Komentarai

E. Šileikis. Kas ir kaip būtų, jei premjeras kandidatuotų į Respublikos Prezidentus ir triumfuotų?

1. Gerbiamas Mykolo Romerio universiteto profesorius Vytautas Sinkevičius jau ganėtinai ilgokai drumsčia interneto vandenis, keldamas provokuojančius nenuasmenintus konstitucinius klausimus: a) „Kas būtų, jei premjeras S. Skvernelis vis dėlto kandidatuotų į prezidento postą?“;1 b) „Kas laukia Vyriausybės, jei Prezidentu bus išrinktas S. Skvernelis?“2 Tai siejasi su šio kūrybingo ir konstituciškai angažuoto autoriaus ankstesniais kandžiais vertinimais minėto politiko atžvilgiu, pvz., žemės ūkio ministro Broniaus Markausko palaikymo situacijoje: „S. Skvernelis negerbia Konstitucijos“.3

Tokiame kontekste, kaip ir galima tikėtis, įsikomponuoja panašios kitų subjektų (net LRT), kurie iš dalies remiasi minėtu profesoriumi, spekuliacijos arba joms prilygstantys tendencingai kryptingi nuogąstavimai, kaip antai: „Jei Skvernelis nutartų kandidatuoti į prezidentus, griūtų vyriausybė“.4

Taip pavadinta LRT TV naujienų tarnybos (Aistės Valiauskaitės) informacija. Ši „naujiena“ ir ją sau priskirianti nacionalinio visuomeninio radijo ir televizijos transliuotojo „tarnyba“ mažų mažiausia šokiruoja, laviruodama ties antikonstitucinės dezinformacijos, kuri draudžiama Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje,5 riba.

Net sunku patikėti, kad LRT, kurią šių eilučių autorius daug metų gerbia ir vertina, TV naujienų tarnyba, tarsi spekuliatyvaus ažiotažo sukėlimo agentūra, iš dalies remdamasi kalbintais asmenimis (minėtu Vytautu Sinkevičiumi, politologe Rima Urbonaite, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininke Laura Matjošaityte, kuri tik fragmentiškai paminėta ir pacituota atskleidžiant rizikingas galimybes per trumpą laiką įgyvendinti procedūrinį reikalavimą kandidatams surinkti 20 tūkstančių parašų) galėjo ir gebėjo:

1.1 Paskleisti akivaizdžiai teisinį reglamentavimą iškraipančią informaciją, kuriai būdingos antikonstitucinės dezinformacijos (fake news) užuomazgos, pasireiškiančios mažiausia trijuose teiginiuose:

–„jei Skvernelis nutartų kandidatuoti į prezidentus, jam tektų trauktis iš premjero posto“ [kuri rinkimų įstatymo ar Vyriausybės įstatymo norma arba Konstitucijos principas to reikalauja? Ar „nesitraukiant iš premjero posto“ galima teisėtai kandidatuoti ir tai turėtų aiškiai nurodyti mokesčių mokėtojų išlaikoma LRT? – E. Š.];

– „net ir radus būdą apeiti įstatymą, S. Skverneliui greičiausiai tektų atsistatydinti“ [kokią normą reikėtų „apeiti“ ar kodėl esą reikėtų rasti būdą ją „apeiti“? Kodėl „neapeinant įstatymo“ esą neįmanoma teisėtai kandidatuoti?– E. Š.];

– „pasitraukti dar iki rinkimų premjerui […] gali prireikti […]“ [kodėl teisiškai „gali prireikti“ ar galėtų būti, kad „neprireiktų pasitraukti dar iki rinkimų“? – E. Š.];

1.2 Manipuliuoti priešingais teiginiais, kurie nedera su pacituotais, keliančiais ažiotažą, pvz., savisaugos tikslais įterpiant mistinę išlygą: „Ekspertai sako, kad eiti pareigų per rinkimų kampaniją jis negalėtų – būtų neetiška, bet draudimo Konstitucijoje nėra“ [jei draudimo nėra, tai ar premjeras teisiškai etiškai apskritai „negalėtų“ pirmininkauti Vyriausybės posėdžiams per rinkimų kampaniją? Ar antros kadencijos siekiantis Respublikos Prezidentas negali eiti pareigų per rinkimų kampaniją? – E. Š.];

1.3 Nurodyti Konstitucijoje (97 straipsnio 2 dalyje)įtvirtintą maksimalų 60 dienų terminą, kai ministras gali pavaduoti premjerą, tačiau nepaaiškinti elementaraus dalyko: ar tikrai visose situacijose premjerui, kurį pavaduoja ministras, būtinai reikia dalyvauti Respublikos Prezidento rinkimų kampanijoje 60 dienų ir kodėl tam, neskaičiuojant savaitgalių ir šventinių (nedarbo) dienų,  tikrai esą nepakaktų tokių premjero atostogų, kurių trukmė – 1 savaitė ar 10 dienų [nejau neakivaizdu, kad nėra ir negali būti jokio dabartinio premjero ir jį remiančios Seimo daugumos ar jos pagrindą sudarančios valstiečių žaliųjų partinio judėjimo su Ramūnu Karbauskiu priešakyje sąmokslo ar suokalbio, kad ankstesnės kadencijos Seimas dar 2013 m. sausio 17 d. redaguoto Vyriausybės įstatymo 13 straipsnio 10 dalyje numatė Vyriausybės nario 10 dienų atostogas dalyvauti Respublikos Prezidento rinkimų kampanijoje? – E. Š.];7

1.4 Piršti abejotiną mintį (ereziją), kad premjerui, kuriuo „rankose – ne tik jo, bet ir viso ministrų kabineto likimas“, laimėjus Respublikos Prezidento rinkimus, „pasitraukti“ (atsistatydinti) derėtų (reikėtų) kiek galima anksčiau dėl Konstitucijos nuostatos, kad prisiekęs naujai išrinktas Respublikos Prezidentas turi teikti Seimui Ministro Pirmininko kandidatūrą, todėl turi likti pakankamai „laiko suderinti naujo premjero kandidatūrą, suformuoti naują ministrų kabinetą“  [o kodėl tą kandidatūrą reikia derinti, matyt, su Respublikos Prezidentu, kai atsistatydinantis premjeras teikia Respublikos Prezidentei tik vieno ministro kandidatūrą? nejau kadenciją baigianti Respublikos Prezidentė galėtų netenkinti premjero atsistatydinimo pareiškimo vien todėl, kad tame pareiškime teikiama jai nepriimta ministro, kuris laikinai eis premjero pareigas, kandidatūra? kodėl tą ministro kandidatūrą reikėtų papildomai derinti su Seimu, jei prisiekęs naujai išrinktas valstybės vadovas pagal garsųjį Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimą traktatą8 turi teikti Seimui tik asmens, kuris laikinai eina premjero pareigas, kandidatūrą į Ministrus Pirmininkus? kodėl kandidatūrą reikėtų derinti su Respublikos Prezidente ar Seimo dauguma, jei premjeras S. Skvernelis atsistatydintų tos dienos, kai prisiekia naujai išrinktas Respublikos Prezidentas S. Skvernelis, ryte ar prieš pat tos priesaikos procedūros pradžią ir todėl tik keletą valandų galėtų nebūti jokio asmens, einančio premjero pareigas, kaip tai numatyta Konstitucijos 97 straipsnio 2 dalyje, jei po priesaikos Respublikos Prezidentas S. Skvernelis išsyk pateiktų premjero kandidatūrą, o Seimas jai tą pačią dieną pritartų ir, tuo remiantis, Respublikos Prezidentas tą pačią dieną paskirtų naują premjerą?  – E. Š.];

