T. Varapnickas. ESTT – pirmoji žalia šviesa investicinių ginčų sprendimui investicinių ginčų tribunole

Jau kurį laiką Europos Sąjungoje netyla diskusijos dėl tinkamiausio tribunolo spręsti investiciniams ginčams tarp vienos valstybės investuotojo ir kitos šalies. Šios diskusijos savo apogėjų pasiekė praėjusiais metais, kai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2018 m. kovo 6 d. priėmė garsųjį prejudicinį sprendimą vadinamojoje Achmea byloje (Nr. C-284/16). Šiame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad dvišalėse investicijų apsaugos sutartyse tarp Europos Sąjungos valstybių narių įtvirtintos arbitražinės išlygos, numatančios investicinių ginčų perdavimą spręsti arbitražu, yra nesuderinamos su Europos Sąjungos teise.

Tačiau dar ir prieš šį Teisingumo Teismo sprendimą, Europos Sąjungai sudarant laisvosios prekybos sutartis su kitomis valstybėmis, į jas jau buvo įtraukiamos nebe arbitražinės išlygos, o numatomas investicinių ginčų sprendimas teisminio pobūdžio tribunole su apeliacijos galimybe. Vienas iš tokių pavyzdžių – 2016 m. spalio 30 d. sudaryta Europos Sąjungos ir Kanados laisvosios prekybos sutartis CETA (angl., Comprehensive Economic and Trade Agreement) (toliau – Sutartis). Ši Sutartis iš dalies įsigaliojo 2017 m. rugsėjo 21 d., tačiau kai kurios jos nuostatos, įskaitant ir ginčų sprendimo mechanizmą, įsigalios tik po to, kai Sutarčiai pritars visos Europos Sąjungos valstybės narės.

Europos Sąjungos pozicija atsisakyti investicinių ginčų sprendimo arbitraže gana plačiai buvo ir yra kritikuojama visos tarptautinio arbitražo bendruomenės. Tad nenuostabu, jog tokie nuogąstavimai neliko neišgirsti – dar iki Sutarčiai dalinai įsigaliojant, 2017 m. rugsėjo 7 d. Belgijos Karalystė, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 218 str. 11 d. kreipėsi į Teisingumo Teisingumą, kad šis pateiktų savo nuomonę dėl tokio Sutartyje numatyto ginčų sprendimo mechanizmo. Konkrečiai, Belgija išreiškė abejones, ar tokio investicinių ginčų tribunolo sukūrimas neprieštarauja išimtinei Teisingumo Teismo kompetencijai aiškinti ES teisę, taip pat tokiems ES teisės principams kaip vienodo požiūrio principas.

Nors pats Teisingumo Teismas dar nėra pateikęs savo nuomonės ir klausimas vis dar yra sprendžiamas, 2019 m. sausio 29 d. buvo paskelbta generalinio advokato Yves Bot nuomonė, kurioje jis padarė išvadą, kad tokio pobūdžio investicinių ginčų sprendimas yra suderinamas su Europos Sąjungos teise. Ši generalinio advokato nuomonė toliau trumpai aptariama ir pateikiamas jos komentaras.

Generalinis advokatas, pirmiausia, nurodė, kad investicinių ginčų sprendimo specialiai įkurtame tribunole mechanizmas nedaro įtakos Teisingumo Teismo kompetencijai. Anot generalinio advokato, šiame investicinių ginčų tribunole būtų sprendžiami tik riboto pobūdžio klausimai, susiję su investuotojo patirtos žalos atlyginimu. Faktas, kad ginčų sprendimo tribunolas nebus įgaliotas panaikinti priemonės, kurią pripažįsta prieštaraujančia Sutarčiai ar reikalauti tokios priemonės suderinimo su šia Sutartimi, lemia šio ginčų sprendimo mechanizmo suderinamumą su Sąjungos teise ir priartina siūlomą ginčų sprendimo sistemą investicinio arbitražo sistemai, kuri yra kompensacinio pobūdžio.

Be to, generalinis advokatas pabrėžė, jog Europos Sąjungos teisinės sistemos autonomijos išsaugojimas nėra tas pats kas autarkija – svarbiausia, kad nebūtų pakenkta šios teisinės sistemos vientisumui. Kadangi Sutartis įpareigoja ginčų sprendimo tribunolą laikytis Teisingumo Teismo pateiktų Sąjungos teisės išaiškinimų, pačio tribunolo pateikti išaiškinimai nebūtų privalomi nei Teisingumo Teismui, nei Sąjungos institucijoms, nei nacionaliniams teismams ar institucijoms. Apskritai, toks aiškinimas galėtų būti pateiktas tik tuo atveju, jeigu Europos Sąjungos teisinėje sistemoje šiuo klausimu nebūtų jokios informacijos ir nepateikus tokio išaiškinimo nebūtų galima priimti sprendimo dėl perduoto tribunolui ginčo. Taip pat, generalinio advokato nuomone, tai, jog Sutartimi įsteigiamas ir apeliacinis ginčų sprendimo tribunolas, galintis peržiūrėti priimtus sprendimus, veikia kaip papildoma garantija, jog Europos Sąjungos teisės aiškinimui nebus suteikta klaidinga reikšmė.

