Komentarai

I. Dargužas. Arbitražinė išlyga galioja, bet… ja negalima remtis

Lietuvos apeliacinio teismo mišri teisėjų kolegija 2018 m. rugpjūčio 9 d. paskelbė nutartį baudžiamojoje byloje 1S-183-307/2018, kurios motyvai yra itin pavojingi arbitražo institucijai. Neapsigaukite. Baudžiamosios teisės nurodytoje nutartyje neveik nerasite, tačiau teisiniai motyvai arbitražo klausimais yra (švelniai tariant) novatoriški.

Komentuojamoje nutartyje buvo sprendžiama ar tuo atveju, kai baudžiamojoje byloje pareikštas ieškinys viešajam interesui ginti dėl žalos, padarytos nusikaltimu, atlyginimo vienam atsakovui (deliktinės atsakomybės pagrindais) ir tuo pačiu ieškiniu reikalaujama taikyti solidariąją atsakomybę, kitais teisiniais atsakomybės pagrindais (sutartinę atsakomybę), antrajam atsakovui (juridiniam asmeniui), nustačius, jog sutartyje, iš kurios nuostatų pažeidimo kildinama žala, yra įtvirtinta arbitražinė išlyga, toks ieškinys gali būti nagrinėtinas tęsiant išnagrinėtą baudžiamąją bylą civilinio proceso tvarka bei tai ar toks ieškinys iš viso gali būti nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

Tikslumo dėlei paminėsiu, kad fizinis asmuo, anksčiau ėjęs juridinio asmens vadovo pareigas, buvo nuteistas, o įsiteisėjusiu nuosprendžiu buvo pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą (BK 115 str. 2 d.). Juridinis asmuo baudžiamojoje byloje nedalyvavo. Viešąjį interesą ginančio prokuroro manymu nuostoliai kilo iš sutarties, kurioje įtvirtintas arbitražinis susitarimas, vykdymo (kita sutarties šalis mano, kad sumokėjo per didelį sutartinį mokestį).

Byloje kilo klausimas ar galima bendrosios kompetencijos teisme nagrinėti reikalavimą, tiesiogiai kildinamą iš sutarties, kurioje yra įtvirtintas arbitražinis susitarimas.

Pirmosios instancijos teismas prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, ieškinį juridinio asmens atžvilgiu paliko nenagrinėtą. Mišri Lietuvos apeliacinio teismo kolegija pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria ieškinio dalis arbitražinio susitarimo šalies atžvilgiu buvo paliktas nenagrinėta, panaikino, motyvuodama tuo, kad nepaisant, jog šalių sudaryta arbitražinė išlyga galiojanti, ja negalima remtis (ginčo nagrinėti arbitraže), kai ginčas kyla iš viešosios teisės.

Nors juridinio asmens vadovas buvo nuteistas pagal BK 228 str. 1 d. (piktnaudžiavimas), ieškiniu prašomi atlyginti nuostoliai nepasireiškė vadovo gauta iš neteisėtų veiksmų nauda. Ginančio viešąjį interesą prokuroro prašomi priteisti nuostoliai kildinami iš sutarties pagrindu juridinio asmens gautų lėšų, t.y. prokuroras teigė, kad savivaldybė permokėjo atsakovo patrauktam juridiniam asmeniui sutartinį mokestį ir reikalavo neva permokėtas lėšas grąžinti. Toks atsakovų daugeto suformavimas buvo pripažintas tinkamu pagrindu nesilaikyti arbitražinio susitarimo.

Ir solidarios atsakomybės atveju reikalavimas tik vienam iš solidarių atsakovų iš esmės yra galimas (CK 6.6 str. 4 d.), todėl kai ieškinys pareiškiamas prieš kelis atsakovus, teismai negali „automatiškai“ pripažinti savo kompetencijos nagrinėti bylą dėl visų atsakovų ir privalo patikrinti ar visų atsakovų atžvilgiu reiškiamas reikalavimas gali būti nagrinėjamas teisme.

Apeliacinis teismas nurodė, kad: „KAĮ 3 str. 11 d. nuostata, apibrėžianti arbitražinį ginčą, jį iš esmės sieja išimtinai su privatiniais teisiniais santykiais. Tokia išvada darytina ir sistemiškai aiškinant šį straipsnį kartu su KAĮ 12 str. 2 d. Todėl nepaisant, jog šalių sudaryta arbitražinė išlyga galiojanti, ja negalima remtis (ginčo nagrinėti arbitraže), kai ginčas kyla iš viešosios teisės“.

Kritiškai vertintini Nutarties motyvai, jog nusikaltimu padarytos žalos atlyginimas yra kildinamas iš viešosios teisės normų reguliavimo srities. Žalos, nepriklausomai nuo to, padaryta ji civiliniu deliktu ar nusikaltimu, ar sutarties netinkamu vykdymu, atlyginimas patenka į CK reguliavimo sritį (CK 1.1 str. 1 d.). Doktrinoje laikomasi požiūrio, kad visi ginčai kylantys dėl padarytos žalos atlyginimo laikytini ginčais iš privatinių teisiniu santykių.1 Nuosekli teismų praktika visus ginčus, kylančius dėl padarytos žalos atlyginimo, nesvarbu kas padarė žalą ar ją patyrė – valstybė ar privatus asmuo, dar iki 2000 m. CK įsigaliojimo laikė ir tebelaiko ginčais, kylančiais iš civilinių teisinių santykių.2

Mano manymu, Lietuvos apeliacinės instancijos teismas padarė teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, turėsiančią įtakos teismų praktikai ateityje, nes išaiškino, kad ginčas dėl žalos atlyginimo yra laikytinas ginču kylančiu iš viešosios teisės reguliavimo srities. Tai, kad arbitražinio susitarimo šalimi esantis juridinis asmuo nebuvo nuteistas baudžiamojoje byloje tik dar labiau sustiprina abejones dėl apeliacinio teismo nutarties motyvų pagrįstumo.