1.5 Nenurodyti (nutylėti) antros kadencijos siekusio Respublikos Prezidento (Valdo Adamkaus, Dalios Grybauskaitės) korektiško kandidatavimo, t. y. saikingo dalyvavimo rinkimų kampanijoje einant valstybės vadovo pareigas, pavyzdžius atitinkamai 2003 m. ir 2014 m., arba bent premjerų (Gedimino Kirkilo, Andriaus Kubiliaus, Algirdo Butkevičiaus) kandidatavimo į Seimo narius (taigi Vyriausybės narių dalyvavimo Seimo rinkimų kampanijoje) daugkartines situacijas, pvz., 2008 m., 2012 m., 2016 m. Šie pavyzdžiai tik politiškai skiriasi nuo Ministro Pirmininko kandidatavimo į Respublikos Prezidentus situacijos, tačiau teisiškai yra identiški, t. y. analogiški pagal galimybę ir būtinybę tinkamai derinti einamas pareigas ir dalyvavimą rinkimų kampanijoje (agitacijoje), nepažeidžiant rinkimų įstatymuose įtvirtintos pareigos savanaudiškai nesinaudoti tarnybinės padėties teikiamais privalumais, pvz., tarnybiniu transportu ar premjero (taip pat mero, ministro) spaudos konferencijomis;

1.6 Nesistengti atspindėti kitokią (priešingą) nuomonę, taigi pasiremti kitais autoriais, kurie nesutinka su profesoriaus Vytauto Sinkevičiaus teiginiais dėl esą būtino kiek galima ankstyvesnio (išankstinio) premjero atsistatydinimo kandidatuojant į Respublikos Prezidentus. Šiuo tikslu tikrai nesunku paprašyti ir gauti, pvz.,  trumpą Vilniaus universiteto Teisės fakulteto arba  Seimo kanceliarijos (ar Vyriausybės kanceliarijos) teisininkų nuomonę. Jei ji būtų nepateikta, pakaktų nurodyti, kad jos buvo atsakingai ir rūpestingai teirautasi, tačiau bergždžios pastangos nedavė vaisių.

Nejau LRT naujienų tarnybai, vaizdžiai tariant, būtų rankos nusvirusios, paprašius ir atspindėjus priešingą nuomonę, pvz., premjero asmeninį pasitikėjimą turinčio Vyriausybės kanceliarijos teisininko poziciją, kad premjerui nusprendus kandidatuoti neturi būti nei jo atsistatydinimo, nei „Vyriausybės griūties“ iki naujai išrinkto Respublikos Prezidento, kuriuo pagal rinkimų rezultatus turėtų tapti premjero pareigas einantis politikas, prisaikdinimo dienos ankstaus ryto);

1.7 Rūpestingai ir atsakingai išsyk nepaneigti (nepastebėti, nepaisyti) klaidingos informacijos fakto, taigi nematyti ir nepripažinti suklydimo ar suklaidinimo (itin grubios klaidos rinkimų kampanijos kontekste). Tiesa, ne LRT, bet jos kalbinto asmens nuoširdų apgailestavimą ir subtilų informacijos koregavimą galima įžvelgti vėliau paskelbtoje minėtoje V. Sinkevičiaus nuomonėje,9 kurioje pagaliau aiškiai pripažinta tai, ką turėjo nustatyti ir paskelbti LRT TV naujienų tarnyba: „Konstitucijoje nėra reikalavimo, kad Ministras Pirmininkas, tapęs kandidatu į Respublikos Prezidentus, turi atsistatydinti. […] Keblumų galėtų kilti tik dėl to, kaip S. Skvernelis, būdamas Ministru Pirmininku, galėtų dalyvauti rinkimų kampanijoje. […] Tai sudarytų pagrindą ginčyti Respublikos Prezidento rinkimų teisėtumą, galėtų būti konstatuota, kad šiurkščiai pažeistas Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas, rinkimai galėtų būti pripažinti negaliojančiais. Vien tik prielaidos [paryškinta mano – E.Š.], kad gali kilti viešųjų ir privačių interesų ar kitų konfliktų, nėra kliūtis eiti Ministro Pirmininko pareigas tapus kandidatu į Respublikos Prezidentus. Konstitucija to nedraudžia.“

Šiame kontekste gražu ir kilnu tai, kad gerbiamas profesorius Vytautas Sinkevičius savo minėtą kontraversišką nuomonę,10 kuria papildo ir pataiso minėtą LRT informaciją, baigia nuoširdžiu teiginiu ir kartu paskatinimu bei pageidavimu, kad „rinkimų diena – 2019 m. gegužės 12-oji – nenumaldomai artėja“, taigi „pats metas pradėti aiškintis su tuo susijusį konstitucinį reguliavimą, nes jo praktinio taikymo patirties [kai Respublikos Prezidento rinkimuose dalyvauja Ministras Pirmininkas – E. Š.] kol kas nėra“, todėl „platesnės teisininkų bendruomenės nuomonė šiuo klausimu būtų labai svarbi“.

Reaguojant į tai, svarbu kritiškai ir korektiškai prisidėti prie tos „platesnės teisininkų bendruomenės nuomonės“ formavimo ir tam svarbaus diskurso skatinimo.

Šiuo tikslu yra grindžiamas šis straipsnis ir jame atskleidžiama šių eilučių autoriaus subjektyvi individuali nuomonė. Ji nėra politiškai motyvuota ar strategiškai savanaudiška. Autorius artimai nepažįsta premjero ir, regis, nėra su juo tiesiogiai bendravęs, bet gerai pažįsta minėtą kolegą profesorių, kuris yra vienas jo mokytojų (praktinių įgūdžių formuotojų) ir nuoširdžių pašnekovų. Viena vertus, derėtų ginti ne ambicingą premjerą, bet jo kandidatavimą į prezidentus kritiškai analizuojantį kolegą profesorių. Kita vertus, negalima pamiršti šimtametės išminties: Platonas man draugas, tačiau tiesa yra svarbiau.

2. Nuo pat pirmųjų dienų, kai tam tikras kandidatų į Seimo narius sąrašas, vedamas priešakyje esančio buvusio policijos generalinio komisaro ir vidaus reikalų ministro, 2016 m. rudenį iškovojo didžiausią tautos atstovų  mandatų dalį ir netrukus tuo daugiau ar mažiau nulėmė minėto asmens tapimą Ministru  Pirmininku, viešoje erdvėje prasidėjo ir iki šiol nerimsta jo kritikų ar priešininkų keliamas spekuliatyvus intrigavimas, kad to sąrašo charizmatiškam vedliui, kaip naujam politinės scenos „pirmojo plano“ (kadro) aktoriui, esą labiausia rūpi netikėtai sėkmingos politinės karjeros maksimumas (Respublikos Prezidento postas).

Laikmetį pralenkiančių politinių beletristinių spekuliacijų ir intrigos eskalavimo pradžią, regis, galima sieti su vienu žinomiausių (kritiškiausių) Lietuvos žurnalistų esančio apžvalgininko Rimvydo Valatkos komentarais, kuriais itin kritiškai ir kandžiai įžvelgtos buvusio policijos generalinio komisaro ir vidaus reikalų ministro ambicijos esą būti ne tiek premjeru, kiek Respublikos Prezidentu.11

Niekas niekam nedavė 100 dienų, kurių laikotarpiu pagal vakarietišką minimalaus pradinio opozicijos ir žiniasklaidos pakantumo naujai viešajai valdžiai tradiciją leidžiama palaipsniui apšilti ir pradėti reikštis naujam parlamentui ir jo palaikomai Vyriausybei. Išsyk pasipylė negailestingos atakos ir nugriaudėjo puolimas „visu frontu“, nesitenkinant vien išvaizdžios ir politikoje nepatyrusios naujokės Gretutės pernelyg akį rėžiančios sermėgos12 kailiuko sudarkymo kampanija su LRT priešakyje (kažkodėl ne su komercine, sensacijų ir  pelno siekiančia televizija priešakyje).

