Lietuvoje veikia žiniasklaidos savireguliacija ar sava reguliacija?
„Žiniasklaidos laisvė yra vertybė, kurią privalome puoselėti”,– tokia mintimi leidinio „Žiniasklaidos teisės vadovas“ pristatymą pradėjo Europos žurnalistų federacijos prezidentas Mogens Blicher Bjerregård. Pasak jo, žiniasklaidos laisvė yra trapi, todėl žurnalistų bendruomenė turi laikytis išvien ir kovoti su bet kokiais bandymais ją suvaržyti. Leidinio autoriai Vilniaus universiteto Teisės fakulteto partnerystės profesorė dr. Liudvika Meškauskaitė ir DELFI specialusis korespondentas Dainius Sinkevičius būtent tikisi, kad knyga paskatins mąstyti ir diskutuoti apie tai, kokių sąlygų reikia kokybiškam žurnalistų darbui ir kokios visuomenės informavimo politikos šiandien reikia Lietuvoje.
Glaustą kiekvieno žurnalisto stalo knygą „Žiniasklaidos teisės vadovas” išleido Lietuvos žurnalistikos centras kartu su Stokholmo ekonomikos mokykla Rygoje ir Šiaurės šalių ministrų taryba. Tai leidinys, kuriame apibendrinta svarbiausia teisinė informacija žurnalistams, praturtinta pavyzdžiais iš redakcijų bei teismų praktikos.
Pranešimą apie žiniasklaidos teisės ir etikos problemas Europoje skaitęs M. B. Bjerregård aptarė vieną opiausių žiniasklaidos teisės aspektų – kiek į žurnalistų veiklos reguliavimą gali kištis valstybė? Pasak Europos žurnalistų federacijos prezidento, valdžios atstovai visuomet bandė kontroliuoti žiniasklaidą, tai labai senas ir pabaigos neturintis, tačiau žalingas reiškinys. „Mums nereikia daug ir dažnai besikeičiančių įstatymų. Mums reikia, kad efektyviai veiktų žiniasklaidos savireguliacijos mechanizmai. Jei mes patys nesirūpiname savireguliacija, tuomet žiniasklaidos veiklos valdymą perima valstybė. Nors egzistuoja nuomonė, kad žiniasklaida sklandžiai pati savęs kontroliuoti negali, tačiau kontrolę perdavę valdžiai, mes prarandame žiniasklaidos laisvę – vieną pamatinių demokratijos principų”– teigia ekspertas.
Pasak M. B. Bjerregård, pamatinė savireguliacijos institucijų vertybė – nepriklausomumas. „Europos Sąjungos institucijos yra ne kartą pabrėžusios, kad skatina valstybes nares turėti nepriklausomus savivaldos organus. Tačiau situacija Europoje įvairi. Pavyzdžiui, Norvegijos savireguliacijos institucijos nariai yra žurnalistai, redaktoriai ir visuomenės nariai, tokį atvejį galime laikyti pavyzdiniu. Tačiau Danijoje ją sudaro žurnalistai, redaktoriai, visuomenės nariai ir teisėjai. Tai nėra tinkama savireguliacija, kadangi joje negali dalyvauti valdžios atstovai, šiuo atveju – teisminės valdžios. Tokios valstybės, kaip, pavyzdžiui, Prancūzija, iš viso neturi žiniasklaidos savireguliacijos institucijos.”
Sukurti ir išlaikyti nepriklausomus savireguliacijos mechanizmus toli gražu ne vienintelis žiniasklaidos iššūkis šiandien. M. B. Bjerregård teigimu, nors propaganda, melas ir dezinformacija taip pat yra seni reiškiniai, atsiranda vis daugiau platformų, kuriais jie gali plisti, o tokia informacija klaidina ne tik visuomenę, bet ir pačius žurnalistus, pavyzdžiui, skelbiančius apie socialiniuose tinkluose pateiktą turinį.
Apibendrindamas 2018-ųjų metųžiniasklaidos tendencijas Europos sąjungoje, M. B. Bjerregård sako matantis daug žiniasklaidos laisvei nepalankių tendencijų: „Bendrai kalbant, teisinė žiniasklaidos laisvės apsauga susilpnėjo: sumenkinta galimybė žiniasklaidai kritikuoti valdžios institucijas, vyrauja prasta tiriamąja žurnalistika užsiimančių žiniasklaidos atstovų padėtis, kyla grėsmės jų saugumui, dažnai pasitaiko susidorojimų su laisvai samdomais žurnalistais. Jei lygintumėme šią situaciją, su, pavyzdžiui, buvusia prieš 20 metų, pastebėtumėme, kad, visgi turime daugiau laisvių, atsiranda vis daugiau iniciatyvų kalbėti apie žiniasklaidos iššūkius i teises, tačiau jos gali labai greitai būti suvaržytos”.
Advokatė, žiniasklaidos teisės ekspertė dr. Liudvika Meškauskaitė taip pat pabrėžia, kad Lietuvos žiniasklaidos teisei aktualiausi iššūkiai susiję savireguliacija: „Manau, kad Lietuva nuėjo ne ta kryptimi – šiuo metu mes turime ne savireguliaciją, o savą reguliaciją. Aš sutinku, kad atkreipiant dėmesį į Danijos pavyzdį, savireguliacijos mechanizmuose teisėjų neturėtų būti, bet joje turėtų dalyvauti akademikai, visuomenės nariai, o ne vien žiniasklaidos verslo atstovai. Tokie principai įtvirtinti ir 1998 m. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijoje. O šitoks reguliavimas anksčiau ar vėliau žiniasklaidai pakenks. Antra problema – įstatymų leidyba pasidarė labai chaotiška. Politikai įsivaizduoja, kad viską supranta apie visuomenės informavimą, tačiau neišmanydami tam tikrų teisinių dalykų priima žalingus ir net juokingus sprendimus.”
Portalo LRT.lt vyr. redaktorius Mindaugas Jackevičius nepritaria tokiai advokatės nuomonei, sakydamas, kad savireguliaciją ir turi užsiimti tik žiniasklaidos atstovai: „Manau, kad žiniasklaidos veiklą turi vertinti ją išmanantys žiniasklaidos ekspertai, o ne žmonės, kurie apie visuomenės informavimo principus mažai nutuokia.” Taip pat jis atkreipė dėmesį į kitą žurnalistams kylantį iššūkį Lietuvoje – galimybes teisiškai apsiginti. „Gerai, jei žmonės imasi ginti savo teises. Tačiau praktikoje matyti, kad dažniausiai bylas prieš žurnalistus inicijuoja dideli verslai ar politikai, kuriems nepatinka apie juos paviešinta informacija. O su tokiais subjektais bylinėtis itin sunku, tai reikalauja didelių finansinių išteklių.”
Dar vieną didelę žiniasklaidos teisės problemą specialistai įžvelgia dar įstatymų kūrimo stadijoje. Pasak Lietuvos Žurnalistikos centro direktorės dr. Džinos Donauskaitės, žurnalistai yra labai retai įtraukiami į įstatymų kūrimo procesą, o vėliau stebimasi, kad naujus įstatymus šie kritikuoja. „Jei institucijos rengdamos įstatymų projektus konsultuotųsi su žurnalistais, galbūt nebūtų visų šių problemų”,– teigia ekspertė. Tačiau, pasak D. Donauskaitės, pasitaiko ir tokių projektų, kuriais sąmoningai siekiama pažeisti fundamentalias teises, kaip kad viena naujausių iniciatyvų, draudžianti valdžios institucijų kritiką.
