Teismai

LAT apie vienkartinės kompensacijos už įstatymu nustatytą servitutą dydžio nustatymą

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija vasario 5 dieną priėmė nutartį dėl teisės normų, reglamentuojančių servituto atlygintinumą ir vienkartinės kompensacijos už įstatymu nustatytą servitutą dydžio nustatymą, kai servitutas įstatymo pagrindu yra nustatytas patalpų savininkui. Ieškovė nurodė, kad atsakovė daugiau kaip 10 metų naudojasi ieškovei nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis Vilniuje: šiose patalpose laiko elektros prietaisus ir kitus daiktus, gamina žemos įtampos elektros energiją ir ją parduodama didesne kaina gauna naudą. Ieškovė negali šiomis patalpomis naudotis, gauti pajamų iš šios atsakovės užimtos patalpos nuomos, todėl ieškovė dėl tokio servituto patiria žalos.

Pabrėžta, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad servitutas pagal savo prigimtį yra atlygintinis ne tik tais atvejais, kai jis nustatytas teismo sprendimu, bet ir tais atvejais, kai yra nustatytas administraciniu aktu. Taigi servitutas gali būti neatlygintinis tik išimtiniais atvejais, konstatavus tam konkretų pagrindą.

Išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad 2004 m. liepos 1 d. Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. IX-2307 buvo nustatyta nekilnojamojo daikto savininkui taikomų suvaržymų energetikos objektus ir įrenginius valdančios elektros energetikos įmonės naudai teisinė prigimtis ir nustatytas šių suvaržymų teisinis pagrindas. 2017 m. liepos 4 d. EEĮPPĮ Nr. XIII-604 įstatymų leidėjas expressis verbis nustatė, kad servitutai, nustatyti iki šio įstatymo įsigaliojimo, savo prigimtimi yra atlygintiniai ir už juos turi būti atlyginta, jeigu šie nuostoliai nebuvo atlyginti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas nenustatė ir nenustato išimties iš atlygintinumo taisyklės dėl nuosavybės teisės suvaržymų, kurie atsirado iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.  Įstatymų leidėjas Elektros energetikos įstatymu ne nustatė naujus suvaržymus, bet tik teisiškai įformino jau egzistavusius – dar iki įstatymo įsigaliojimo – nuosavybės teisės suvaržymus. Todėl nepagrįsta būtų laikyti, kad esminis nagrinėjamoje byloje servituto atlygintinumą apibrėžiantis požymis turėtų būti nuosavybės teisės suvaržymų atsiradimas nuo 2004 m. liepos 10 d., kaip teigia atsakovė. Akivaizdu, kad objektyviai šie suvaržymai atsirado iki Elektros energetikos įstatymo įsigaliojimo, todėl ir negali būti nustatyta, jog būtent Elektros energetikos įstatymo pakeitimas nustatė nuosavybės teisės suvaržymus. Kitaip aiškinant, visi suvaržymai, kurie laikomi servitutu pagal įstatymą, turėtų būti laikomi neatlygintiniais, nes visi jie būtent nuo šios datos – nuo 2004 m. liepos 10 d. – nesukuria galimybės naudotis turtu praradimų, naudojimosi nepatogumų ar kitų apribojimų.

Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų ir atsakovė to neįrodinėja, kad ieškovė yra išreiškusi valią – sutikimą dėl neatlygintinio servituto valstybės nuosavybės pasikeitimo į privačią nuosavybę ar vėlesniu metu. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo ginčo servitutą laikyti neatlygintiniu. Tokios išvados nekeičia ir atsakovės nurodomas argumentas, kad ieškovei taip pat yra tiekiama elektros energija, todėl ji gauna naudą dėl jos patalpose esančių atsakovės valdomų elektros įrenginių. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės, nes elektros energijos tiekimo santykiai yra atskiri, savarankiški sutartiniai teisiniai santykiai, atsakovė, kaip ir kiti vartotojai, turi mokėti už elektros energiją ir vykdyti kitus pagal sutartį prisiimtus įsipareigojimus. Byloje nėra duomenų ir atsakovė to neįrodinėja, kad ieškovei kaip elektros vartotojai vien dėl tos aplinkybės, jog jai nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam daiktui yra nustatytas servitutas atsakovės naudai, būtų teikiamos kokios nors privilegijos ar ji patirtų tik jai specialiai skirtą naudą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2018 m. gegužės 1 d. turėjo nustatyti tvarką, pagal kurią bus išmokamos kompensacijos šioje straipsnio dalyje nurodytų žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 725 patvirtino Maksimalaus dydžio vienkartinės kompensacijų, mokamų už naudojimąsi įstatymu ar sutartimi tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu, nustatymo metodiką (Metodika). Šioje Metodikoje pateikiama tik kompensacijos už naudojimąsi žemės servitutu nustatymo tvarka, o kompensacijos, mokamos už naudojimąsi kitų nekilnojamųjų daiktų servitutu, nustatymo tvarka nebuvo įtvirtinta. Vyriausybė ir šiuo metu nėra priėmusi tokios metodikos. tokiu būdu atsirado teisės spraga, kuri turi būti sprendžiama remiantis CK 1.8 straipsnio pagrindu.