Šiame kontekste gali susidaryti prieštaringas destruktyvus įspūdis, kad tie, kurie nenori ar neremia premjero kandidatavimo į valstybės vadovus,  iš anksto viešai kelia ir gilina su tuo susijusias teisines abejones, kaip tai esą parodo gerbiamas profesorius Vytautas Sinkevičius, o tie, kurie į tai sureaguoja ir siekia tas abejones išsklaidyti ar kitaip paneigti, esą remia ir skatina premjerą, kaip tai neva atspindi šių eilučių autorius. Tačiau toks įspūdis pernelyg skubotas ir klaidingas.

Pirma, būtina korektiškai pripažinti, kad kolega V. Sinkevičius: a) papildomais patikslinimais iš esmės atmeta abejones, kad Konstitucija neleidžia asmeniui, kuris eina Ministro Pirmininko pareigas, dalyvauti Respublikos Prezidento rinkimuose; b) žino ir nurodo Vyriausybės įstatyme įtvirtintą normą, kuri aiškiai numato 10 dienų atostogas Vyriausybės nariui dalyvauti Respublikos Prezidento rinkimų kampanijoje; c) gvildena ir kursto (eskaluoja) iš pažiūros antraeilę, bet nepalyginti daugiau erezijų kupiną pamatinę problemą dėl to, kad Respublikos Prezidentu 2019 m. hipotetiškai išrinktas premjeras pagal kitokiai 1998 m. situacijai (premjero Gedimino Vagnoriaus siekiui toliau eiti pareigas prisiekus naujai išrinktam Respublikos Prezidentui Valdui Adamkui) skirtą Konstitucinio  Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimą13 esą  turėtų „nedelsiant atsistatydinti“, tuo sudarant prielaidas… dabartinei kadenciją baigiančiai Respublikos Prezidentei (o ne galimam naujai išrinktam valstybės vadovui S. Skverneliui!) nulemti naujai išrinkto valstybės vadovo Seimui „ne vėliau kaip per 15 dienų“ teikiamo Ministro Pirmininko kandidatūrą. Ji esą turėtų sutapti su ministru, kuriam kadenciją baigianti Respublikos Prezidentė, atsižvelgdama į atsistatydinančio premjero teikimą (jei toks apskritai būtų teikiamas atsistatydinant), paves laikinai eiti premjero pareigas.

Išeitų, kad premjero kandidatavimą galinti paskatinti ar nulemti politinė partija (ir su ja susijusi didžiausia Seimo narių frakcija) esą rizikuoja prarasti koalicinę Seimo daugumą ir jos palaikomą (atsistatydinti turėsiančią) Vyriausybę bei jai iki šiol vadovavusį atsistatydinti privalėsiantį Ministrą Pirmininką. Tai esą neišvengiama, be kita ko, tokioje situacijoje, kai, premjerui laimėjus Respublikos Prezidento rinkimus, naujai išrinktas valstybės vadovas negalėtų teikti Seimui „savo“ kandidato į Ministrus Pirmininkus, nes turėtų teikti dabartinės kadenciją baigiančios Respublikos Prezidentės įgalioto ministro  (kurį nebūtinai iš pirmo karto veiksmingai pasiūlytų premjeras, jei toks pasiūlymas, kaip ministro kandidatūros teikimas, būtų suformuluotas premjerui atsistatydinant dėl galutinai paaiškėjusio jo išrinkimo Respublikos Prezidentu), laikinai ėjusio Ministro Pirmininko pareigas 2019 m. balandžio, gegužės ar birželio mėnesiais, kandidatūrą.

Antra, šių eilučių autorius, įžvelgdamas žiniasklaidoje tendencingas ir pernelyg vienpusiškai sutirštintas spekuliacijas dėl premjero dalyvavimo Respublikos Prezidento rinkimų kampanijoje tariamų teisinių kliūčių ar didžiausios galimos sėkmės tokiuose rinkimuose padarinių, šiuo straipsniu siekia atskleisti, kad:

a) bendrosios (o ne individualios, tik premjerui esą taikytinos) kliūtys turi būti įžvelgiamos kiekvieno viešąsias pareigas einančio asmens (mokytojo ar dėstytojo, mokesčių ar policijos inspektoriaus, prokuroro ar teisėjo, Seimo ar Vyriausybės nario) kandidatavimo į Respublikos Prezidentus situacijose, kai būtina laikytis padidinto nuosaikumo ir santūrumo, savanaudiškai nesinaudoti einamų viešųjų pareigų privalumais, kurių neturi (jais negali naudotis) visi kiti rinkimų kampanijos dalyviai (varžovai);

b) didžiausios galimos sėkmės rinkimuose padariniai yra bendri visų tų anksčiau einamų pareigų atžvilgiu iki naujai išrinkto Respublikos Prezidento priesaikos davimo dienos. Tiek valstybės tarnautojas, tiek teisėsaugos pareigūnas ar premjeras, kuris pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – VRK) patvirtintus galutinius oficialius rinkimų rezultatus yra išrinktas Respublikos Prezidentu (ir nėra įgaliotų subjektų kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl išvados, ar nebuvo pažeistas rinkimų įstatymas), neprivalo nedelsiant atsistatydinti. Tai, priklausomai nuo situacijos ir leidžiamos taktikos, konstituciškai galima padaryti prieš pat naujai išrinkto valstybės vadovo priesaikos davimo pradžią;

c) minėtas Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas negali būti pažodžiui (formaliai, mechaniškai, eklektiškai) taikomas tame nutarime nenagrinėtai ir neatspindėtai situacijai, kai neatsistatydinęs Ministras Pirmininkas, laimėjęs Respublikos Prezidento rinkimus,  lieka pareigose iki naujai išrinkto Respublikos Prezidento prisaikdinimo dienos (kai nauju valstybės vadovu tik po jo priesaikos teisiškai taps premjero pareigas iki tol ėjęs asmuo, privalantis atsisakyti ankstesnių pareigų vėliausia iki tos priesaikos dienos ankstaus ryto).

3. Nors teisės mokslo ir pedagogikos misiją išreiškiančios funkcijos apima, be kita ko, juridinį prognozavimą ir su juo siejamą konceptualų futuristinį modeliavimą, retorinis klausimas „kas būtų, jei būtų“ visgi priskirtinas ne tiek analitinei jurisprudencijai, kiek politologijai ir istoriografijai.

Tačiau Konstitucinio Teismo 2002–2007 m. nutarimuose dažnokai atsispindėjo Seimo galimos (būsimos) teisėkūros įsivaizdavimas ir kartu jos paskatinimas, pažymint, kad Konstitucijai neprieštarautų toks įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo būtų įtvirtinta, kad […]. Tokio pasikartojusio oficialaus sufleravimo įstatymų leidėjui, ką ir kaip jam daryti nesukuriant prieštaravimo Konstitucijai, vėliau neliko arba jis įgavo ne tokį ryškų konstitucinės justicijos poveikio Seimui darymo formatą, t. y. kitaip į ateitį orientuotą argumentavimo šabloną, kuris neapima išankstinio konstatavimo „Konstitucijai neprieštarautų“. Tačiau išliko tuomet oficialiai itin pagilinta, sutvirtinta įžvalga, kad Konstitucijos aiškinimas gali būti formuluojamas teisiškai modeliuojant įvairius būsimos Seimo teisėkūros variantus, iš anksto nurodant, kuris „neprieštarautų Konstitucijai“.