Baudžiamojoje teisėje žalos atlyginimas nėra sankcija (bausmė) už padarytą nusikaltimą, nes visais atvejais žalos atlyginimą reglamentuoja CK, numatanti deliktinės ir sutartinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygas. Tai dar kartą leidžia suabejoti Nutarties argumentais apie tai, kad pareiga atlyginti žalą patenka į viešosios teisės reguliavimo sritį.

Valstybė, savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai (CK 2.36 str. 1 d.). Vien tai, kad viena iš arbitražinio susitarimo šalių yra savivaldybė, kuri yra viešosios teisės subjektas, nereiškia, kad jis nedalyvauja civiliniuose santykiuose ir jai nėra taikytinas sutarčių privalomumo principas, o sutartiniai ginčai negali būti nagrinėjami arbitraže.

Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs imperatyvių ginčo arbitražinės išlygos negaliojimo pagrindų, ieškovui neprašant pripažinti arbitražinio susitarimo negaliojančiu, negalėjo konstatuoti, jog arbitražinė išlyga „galioja“, bet ja „negalima remtis“.

Nutarties motyvas apie arbitražinio susitarimo galiojimą, tačiau negalėjimą juo remtis, prieštarauja galiojančiam teisiniam reguliavimui bei sutarčių privalomumo principui. Teisėto arbitražinio susitarimo ignoravimas, teigiant, kad jis teisiškai neįpareigojantis vien dėl to, kad ieškovas atitinkamai suformulavo ieškinio pagrindą, kildindamas vieno iš solidarių atsakovų atsakomybę iš baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių, pažeidžia esminį sutarčių teisės principą, kad teisėtų ir galiojančių sutarčių privaloma laikytis (pacta sunt servanda). Tuo atveju, kai šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, viena šalių ar teismas, nesant reikalavimo tokį susitarimą pripažinti negaliojančiu, negali jo pakeisti. Kol arbitražinis susitarimas galioja, tol ginčas iš esmės nenagrinėtinas teisme.

Arbitražinis susitarimas yra privalomas ne tik jo šalims, bet ir teismui. Kai yra arbitražinis susitarimas, teismas privalo atsisakyti savo jurisdikcijos ir turi nukreipti sutartį pažeidusią šalį įvykdyti sutartinę prievolę, t. y. kilus ginčui kreiptis į arbitražą“3.

Sistemiškai aiškinant CPK 24 str. 1 ir 3 d., KAĮ 11 str. 1 d. bei CPK 296 str. nuostatas, akivaizdu, kad teismas negali „savintis“ arbitražo kompetencijai priklausančių reikalavimų, vykdydamas arbitruotinumo kontrolę. Gavęs ieškinį, kurio reikalavimai kyla iš arbitražinio susitarimo, teismas privalo atsisakyti priimti ieškinį arba priimtą ieškinį palikti nenagrinėtą. Tik gavęs arbitražo sprendimą dėl kompetencijos (KAĮ 19 str.), kuriuo arbitražas atsisakytų savo kompetencijos, teismas galėtų priimti savo žinion nagrinėti tokią bylą.

Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, arbitražinis susitarimas saisto ne tik jo šalis, bet ir teismą. Teismas negali paneigti šalių valios, kurią jos išreiškė sudarydamos arbitražinį susitarimą.4 Taigi, esant šalių sudarytam galiojančiam arbitražiniam susitarimui, dėl konkretaus ginčo nagrinėjimo turi būti sprendžiama atsižvelgiant į arbitražinio susitarimo apimtį, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis dėl ginčų, kurie nearbitruotini. Reikalavimų, kurių vieni priskirtini teismo kompetencijai, o kiti aiškiai patenka į šalių sudaryto arbitražinio susitarimo sritį, sujungimas reiškia tiek teismo, tiek arbitražo teismo kompetencijos ribų peržengimą, kurį šalys apibrėžė arbitražiniame susitarime.5 Bendrųjų civilinio proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų negalima aiškinti taip, kad jais vadovaujantis būtų galima paneigti šalių valią ir nagrinėti teisme ginčus dėl reikalavimų, kuriuos šalys susitarė nagrinėti arbitraže. KAĮ 19 str. imperatyviai įtvirtina išimtinę arbitražinio teismo teisę spręsti dėl paties arbitražinio susitarimo galiojimo ar negaliojimo, įskaitant ir dėl to, ar yra sudarytas arbitražinis susitarimas”.6

Apibendrinant, tenka konstatuoti, kad išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje nagrinėjant civilinį ieškinį, į kurio patenkinimą teisė jau pripažinta nuosprendyje BPK 115 str. 2 d. įtvirtintu pagrindu, ieškovui sudaromos galimybės išvengti arbitražinio susitarimo privalomumo. Nors dėl aprašomos nutarties buvo teikiami kasaciniai skundai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų atrankos kolegija juos atsisakė priimti ir problemos neįžvelgė.

Ignas Dargužas yra advokatų kontoros JUREX advokatas

  1. LR Civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Justitia, Vilnius, 2001. P. 56-59.
  2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. balandžio 26 d. c.b. Nr. 3K-3-92/1999.
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis c.b. Nr. 3K-7-181/2013.
  4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-62/2007.
  5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2014.
  6. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-64/2010; 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-612/2004 ir kt.
Back to top button