ESTT: nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias Didysis penktadienis yra apmokama švenčių diena tik krikščioniškų bažnyčių nariams, yra diskriminacinės

M. Achatzi pagal darbo sutartį dirba privačių detektyvų agentūroje Cresco ir nėra jokios Austrijos Poilsio ir švenčių dienų įstatyme (ARG) nurodytos bažnyčios narys. Jis manė, kad buvo diskriminuojamas, nes jam darbdavys atsisakė sumokėti kompensaciją už darbą per Didijį penktadienį. Tačiau, pagal ARG 7 straipsnio 3 dalį, Didysis penktadienis yra apmokama švenčių diena tik Evangelikų liuteronų, Evangelikų reformatų, Senkatalikių ir Metodistų bažnyčių (toliau – ARG nurodytos bažnyčios) nariams. Austrijos Aukščiausiasis Teismas paprašė ESTT įvertinti, ar Austrijos teisės aktai suderinami su ES teisėje numatytu draudimu diskriminuoti dėl religijos.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) sausio 22 dieną byloje C-193/17 priėmė sprendimą, numatantį, kad:

1. Nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias, pirma, Didysis penktadienis yra švenčių diena tik tiems darbuotojams, kurie yra tam tikrų krikščionių bažnyčių nariai, ir, antra, tik šie darbuotojai turi teisę į papildomą kompensaciją prie jų už darbą šią dieną gaunamo darbo užmokesčio, jei privalo dirbti šią švenčių dieną, įtvirtina tiesioginę diskriminaciją dėl religijos. Toks sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad Didįjį penktadienį darbuotojams, kurie yra vienos iš ARG nurodytų bažnyčių nariai, apmokama švenčių diena suteikiama ne reikalaujant, kad darbuotojas tą dieną atliktų tam tikrą religinę pareigą, o tik įtvirtinant reikalavimą formaliai priklausyti vienai iš šių bažnyčių. Todėl šis darbuotojas gali laisvai pasirinkti, kaip praleisti laiką šią švenčių dieną, pavyzdžiui, ją skirti poilsiui ar laisvalaikiui. Šiuo atžvilgiu tokio darbuotojo situacija nesiskiria nuo kitų darbuotojų, norinčių Didįjį penktadienį turėti laiko poilsiui ar laisvalaikiui bei gauti kompensaciją, tačiau negalinčių pasinaudoti atitinkama švenčių diena, situacijos. Taigi, jais įtvirtinama tiesioginė diskriminacija dėl religijos, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktą.
2. Nacionalinės teisės aktuose numatytos priemonės negali būti laikomos nei būtinomis priemonėmis kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugai, nei konkrečiomis priemonėmis, skirtomis nepatogumams dėl religijos kompensuoti. Neginčijama, kad religijos laisvė yra viena iš pagrindinių Sąjungos teisėje pripažįstamų teisių ir laisvių, o sąvoka „religija“ turi būti suprantama kaip apimanti ne tik forum internum, t. y. religijos ar tikėjimo turėjimą, bet ir forum externum, t. y. religijos ar tikėjimo viešą išpažinimą ir skelbimą. Tačiau, šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad į darbuotojų, kurie nepriklauso ARG nurodytoms bažnyčioms, galimybę švęsti religinę šventę, nesutampančią su viena iš ARG 7 straipsnio 2 dalyje išvardytų švenčių dienų, Austrijos teisėje atsižvelgiama ne suteikiant papildomą švenčių dieną, o iš esmės numatant darbdavių rūpestingumo pareigą darbuotojų atžvilgiu, pagal kurią pastariesiems prireikus gali būti suteikta teisė nebūti darbe tiek laiko, kiek būtina tam tikroms religinėms apeigoms atlikti. Vadinasi, nacionalinės priemonės, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, negali būti laikomos būtinomis siekiant apsaugoti religijos laisvę, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 5 dalį.

ESTT taip pat pabrėžė, kad kol atitinkama valstybė narė, siekdama atkurti vienodą požiūrį, pakeis savo teisės aktus, pagal kuriuos Didįjį penktadienį švenčių diena suteikiama tik darbuotojams, kurie yra tam tikrų krikščionių bažnyčių nariai, privatus darbdavys, kuriam taikomi šie teisės aktai, turi pareigą švenčių dieną Didįjį penktadienį suteikti ir kitiems savo darbuotojams, su sąlyga, kad tie darbuotojai iš anksto darbdavio paprašė leisti nedirbti šią dieną, ir atitinkamai pripažinti jų teisę į švenčių dienos kompensaciją, jeigu darbdavys atsisakė tenkinti tokį prašymą.