Taigi ydinga kategoriškai teigti, kad visa tai, ko dar realiai nėra ir gal bus ateityje, esą nesudaro teisės mokslo dalyko (aruodo) pagal santūresnę kontinentinę (austriškąją) H. Kelseno14 ar ambicingesnę (labiau tarpdisciplininę) amerikietiškąją R. A. Posnerio15 viziją. Antai nebūtina laukti realiai pasireiškiančių (itin grėsmingą faktinę sudėtį įgaunančių) neteisėtų veikų, sukeliančių (padarančių) ypatingai pražūtingą žalą gamtai, kai Lietuvos įstatymų leidėjas (savo iniciatyva ar įgyvendindamas tarptautinius teisės aktus) jas atsakingai ir pagrįstai numato, apibrėždamas atitinkamus formaliuosius ar vertinamuosius (materialiuosius) požymius ir jų visumos situacijoje taikytiną baudžiamąją atsakomybę, o Vilniaus universiteto Teisės fakulteto doktorantūroje priimama šia tema pasiryžusi rašyti itin perspektyvi doktorantė, nors Lietuvos teismuose tikriausia dar nėra išnagrinėtų atitinkamų baudžiamųjų  bylų arba jų yra pernelyg mažai tam, kad jos rodytų nusistovėjusią ar aukščiausiosios instancijos konceptualiai suformuotą visų teismų veiklos vieningą vertybinį dogmatinį vektorių („praktiką“).

Žinoma, klasikinė grynojo (išgryninto, nuo politologinių ar sociologinių „priemaišų“ atsijoto, „filtruoto“) teisės mokslo doktrina, kuri remiasi minėto H. Kelseno koncepcija „Grynoji teisės teorija“16 ir kertasi su būsima (regis, Vilniaus universiteto Teisės fakultete vis dar neapginta) ganėtinai akiplėšiška metodiškai itin perspektyvaus doktoranto V. Levičev disertacija apie korektiškos tarpdisciplininės jurisprudencijos standartą17 leidžia rimtai nereaguoti į minėtą gerbiamo profesoriaus Vytauto Sinkevičiaus ir LRT TV naujienų tarnybos eskaluojamą hipotetinės premjero ateities (jo politinės karjeros tariamo scenarijaus) konstitucinę problematiką. Pasak liaudies išminties: bus laikas, bus ir vaikas.

Tačiau nereagavimas ir plaukimas pasroviui pastaraisiais metais itin įtemptoje (pirmiausia nesibaigiančiomis ir esą vis didėjančiomis grėsmėmis iš užsienio grindžiamoje) Lietuvos teisės ir politikos raidoje – pernelyg didelė prabanga ir kartu rizika sulaukti tokios „ordinarinės teisės“ įstatymų lygmenyje susiformavimo, kai bujos Antano Smetonos laikų teisės aktai, griežtomis prevencinėmis priemonėmis ir sankcijomis saugantys tautą ir valstybę nuo jos istorinės atminties silpninimo ar iškraipymo, praeities juodinimo, piliečių neskatinimo paaukoti gyvybę ginant valstybę ar valdžios institucijų vadovų galių neigimo ar absoliutinimo, gal net alternatyvaus Konstitucijos interpretavimo ir atskirųjų teisėjo nuomonių rašymo ar kritiško reagavimo į neabejotinai itin nusipelniusio profesoriaus Vytauto Sinkevičiaus, iš arti stebėjusio Kovo 11-osios Akto ir Konstitucijos parengimą bei priėmimą, teiginius.

Pagal 1992 m. spalio 25 d. referendume priimtą Konstituciją (78 straipsnį, aiškinamą 56 straipsnio kontekste), asmens galėjimo dalyvauti Respublikos Prezidento rinkimuose ribojimus lemia pasyviosios rinkimų teisės sąlygos, kaip antai: kandidato amžius (40 metų cenzas), nuolatinio gyvenimo Lietuvoje pastaruosius 3 metus trukmės taisyklė (sėslumo cenzas), Seimo nariui taikomas nesusisaistymo priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei principas, kurį Konstitucinis Teismas18 ir jo paskatintas įstatymų leidėjas vėliau (po Seimo 1996–2000 m. kadencijos) kažkodėl kategoriškai pavertė kitos (antros) pilietybės neturėjimo reikalavimu (tuo sudarydamas destruktyvias prielaidas supriešinti Lietuvos politinės bendruomenės daugumą ir jos dalimi genetiškai esančią užsienyje politiškai aktyvią ir lietuviškai vis dar kalbančią išeiviją, tarsi ji nebūtų atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės parlamentarizme maksimaliai panaudotinas vertingasis privalumas ar okupacijų ir aneksijų padarinių įrodymas), teismo skirtos  piniginės baudos sumokėjimas ar paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo reikalavimas.

Tokių konstitucinių sąlygų (ribojimų) sistemoje nėra asmens, siekiančio kandidatuoti, nebuvimo bedarbiu sąlygos (kaip kažkada renkant Seimą trečiame XX am. dešimtmetyje nustatyto amato ar užsiėmimo turėjimo reikalavimo, kuris esą rodė balsavimo teisę turinčio asmens ketinimų balsuoti savarankiškumą, rimtumą ir atsakingumą) ir atsistatydinimo iš einamų pareigų imperatyvo, taigi  ir nebuvimo prokuroru ar teisėju reikalavimo. Kas kita – tų pareigų atsisakymo būtinybė pradedant eiti naujai išrinkto Respublikos Prezidento pareigas (duodant priesaiką).

Akivaizdu, kad būtų nelogiška aiškinti, kad konstituciniai rinkimų teisės pagrindai esą verčia kandidatus, siekiančius įgyvendinti Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalyje garantuojamą pasyviąją rinkimų teisę, prisiimti neproporcingą rizikos ir negatyvių padarinių naštą: neva privalant atsistatydinti iš einamų pareigų valstybės valdžios ar kitokiose institucijose, nežinant ir negalint žinoti, ar pavyks: a) surinkti Konstitucijoje (79 straipsnio 1 dalyje) numatytus 20 tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių parašus; b) patekti į antrąjį Respublikos Prezidento rinkimų  „balsavimo ratą“ (tarsi skęstančiojo „gelbėjimosi ratą“), numatytą Konstitucijos 81 straipsnyje; c) laimėti Respublikos Prezidento rinkimus, surinkus daugiau balsų.

Vertinant formaliai, jei Vyriausioji rinkimų komisija neregistruotų premjero „pretendentu būti kandidatu“ ir po to, jam surinkus 20 tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių parašų, „kandidatu“ į Respublikos Prezidentus vien dėl jo einamų Ministro Pirmininko pareigų, ji privalėtų tokį negatyvų sprendimą, taigi atsisakymą tenkinti prašymą (pareiškimo dokumentų nepriėmimą), pagrįsti aiškiomis procedūrinėmis kliūtimis ir jas aiškiai nustatančiomis normomis.

Tokios normos postsovietinę transformaciją baigusioje teisinėje valstybėje (Europos Sąjungos ir net Pasaulio Prekybos Organizacijos narėje), kurioje konstituciškai gerbiamas ir užtikrinamas teisinis aiškumas ir suinteresuotų asmenų pasitikėjimas valstybe ir jos teise, taigi teisinis saugumas ir tikrumas, turėtų būti pažodžiui įtvirtintos Konstitucijoje, bet ne joje implicitiškai suponuojamos ir tik Konstituciniam Teismui įskaitomos ar suvokiamos pagal kažkada liberalioje Vengrijoje iki autokratinio premjero Viktoro Orbano pražūtingai įsivyravusią (liaupsintą ir garbintą) „nematomos Konstitucijos“ idealą,19 kurį vienas iš įtakingiausių Lietuvos Konstitucijos „tėvų“, gerbiamas profesorius Egidijus Jarašiūnas bandė performuluoti pasitelkdamas „jurisprudencinės konstitucijos“ įsivaizdavimą.20

Tokių vienareikšmių konstitucinių imperatyvų nėra ir tai, kaip minėta, pagaliau aiškiai pripažino (nurodė) net kritiškasis profesorius Vytautas Sinkevičius.