Antra, generalinis advokatas Bot, atsakydamas į Belgijos iškeltas abejones, taip pat konstatavo, jog Sutartyje numatytas ginčų sprendimo būdas nepažeidžia ir vienodo požiūrio principo bei yra suderinamas su teise kreiptis į nepriklausomą ir nešališką teismą. Anot generalinio advokato, šį mechanizmą „galima vadinti „kvaziteisminiu“, nes tam tikrais aspektais jis vis dar išlaiko investicinio arbitražo srityje taikytinų taisyklių bruožus, ir juo iš esmės siekiama išspręsti ginčus, susijusius su pačių nagrinėjamo tarptautinio susitarimo nuostatų aiškinimu ir taikymu. Be to, kadangi tai yra alternatyvus ginčų, susijusių su [Sutarties] taikymu, sprendimo būdas investuotojų apsaugos srityje, šis mechanizmas nedaro poveikio nei valstybių narių teismų jurisdikcijai, susijusiai su Sąjungos teisės aiškinimu ir taikymu, nei jų teisei ar pareigai kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ar Teisingumo Teismo jurisdikcijai atsakyti į šių teismų pateiktus klausimus“.

Ką tokia generalinio advokato pozicija reiškia investicinių ginčų sprendimo sistemai?

Pirmiausia, vis dar neaišku, ar Teisingumo Teismas paseks generalinio advokato išaiškinimais ir pateiks tokią pačią ar panašią nuomonę. Achmeasprendimas rodo, kad generalinio advokato ir Teismo nuomonės gali išsiskirti. Todėl daryti skubotų išvadų nereikėtų. Pats generalinis advokatas pabrėžia, jog Europos Sąjungos ir Kanados Sutartyje numatytas ginčų sprendimo būdas yra artimas investiciniam arbitražui, o, žinia, investicinis arbitražas nėra suderinamas su Europos Sąjungos teise. Todėl tai leidžia manyti, kad Teisingumo Teismas šios linijos gali laikytis ir toliau bei pripažinti, kad ir Sutartyje numatytas ginčų sprendimo mechanizmas nedera su Sąjungos teise.

Tam, jog to būtų išvengta, doktrinoje užsimenama apie galimybę suteikti tokiam investicinių ginčų teismui teisę kreiptis į Teisingumo Teismo su prejudiciniais klausimais. Esą taip būtų galima išspręsti galinčias kilti abejones dėl šio teismo kompetencijos suderinamumo su Europos Sąjungos teise. Vis dėlto, žinant Teisingumo Teismo požiūrį į arbitražo teismo teisę kreiptis į Teisingumo Teismą, kyla abejonių, ar ir investicinių ginčų sprendimo tribunolas tokią teisę turėtų, kadangi jis bet kuriuo atveju nebūtų valstybės narės teismas, o tarptautinės sutarties pagrindu sukurtas subjektas. Galiausiai, teisės kreiptis į Teisingumo Teismą įtvirtinimas tarptautinėje sutartyje, matyt, nebūtų priimtinas ir Europos Sąjungos partneriams.

Antra, bet kuriuo atveju tokia generalinio advokato nuomonė rodo nuoseklią Europos Sąjungos poziciją galutinai atsisakyti investicinių ginčų sprendimo arbitraže. Apie daugiašalį investicinių ginčų teismą, kuris pakeistų investicinio arbitražo sistemą, kalbama jau seniai, o tokio ginčų sprendimo mechanizmo įtvirtinimas jau pasirašytose sutartyse tik patvirtina, jog link to einama.

Kita vertus, generalinis advokatas pabrėžė, jog Sutartyje numatytas ginčų sprendimo mechanizmas yra artimas arbitražo sistemai. Todėl ir toliau galima kelti klausimą, ar tikrai verta atsisakyti išvystytos ir jau seniai taikomos sistemos bei ją paaukoti vardan naujo, tačiau nežinia kokias pasekmes atnešiančio ginčų sprendimo mechanizmo?

Achmea atveju Teisingumo Teismo sprendimas buvo priimtas po pusmečio nuo generalinio advokato nuomonės toje byloje paskelbimo. Klausimų kol kas lieka nemažai. Tad lieka nekantriai laukti, kokią gi galutinę poziciją šiuo klausimu pasakys Teisingumo Teismas.

Dr. Tadas Varapnickas yra advokatų kontoros TGS Baltic vyresnysis teisininkas, VU TF lektorius.