja su parlamentine opozicija, daliai… pasibaigtų (nebūtų kilusios) visos abejotinos atakos prieš premjerą ir jo pateiktą teisininkės kandidatūrą?

Egidijus Šileikis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros profesorius