Dabartinio premjero tolesnei politinei karjerai aktualių rinkimų tradicijų ir precedentų nebuvo Lietuvos laisvųjų rinkimų (jie, deja, pažodžiui nenurodyti Lietuvos 1992 m. Konstitucijoje)21 raidoje, t. y. 1993–2014 m. renkant pirmuosius atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovus. Tuo pasireiškia skirtumas palyginti su šimtmečiais ar bent septyniais aštuoniais dešimtmečiais laisvąją demokratiją skaičiuojančia Vakarų Europa, pvz., Prancūzija, kurioje premjerai, kaip antai Manuelis Vallsas 2016 m. gruodžio pradžioje, regis, paprastai atsistatydina dėl prioritetinio koncentruoto dalyvavimo tos šalies prezidento rinkimų kampanijoje.22

Tradicijų ir precedentų trūkumą pagrįstai pažymi tiek profesorius Vyrautas Sinkevičius, tiek jį ir kitus asmenis  kalbinusi LRT TV naujienų tarnyba. Todėl sąlygiškai adekvačių precedentų tenka ieškoti ir juos mutadis mutandis atrasti: a) minėtų Ministro Pirmininko pareigas ėjusių asmenų (pvz., Gedimo Kirkilo, Andriaus Kubiliaus ar Algirdo Butkevičiaus) kandidatavimo  į Seimo narius situacijose; b) minėtų Respublikos Prezidento pareigas ėjusių ir jomis vėlesnėse rinkimų kampanijose, antrą kartą kandidatuojant į valstybės vadovus, nepiktnaudžiavusių asmenų (Valdo Adamkaus, Dalios Grybauskaitės) saikingo ir korektiško politinio aktyvumo atitinkamai 2003 m. ir 2014 m. situacijose.

4. Taigi minėto klausimo „Kas būtų, jei premjeras vis dėlto kandidatuotų“ atsakymas esminiu žiniasklaidoje sukeltos ir tebekeliamos intrigos pirminiu aspektu, regis, yra aiškesnis ir lengvesnis: intuicija ir „sveika nuovoka“ kužda, kad premjeras, kaip ir valstybės tarnautojas ar teisėsaugos pareigūnas, neprivalo atsistatydinti rinkimų kampanijos, kurioje siekia dalyvauti ir realiai pradeda dalyvauti, laikotarpiu.

Antrinis intrigos ar vėlesnės hipotetinės problemos aspektas, į kurį dabar, regis, koncentruojasi gerbiamas profesorius Vytautas Sinkevičius ir jo nuomonės besiteiraujanti žiniasklaida, yra neabejotinai sudėtingesnis. Jei premjeras būtų išrinktas Respublikos Prezidentu, jis – ir kartu su juo  visa jo vadovaujama Vyriausybė – galėtų būti politiškai verčiami (atakuojami) atsistatydinti (bet formaliai neprivalėtų tai daryti!) kiek galima greičiau tam, kad  būtų įmanoma per ilgesnį laikotarpį tinkamai įgyvendinti Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarime suformuluotą – tuometinio premjero Gedimino Vagnoriaus ir naujai išrinkto Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus santykių situacijai aktualią – doktriną.

Šios doktrinos esmė, kuri pritaikoma minėtoje galimoje premjero atsistatydinimo dėl jo išrinkimo Respublikos Prezidentu situacijoje, tokia: pagal Konstitucijos 84 straipsnio 8 punktą23 tiek kadenciją baigianti Respublikos Prezidentė, tiek naujai išrinktas Respublikos Prezidentas Vyriausybei atsistatydinus dėl premjero atsistatydinimo (taip pat jei premjeras nebūtų išrinktas Respublikos Prezidentų ir visa jo vadovaujama Vyriausybė „grąžintų įgaliojimus“ naujai išrinktam Respublikos Prezidentui) teikia Seimui ne bet kokią politiškai priimtiną Ministro Pirmininko kandidatūrą, jei teikimu metu yra Ministro Pirmininko pareigas einantis asmuo. Kandidatu į premjerus gali būti tik asmuo, kuris Vyriausybės atsistatydinimą priėmusios Respublikos Prezidentės dekretu yra įgaliotas laikinai eiti Ministro Pirmininko pareigas. Kas kita, matyt, būtų, jei tokio asmens realiai nebūtų, premjerui, kuris išrinktas Respublikos Prezidentu, atsistatydinus naujai išrinkto valstybės vadovo inauguracijos dienos ankstų rytą, jei tą pačią dieną prisiekęs valstybės vadovas Seimui pateiktų naujo Ministro Pirmininko kandidatūrą ir su Seimo pritarimu paskirtų jam ir parlamentui priimtiną asmenį Ministru Pirmininku. Tokiu idealiu atveju iš esmės nebūtų pažeistas Vyriausybės ir jai vadovaujančio Ministro Pirmininko veiklos nepertraukiamumo principas, kurį Konstitucinis Teismas atskleidė Seimo veiklos tęstinumo (perimamumo) užtikrinimo būtinybės kontekste.

Vadinasi, jei premjeras, sužinojęs VRK skelbiamus galutinius oficialius rinkimų rezultatus, kad jis  išrinktas Respublikos Prezidentu, atsistatydintų nedelsiant ar per keletą savaičių, kaip esą derėtų daryti tos konstitucinės 1998 m. sausio 10 d. doktrinos įgyvendinimo labui, tai pagal Konstitucijos 101 straipsnio 3 dalies 3 punktą kartu atsistatydintų visa Vyriausybė. Tokiu atveju kadenciją baigianti Respublikos Prezidentė pagal Konstitucijos 84 straipsnio 7 punktą priimtų Vyriausybės atsistatydinimą ir „prireikus“ pavestų jai toliau eiti pareigas, o vienam iš ministrų (pvz., susisiekimo ministrui) – eiti Ministro Pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė.

Politologinė intriga ir spekuliacija ta, kad po kelių mėnesių ar savaičių prisiekęs naujai išrinktas Respublikos Prezidentas (atsistatydinęs premjeras) galėtų atsidurti prie iš dalies suskilusios geldos: esą turėtų teikti jo pirmtakės Dalios Grybauskaitės įgalioto ministro, einančio Ministro Pirmininko pareigas, kandidatūrą į Ministrus Pirmininkus.

Tačiau ar tokia premjerui Gediminui Vagnoriui1998 m. taikyta (skirta) premjero reputacijos ir įtakos (jam teikiant ir pristatant Vyriausybės programą Seime 1996 m. įgyto pasitikėjimo) patikros procedūra  yra suderinama su tendencingai modeliuojama 2019 m. situacija? Jos specifika ta, kad minėtoje žiniasklaidoje, tarsi siekiančioje atgrasyti ar atbaidyti premjerą Saulių Skvernelį, subtiliai propaguojamas kadenciją baigiančios Respublikos Prezidentės vienam iš ministrų (pvz., susisiekimo ministrui) suteiktas įgaliojimas laikinai eiti atsistatydinusio premjero pareigas ir vėliau po kelių mėnesių ar savaičių esą turintis „sekti“ naujai išrinkto Respublikos Prezidento teikimas Seimui pritarti būtent to laikino premjero skyrimui nuolatiniu premjeru… nėra grindžiamas jokiu Seimo pasitikėjimu (jo patikra) būtent tuo laikinu premjeru 2016–2018 m, kadangi: a) tokio premjero tuo daugiau nei 2 metų laikotarpiu nebuvo; b) tas ministras 2016 m. nebuvo Vyriausybės programos teikėjas (Seimo pasitikėjimo, parodomo premjerui, įgijėjas).

Ar tokio antrinio aspekto tendencingu gvildenimu nekuriama dar didesnė teisinė intriga ir viešųjų ryšių akcija?

Šiame kontekste peršasi įžvalga, kad neatsistatydinusi (veikianti) Vyriausybė, kurios vadovas dalyvauja Respublikos Prezidento rinkimų kampanijoje ir maksimalios sėkmės šiuose rinkimuose atveju neatsistatydina iki naujai išrinkto Respublikos Prezidento inauguracijos ceremonijos dienos ankstaus ryto, negali grąžinti įgaliojimų naujai išrinktam Respublikos Prezidentui, prieš jo priesaiką atsistatydinus premjerui, laimėjusiam Respublikos Prezidento rinkimus, kadangi premjero atsistatydinimas lemia Vyriausybės pareigą atsistatydinti in corpore, bet ne „gražinti įgaliojimus“, kurių nelieka kolegialaus atsistatydinimo atveju.