Šioje situacijoje nėra teisinio pagrindo taikyti įstatymo analogijos. Žemė ir kiti nekilnojamieji daiktai kompensacijos už servitutą nustatymo atžvilgiu laikytini skirtingos rūšies, vien priskyrimas žemės nekilnojamųjų daiktų rūšiai nesudaro pagrindo žemei nustatytą reguliavimą taikyti ir kitiems nekilnojamiesiems daiktams. Tokį aiškinimą pagrindžia ir įstatymą įgyvendinančio teisės akto – Vyriausybės nutarimo – leidėjo Vyriausybės valia. Kaip minėta, Vyriausybė, patvirtinusi kompensacijos nustatymo žemės servituto atveju tvarką, nepatvirtino kompensacijos dėl kitų nekilnojamųjų daiktų servitutų nustatymo tvarkos. Be to, pati Vyriausybė nematė pagrindo kompensacijų už žemės servitutus nustatymo metodiką taikyti ir dėl kitų nekilnojamųjų daiktų.

Nesant pagrindo taikyti įstatymo analogijos, kompensacijos už nekilnojamojo daikto servitutą dydis turi būti nustatomas remiantis bendrosiomis servitutų atlygintinumą reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 4.129 straipsnis), kurios taikomos ir nustatant servitutą elektros energetikos įrenginiams eksploatuoti. 

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo nustatytas kompensacijos už servitutą dydis atitinka bendruosius teisės ir civilinės teisės principus ir yra tinkamai nustatytas atsižvelgiant į pirmiau nurodytus teismų praktikos suformuotus kompensacijos už servitutą dydžio nustatymo kriterijus.

Teismai spręsdami kompensacijos už servitutą dydžio klausimą rėmėsi tarnaujančiojo daikto rinkos kainos kriterijumi. Šis kriterijus yra vienas galimų kriterijų nustatant kompensacijos už servitutą dydį. Antra,  nustatant kompensacijos už servitutą dydį turi būti įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; kitos svarbios aplinkybės. Trečia, teismai, remdamiesi tarnaujančio daikto rinkos vertės kriterijumi, kaip pagrindu rėmėsi ne visos patalpos, kurioje yra atsakovei priklausantys įrenginiai, verte, bet tik tos dalies, kurią užima minėti elektros įrenginiai, verte.

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad ieškovė dėl jos patalpose esančių elektros įrenginių gauna naudos (jai tiekiama elektros energija), neturi teisinės reikšmės, nes, ieškovė gauna tokią pačią naudą, kokią gauna visi elektros energijos vartotojai, kuriems yra tiekiama elektros energija, nors nuosavybės teisės suvaržymai tenka būtent ieškovei, o kiti elektros energijos vartotojai tokių suvaržymų nepatiria. Todėl tokia gaunama tarnaujančiojo daikto savininko nauda negali turėti reikšmės nustatant kompensacijos dydį.

Byloje yra pateikta ir atskiroji nuomonė, kurioje teigiama, kad nagrinėjamo byloje turėjo būti nuspręsta, jog servitutas, kuriuo, suteikiant teisę atsakovei naudotis ieškovei nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis, kuriose yra atsakovei nuosavybės teise priklausantys elektros įrenginiai, yra varžoma ieškovės nuosavybės teisė į šias patalpas, yra neatlygintinis, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai turėjo būti panaikinti ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys turėjo būti atmestas.

 

 

 

Raktažodžiai
Close
Close