Tokiu atveju, regis, susiklosto situacija, kai nauja Vyriausybės formuojama nesant laikinus įgaliojimus turėjusios ir juos grąžinusios ankstesnės Vyriausybės, taigi naujai išrinktas Respublikos Prezidentas parenka ir siūlo Seimui tokią jam (ir Seimo daugumai) politiškai asmeniškai priimtiną Ministro Pirmininko kandidatūrą, kuri nesiejama su kurio nors ankstesnės (nesamos) Vyriausybės nariu, nebuvusiu kadenciją baigiančios Respublikos Prezidentės įgaliotu laikinai eiti premjero pareigas.

Jei Vyriausybės dėl 2019 m. vasarį ar birželį atsistatydinusio jai vadovavusio premjero nėra tik akimirką  ir ji tęsia savo veiklą kadenciją baigiančios Respublikos Prezidentės pavedimu (su laikinu jai asmeniškai priimtinu premjeru – jos įgaliotu ministru – priešakyje), tai netrukus vėlesniu tokios Vyriausybės įgaliojimų grąžinimu naujai išrinktam Respublikos Prezidentui (kuriuo galėtų būti dabartinis premjeras) jo priesaikos dieną iš esmės pasireiškia ir triumfuoja ne tiek minėto H. Kelseno „grynoji teisė“, kiek griežtos logikos stokojanti teisinė kultūra ir geros manieros bei E. Kūrio pagrįstai sukritikuota „politinių klausimų jurisprudencija“.24

Ne tiek teisės mokslas, kiek politologija gali racionaliai ir įtikinamai atskleisti bei pagrįsti, kodėl naujai išrinkto Respublikos Prezidento (kuriuo galėtų būti dabartinis premjeras) priesaikos dieną esą tikrai įgyvendinamas laikinos Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas, numatytas Konstitucijos 92 straipsnio 4 dalyje,25 kadangi tie įgaliojimai kadenciją baigiančios Respublikos Prezidentės pavedimu buvo suteikti sąlygiškai ir terminuotai iki naujos Vyriausybės sudarymo, o ne iki naujo Respublikos Prezidento išrinkimo. Visa tai įgytų neapsakomą politologinį žavesį, jei premjero Sauliaus Skvernelio daugiau nei 2 metus vadovauta ir, jam atsistatydinus pagal profesoriaus Vytauto Sinkevičiaus įsivaizdavimą, nuo 2019 m. vasario ar gegužės kito laikino premjero, įgalioto kadenciją baigiančios Respublikos Prezidentės pavedimu, vadovaujama Vyriausybė… 2019 m. antroje pusėje grąžintų įgaliojimus prisiekusiam naujai išrinktam Respublikos Prezidentui, kuriuo tapo Saulius Skvernelis, turintis formaliai priimti ne jo paties daugiau nei 2 metus vadovautos  (bet kito asmens, t. y. laikino premjero,vos kelis mėnesius, gal tik mėnesį ar kelias savaites vadovautos) Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus.

Žinoma, galima iš dalies suprasti gerbiamą profesorių  Vytautą Sinkevičių ir jo rūpestį, kad būtų realus Konstitucijos 92 straipsnio 4 dalyje numatyto Vyriausybės, kuriai bent pusdienį ar valandą nebevadovauja naujai išrinkto Respublikos Prezidento priesaiką duoti (ir dėl to atsistatydinti) privalantis ankstesnis premjeras Saulius Skvernelis (jo vėliausiai galimo atsistatydinimo, lemiančio visos Vyriausybės atsistatydinimą, atveju kito laikino premjero, įgalioto kadenciją baigiančios Respublikos Prezidentės pavedimu, vadovaujamos laikinos Vyriausybės!!!), įgaliojimų grąžinimas pagal minėtą Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimą. Stiprinant konstitucinių procedūrų realumą ir tvarumą, taip pat  vykdomosios valdžios tęstinumą ir perimamumą (net prezidentinės valdžios stabdžius ir atsvaras), būtų „geriau“ (veiksmingiau), jei:

a) nebūtų jokio vykdomosios valdžios vakuumo Vyriausybei atsistatydinus taip vėlai, kad kadenciją baigianti Respublikos Prezidentė negalėtų įgyvendinti Konstitucijos 94 straipsnio 7 punkte įtvirtinto įgaliojimo „prireikus“ pavesti atsistatydinusiai Vyriausybei „laikinai eiti savo pareigas“ ir (svarbiausia) pavesti vienam iš ministrų eiti atsistatydinusio „Ministro Pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė“;

b) naujai išrinktas Respublikos Prezidentas, jei juo taptų dabartinis premjeras, teiktų Seimui ne jo paties pasirinktą (jam ir Seimo daugumai priimtiną) naujo premjero kandidatūrą, bet tokią nuo jo individualaus „politizuoto“ partinio ar nepartinio pasirinkimo atsietą kandidatūrą, kuri sutampa su ministro, kuriam kadenciją baigianti Respublikos Prezidentė pavedė laikinai eiti atsistatydinusio premjero pareigas, asmeniu. Gal būtent to labiausia nuoširdžiai norėtų gerbiamas profesorius Vytautas Sinkevičius ir jam artimi politologai bei LRT TV naujienų tarnyba?

Beje, iš pažiūros neaiški ir mistiška Konstitucijos 84 straipsnio 7 punkto nuostata „arba“, kuri pavartota žodžių junginyje  „priima […] atsistatydinimą ir prireikus paveda jai toliau eiti pareigas arba paveda vienam iš ministrų eiti Ministro Pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė“, iš esmės aiškintina: a) ją siejant tik su premjero Gedimino Vagnoriaus atsistatydinimo teisine situacija, kai nėra atsistatydinusio premjero ir dėl to kyla racionalus poreikis pavesti vienam iš atsistatydinusios Vyriausybės narių laikinai eiti premjero pareigas; b) jos nesiejant su iki šiol, galiojant Konstitucijai, regis, nepasireiškusia teisine situacija, kai nėra asmeniško premjero atsistatydinimo, taigi yra kolegialus visos Vyriausybės (su premjeru priešakyje) atsistatydinimas, kurį Respublikos Prezidentui priimant pagal „poreikį“ galimas valstybės vadovo pavedimas Vyriausybei „toliau eiti pareigas“ (su tuo pačiu ar kitu premjeru priešakyje).

5. Nors Lietuvos konstitucinės teisės raidą labai įtakoja (konceptualiai veikia) Prancūzijos teisės tradicijos ir jų suponuojamas „mandagumo atsistatydinimas“ (démission de courtoisie)26 ar „konvento valdymas“27 bei kitokie teisės esmės ir prasmės (raison d‘être)28 variantai, būtina korektiškai pripažinti, kad visose Lietuvos politikų kandidatavimo į tas pačias ar kitas renkamas pareigas, įskaitant Respublikos Prezidento postą, situacijose neprivalu (nebūtina) laikytis minėtos Prancūzijos rinkimų tradicijos, kai premjeras atsistatydina tam, kad visą dėmesį skirtų dalyvavimui šios valstybės prezidento rinkimų kampanijoje, kurios teritorija itin didelė.

Kaip Lietuvoje, skirtingai nei Prancūzijoje, Konstitucija netoleruoja „dvigubo mandato“ (parlamentaro ir savivaldybės tarybos nario pareigų derinimo),29 taip turėtų būti įžvelgiamas šių valstybių vadovų rinkimų kampanijose galinčio dalyvauti premjero „dvigubo“ statuso skirtumas tuo aspektu, kad Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos dalyvis neabejotinai gali toliau tinkamai eiti Ministro Pirmininko „visavertes“ pareigas, paisydamas bendrųjų (kitiems asmenims taip pat taikomų) nesinaudojimo tarnybine padėtimi (jos teikiamais privalumais) reikalavimų, nustatytų rinkimų įstatymuose.

Taigi pagal Lietuvos teisės sistemą ir gležnas rinkimų tradicijas jokios teisinės ir etikos problematikos savaime nekelia premjero (ar valstybės tarnautojo, net teisėsaugos pareigūno, prokuroro, teisėjo) santūrus ir adekvatus (neagresyvus, neintensyvus) kandidatavimas į Respublikos Prezidentus, neatsistatydinant iš einamų viešųjų pareigų valstybės institucijose (taigi ir Ministro Pirmininko pareigų), kurios gali būti toliau santūriai ir korektiškai einamos (jų sąmoningai nenaudojant rinkimų kampanijai, agitacijai, pvz., objektyviai nebūtinomis, perteklinėmis premjero spaudos konferencijomis, oficialiai vizitais, interviu radijo ar televizijos laidose pagal formą „Kas naujo, premjere?“) net iki naujai išrinkto Respublikos Prezidento, kuriuo pagal rinkimų rezultatus turi tapti premjero pareigas einantis politikas, priesaikos davimo dienos ankstaus ryto.

Todėl, regis, tik keletą valandų galėtų nebūti jokio asmens, einančio premjero pareigas, kaip tai numatyta Konstitucijos 97 straipsnio 2 dalyje, jei po priesaikos Respublikos Prezidentas išsyk pateiktų premjero kandidatūrą, o Seimas jai tą pačią dieną pritartų ir, tuo remiantis, Respublikos Prezidentas tą pačią dieną paskirtų naują premjerą.

Paprasčiau tariant, negriūtų Vyriausybė, jei premjeras nutartų kandidatuoti. Ankstesnė Vyriausybė „griūtų“ (jos neliktų atsistatydinus), jei premjeras nutartų atsistatydinti tam, kad duotų naujai išrinkto Respublikos Prezidento priesaiką ir taip pradėtų vykdyti valstybės vadovo įgaliojimus.

Tačiau maksimaliai nuvėlinant premjero atsistatydinimą, regis, neįmanoma realiai įgyvendinti Konstitucijos 92 straipsnio 4 dalyje numatyto Vyriausybės įgaliojimų grąžinimo naujai išrinktam Respublikos Prezidentui, kadangi neliktų Vyriausybės (ji turėtų formaliai atsistatydinti ar bent būti laikoma teisiškai atsistatydinusia, t. y. privalėjusia atsistatydinti) atsistatydinus premjerui prieš pat naujo Respublikos Prezidento, kuriuo jis išrinktas, priesaiką.  Nebent kadenciją baigianti Respublikos Prezidentė, kuri, regis, turi ir išlaiko formalias valdžios galias iki naujai išrinkto valstybės vadovo inauguracijos, būtų nusiteikusi įtemptai dirbti paskutinėmis jos kadencijos valandomis ar akimirkomis, t. y. suspėtų žaibiškai išleisti (pasirašyti) dekretą dėl pavedimo atsistatydinusiai (atsistatydinti privalėjusiai) Vyriausybei laikinai eiti pareigas, tuo sudarant prielaidas tai Vyriausybei grąžinti įgaliojimus prisiekusiam naujai išrinktam valstybės vadovui. Tačiau tokiu konstitucinio streso kupinu („avariniu“) atveju Respublikos Prezidentė tikriausia savaip atsigriebtųir nepasikuklintų įgalioti būtent jai priimtiną (gal net atsistatydinusio premjero nesiūlomą) ministrą laikinai eiti premjero pareigas, tuo tarsi supančiojant naujai ištrinktą Respublikos Prezidentą pasirinkti (jo ir Seimo daugumos nuožiūra) pirmąją (nebūtinai vėliau nekeičiamą) būsimo nuolatinio Ministro Pirmininko kandidatūrą.

Žinoma, užkulisiniai ir kitokie politiniai susitarimai gali teisėtai vykti (tiek džentelmeniškai, tiek nedžentelmeniškai bujoti), Seimo daugumai pirmą kartą nepritartus naujai išrinkto Respublikos Prezidento ne jo valia (bet pagal Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarime sumodeliuotą scenarijų) pateiktai Ministro Pirmininko kandidatūrai. To subtiliais  verbaliniaisar konkliudentiniais veiksmais gali pageidauti net pats naujasis valstybės vadovas, kurį supančioja minėtas kadenciją baigiančios Respublikos Prezidentės pavedimas vienam iš ministrų laikinai eiti atsistatydinusio premjero pareigas.

Taigi visos gerbiamo profesoriaus Vytauto Sinkevičiaus ir kitų nebūtinai minėtų subjektų hipotetinės nuoširdžios ar nenuoširdžios pastangos atgrasyti ar atbaidyti dabartinį premjerą Saulių Skvernelį (ir jį remiančią bei skatinančią didžiausią Seimo narių frakciją) nuo jo galimos iki šiol precedento neturinčios politinės ambicijos kandidatuoti į Respublikos Prezidento postą einant premjero pareigas gali būti neveiksmingos tolimesnėje perspektyvoje, jei naujai išrinkto Respublikos Prezidento (juo galinčio tapti dabartinio premjero) ne jo valia teikiama kadenciją baigiančios Respublikos Prezidentės įgalioto ministro, ėjusio atsistatydinusio premjero pareigas, kandidatūra į  Ministrus Pirmininkus nesulauktų Seimo daugumos pritarimo, o tuo būtų suinteresuotas naujasis valstybės vadovas, formaliai įvykdęs pareigą laikytis Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarime sumodeliuoto scenarijaus pateikti (bent kartą) Seimui tam tikro asmens kandidatūrą.

Kadenciją baigiančios Respublikos Prezidentės galimybės nulemti, kuris jai asmeniškai priimtinas ar palankus (o atsistatydinančiam premjerui, išrinktam Respublikos Prezidentu, ne itin priimtinas ar gerokai mažiau palankus) ministras eis Ministro Pirmininko pareigas ir po naujai išrinkto Respublikos Prezidento priesaikos bus teikiamas Seimui kaip kandidatas į Ministrus Pirmininkus, yra labai ribotos ir politiškai sąlygiškos, o premjerui atsistatydinus naujai išrinkto Respublikos Prezidento priesaikos dienos ankstų rytą, matyt, net minimalios (jei ne hipotetiškai nulinės).

Tačiau kas galėtų paneigti, kad baltųjų ir juodųjų figūrų išsidėstymas rinkiminėje šachmatų lentoje nebus pakeistas (minėto kolegos profesoriaus eskaluojami neaiškumai nebus tinkamai pašalinti ir kitaip sustyguot pagal jo modeliuojamą Vyriausybės griūties viziją) kadenciją baigiančiai valstybės vadovei palankiu ir naujai išrinktam Respublikos Prezidentui nepalankiu oficialios konstitucinės doktrinos patikslinimu? Tai įvyktų ir pagilintų intrigą, įgaliotiems subjektams nusprendus kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti jo 1998 m. sausio 10 d. nutarimą (ar net pačiam Konstituciniam Teismui nusprendus tai padaryti savo iniciatyva). Toks aiškinimas ir tikslinimas, deja, neišvengiamai būtų itin politizuotas (dar labiau politologinis), kadangi vyktų rinkimų kampanijos metu ar VRK nustačius kažkam nepriimtiną rinkimų laimėtoją.

Žinoma, aiškinimo dingstis galėtų būti objektyviai atskleidžiama ir vertinama kaip pakankamai teisinė (o ne vien politinė) problema. Ministro Pirmininko kandidatavimo į Respublikos Prezidentus ir galimo išrinkimo Respublikos Prezidentu situacija yra teisiškai unikali būtent rinkimų laimėjimo (maksimalios sėkmės juose) aspektu, kai dėl to neišvengiamo ir vėliausiai toleruojamo premjero atsistatydinimo, sukelsiančio Vyriausybės atsistatydinimą, susiklosto Vyriausybės įgaliojimų grąžinimo prisiekusiam naujai išrinktam valstybės vadovui problematika.

Gal šių eilučių autoriui nevertėjo eikvoti kūrybinių jėgų ir derėjo besąlygiškai solidarizuotis su kolega profesoriumi Vytautu Sinkevičiumi pagal minėtą šimtametę išmintį kitaip perteikiančiu orientyru: tiesa yra svarbus dalykas, bet Platonas – mano draugas?

 

Egidijus Šileikis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros profesorius  __________________________________________________________________________________________________

  1. Žr.: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/vytautas-sinkevicius-kas-butu-jei-premjeras-s-skvernelis-vis-delto-kandidatuotu-i-prezidento-posta-500-1062184 (žiūrėta 2019 m. sausio 15 d.).
  2. Žr.: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/vytautas-sinkevicius-kas-laukia-vyriausybes-jeigu-prezidentu-bus-isrinktas-s-skvernelis-500-888694 (žiūrėta 2019 m. sausio 15 d.).
  3. Žr.:  http://www.diena.lt/naujienos/lietuva/politika/v-sinkevicius-s-skvernelis-negerbia-konstitucijos-860156 (žiūrėta 2019 m. sausio 15 d.).
  4. Žr.: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/jei-skvernelis-nutartu-kandidatuoti-i-prezidentus-griutu-vyriausybe.d?id=79550769 (žiūrėta 2019 m. sausio 15 d.).
  5. „Laisvė […] skleisti informaciją nesuderinama su […] dezinformacija“ (Lietuvos Konstitucijos 26 str. 4 d.).
  6. Viena iš techniškai „suveltų“ ar politiškai itin lanksčių Konstitucijos normų yra tokia: „Kol nėra Ministro Pirmininko [pvz., jis nėra paskirtas ar yra atsistatydinęs – E. Š.] ar jis negali eiti savo pareigų [pvz., dėl ligos ar atostogų – E. Š.], Respublikos Prezidentas ne ilgesniam kaip 60 dienų laikui Ministro Pirmininko teikimu paveda vienam iš ministrų jį pavaduoti, o kai tokio teikimo nėra[paryškinta mano – E. Š.], Respublikos Prezidentas vienam iš ministrų paveda pavaduoti Ministrą Pirmininką [matyt, kai jis atsistatydina neteikdamas Respublikos Prezidentui ministro, kuris turėtų  pavaduoti atsistatydinusį premjerą? – E. Š.]“ (Konstitucijos 97 straipsnio 2 dalis).
  7. Profesorius Vytautas Sinkevičius (1 išnaša) korektiškai patikslina, kad Vyriausybės įstatyme numatytas tokios 10 dienų atostogos. Šio įstatymo 13 straipsnio (2013 m. sausio 17 d. redakcija) 9 dalyje nustatyta: „Vyriausybės narys, kuris yra įstatymų nustatyta tvarka paskelbiamas kandidatu į Respublikos Prezidentus, Seimo, Europos Parlamento ar savivaldybių tarybų narius, turi teisę būti atleistas nuo tarnybinių pareigų atlikimo rinkimų agitacijos kampanijos metu, bet ne ilgiau kaip 10 dienų“.
  8. Daugiau žr.: E. Kūris. Politinių klausimų jurisprudencija ir Konstitucinio Teismo obiter dicta: Lietuvos Respublikos Prezidento institucija pagal Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimą // Politologija, 1998(1), p. 3-94.
  9. Žr. 1 išnašą.
  10. Žr. ten pat (1 išnaša).
  11. Plg.: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/171166/politikos-apzvalgininkai-s-skvernelis-nori-persokti-is-vieno-posto-i-kita; https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/rimvydas-valatka-ka-rodo-premjero-skvernelio-isterijos-priepuoliai.d?id=79818521; https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/10/199382/r-valatka-karbauskio-ir-skvernelio-klika-kartoja-kgb-alfa-smogiku-ataka (žiūrėta 2019 m. sausio 17 d.).
  12. Sermėga  – viršutinis storas milinis grabužis, Lietuvoje dėvėtas daugiausia vyrų iki XX a. pr.
  13. Žr. 8 išnašą.
  14. Žr. 16 išnašą.
  15. R. A. Posner. Jurisprudencijos problemos. Vilnius, 2004.
  16. H. Kelsenas. Grynoji teisės teorija. Vilnius, 2002.
  17. Šių eilučių autorius rašė (teikė) tarpinę (negalutinę) recenziją gerbiamo minėto doktoranto V. Levičev disertacijos pirminiam variantui ir, įžvelgęs nagrinėjamos tematikos reikšmingumą (t. y. nelaukdamas gynimo procedūros baigties), nurodė tą darbą publikacijoje „Konstitucijos 25-mečio fenomenas: subrandinimo veiksniai ir iššūkiai“ (Teisė. 2018. Nr. 106, p. 7–26). Daugiau žr., pvz.: V. Levičev. Holistinis požiūris į teisės tyrimus // Teise. 2015. Nr. 95, p. 111-122.
  18. „Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad svarbiausias būdas [bet ne vienintelis?–  E. Š.] konstitucinei sąlygai – būti „nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ – įvykdyti yra užsienio valstybės pilietybės [kokiu pagrindu įgytos pilietybės? net neprisiekiant?– E. Š.] atsisakymas“ (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas).
  19. L. H. Tribe. The Invisible Constitution. Oxford, 2008.
  20. E. Jarašiūnas. Jurisprudencinė konstitucija // Jurisprudencija, 2006. Nr.12(90), p. 24–33.
  21. Žr.: E. Šileikis. Alternatyvi konstitucinė teisė. Vilnius, 2003, p. 167–169.
  22. Daugiau žr., pvz.: https://www.vz.lt/verslo-aplinka/2016/12/05/prancuzijos-premjeras-atsistatydina-ir-sieks-prezidento-posto (žiūrėta 2019 m. sausio 17 d.).
  23. „Respublikos Prezidentas […] Vyriausybei atsistatydinus ar Vyriausybei gražinus įgaliojimus, ne vėliau kaip per 15 dienų teikia Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą“ (Konstitucijos 84 straipsnio 8 punktas).
  24. Žr. 8 išnašą.
  25. „Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus Respublikos Prezidentui […] išrinkus Respublikos Prezidentą“ (Konstitucijos 92 straipsnio 4 dalis).
  26. Prancūziškas terminas démission de courtoisiepavartotas minėtame Lietuvos Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarime.
  27. Prancūzijos parlamentarizmo raidai istoriškai  ir politiškai svarbi sąvoka „konvento valdymas“  pavartota Lietuvos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 21 d. nutarime (tarsi Lietuvoje kažkada būta „konvento valdymo“ arba jis esą galėtų pasireikšti šių dienų Seimo veikloje, pvz., parlamentinėje kontrolėje).
  28. Prancūziška sąvoka raison d‘être  pavartota  Lietuvos Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. ir rugpjūčio 19 d. nutarimuose. Apie šio sąvokos (prancūziškų diakritinių ženklų) panaudojimo oficialiame Lietuvos teismo akte, kuris skelbiamas oficialiame Lietuvos valstybės  teisės aktų leidinyje (registre), kritikos galimybę, siejamą su nelietuvių (pvz., lenkų) tautybės asmens vardo ir pavardės rašymo nelietuviškais rašmenimis Lietuvos piliečio pase ribojimais, žr., pvz.: E. Šileikis. Partijų finansavimo teisės sistemos įžvalgos. Vilnius, 2014, p. 471.
  29. „Konstitucijoje yra įtvirtintas dvigubo mandato draudimo principas“ (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
Raktažodžiai
Close
Close