Komentarai

G. Sakalauskas. Įkalinimo sistemos Lietuvoje reforma: vienuolika žingsnių per artimiausius dešimt metų

Tai, kad Lietuvos įkalinimo sistemai reikia esminių pokyčių, buvo matyti jau prieš dešimtmetį. Praėjusiais metais Lietuvos žiniasklaidoje itin gausus įvairiausių pikantiškų ir nuostabą keliančių nutikimų įkalinimo įstaigose aprašymas ir skandalizavimas neturėtų kurti iliuzijos, kad negerovių viešinimas pats savaime yra postūmis tikroms ir ilgalaikėms reformoms. Retai kuriam žurnalistui išties rūpi, kad ši (kaip ir bet kuri kita visuomenei svarbi) sistema pasikeistų. Geriausia, kad liktų tokia pati – būtų dar daugiau istorijų, dar daugiau nuotraukų ir filmuotos medžiagos, dar daugiau pasakojimų ir dėmesio. Tai neabejotinai jaučia tie, kurie šioje sistemoje dirba, kuriems jų darbas patinka ir kurie nori rimtų permainų, naujos perspektyvos. Esu sutikęs ne vieną tokį įkalinimo sistemos darbuotoją, nors jie nesudaro daugumos, bent jau kol kas nesudaro ir kritinės masės, galinčios tuos pokyčius lemti.

Toks kontekstas, taip pat faktas, kad Lietuvoje kol kas nėra nė vienos pavykusios reformos analogiškose institucinėse sistemose, iš esmės tebegyvenančiose ant sovietinių pamatų, pavyzdžio, leidžia nesunkiai nuspėti, kad net ir pradėtos reformos į priekį brausis ilgai, sunkiu ir duobėtu keliu, tačiau į kurį, be abejonės, reikia išdrįsti leistis. Kaip jis galėtų atrodyti?

  1. Lietuvai būtina sumažinti kalinių skaičių, jų galėtų būti net iki 50 proc. mažiau nei yra dabar. Lyginamieji kriminologiniai tyrimai rodo, kad norimą turėti kalinių skaičių valstybė pasirenka per savo baudimo kultūrą ir teisinį reguliavimą, tad tai nėra valstybės likimas, kalinių skaičiaus skirtumai nekoreliuoja su registruotu nusikalstamumu ar jo struktūra. Lietuvoje reali laisvės atėmimo bausmė vis dar tebetaikoma santykinai dažnai ir jos trukmė labai ilga (pastaraisiais metais maždaug 30 proc. paskiriamų bausmių sudaro su įkalinimo susijusios bausmės, terminuoto laisvės atėmimo bausmė vidurkis skaičiuojant pagal atliktiną bausmę vis didėja ir sudaro maždaug 80 mėnesių). Tai lemia kultūriniai ir istoriniai ypatumai, taip pat baudžiamoji politika, bausmių skyrimo taisyklės. Viena jų – bausmės skyrimas skaičiuojant nuo jos vidurkio (LR baudžiamojo kodekso 61 str. 3 d.), ne tik prieštaraujantis ultima ratio principui, bet neatitinkantis kriminologinės nusikalstamo elgesio sunkumo analizės rezultatų. Paminėtina ir sovietinė recidyvisto samprata, nepagrįsti apribojimai atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės vykdymo atidėjimui, per pastaruosius 15 metų išbalansuota konkrečiuose straipsniuose įtvirtinta sankcijų sistema, bausmių keitimo negalint arba vengiant jas atlikti taisyklės ir kt.
  2. Būtina lygtinio paleidimo reforma. Pastaraisiais metais iš įkalinimo įstaigų lygtinai paleidžiama iki 30 proc. visų išleistųjų, kai prieš 10 metų tokių asmenų dalis sudarė beveik 60 proc. Akivaizdu, kad daug platesnis lygtinio paleidimo taikymas ne tik padėtų sumažinti kalinių skaičių, bet ir sudarytų sąlygas nuoseklesnei kalinių socialinei integracijai. Lygtinio paleidimo galimybės neturėtų būti diferencijuojamos pagal nusikaltimo sunkumą, nes toks modelis iškreipia bausmių skyrimo ir jų vykdymo tikslų balansą. Teismai, tvirtindami Lygtinio paleidimo komisijų sprendimus, turėtų vertinti tik procedūrinius aspektus, o ne naujai spręsti dėl lygtinio paleidimo reikalingumo – jį turi vertinti specialistų komisija.
  3. Tarnybos įkalinimo sistemoje demilitarizavimas. 2000 m. įvykęs įkalinimo sistemos perėjimas iš Vidaus reikalų į Teisingumo ministerijos kompetenciją buvo nuoseklus ir logiškas. Daugumoje Europos valstybių už bausmių, įskaitant ir laisvės atėmimo bausmes, vykdymą yra atsakingos teisingumo ministerijoms pavaldžios struktūros (išskyrus Ispaniją ir Baltarusiją). Tačiau stebėtina, kad per beveik 20 metų ši sistema ir toliau ne tik išlaikė karinės/policinės hierarchijos ir vadybos modelį, bet nuo 2019 m. sausio 1 d. pakeitus Vidaus tarnybos statutą netgi vėl buvo grįžta ir prie senųjų karinių/policinių laipsnių. Vakarų Europos valstybėse sunku kam nors paaiškinti, kad Lietuvos įkalinimo sistemai vadovauja generolas, joje dirba pulkininkai ir kapitonai ir visa tai – Teisingumo ministerijos struktūroje. Žinoma, ne paaiškinimai kažkam užsienyje yra svarbiausia, o tai, kad karinis/policinis hierarchinis vadovavimas suponuoja ir tam tikrą vadybos stilių, problemų sprendimo būdus, kurie šiuolaikinėje įkalinimo sistemoje nėra tinkami, perspektyvūs ir priimtini. Suprantama, kad įkalinimo sistemoje turi būti už apsaugą ir priežiūrą atsakingas personalas, tačiau pačiai struktūrai (Kalėjimų departamentui) ir atskiroms įstaigoms turi vadovauti ne pareigūnai. Vakarų Europos šalyse apsaugai dažniausiai vadovauja įstaigos direktoriaus pavaduotojas.
  4. Socialinis darbas, socialinės integracijos programos ir individualizuotas bausmės atlikimas turi tapti įkalinimo ašimi. Iki šiol įkalinimo įstaigose nėra diplomuotų socialinių darbuotojų, o socialinės reabilitacijos veikla yra imituojama per uniformuotus „būrių viršininkus“, kurie daugiausiai užsiima įvairiausių dokumentų tvarkymu ir yra pareigūnai, o ne socialinės pagalbos profesionalai.
  5. Darbuotojų rengimo ir kvalifikacijos sistemos pertvarka. Kompetentingas ir motyvuotas personalas yra bet kurios organizacijos pagrindas. Visi tarptautiniai standartai pabrėžia būtinybę formuoti profesinį įkalinimo sistemos darbuotojų sąmoningumą. Tačiau vien tik pažvelgus į pareigūnų profesinio mokymo programą matyti, kad didžiausias dėmesys joje skiriamas supažindinimui su formaliomis instrukcijomis ir fiziniam parengimui, mokymosi kursus galima pradėti lankyti teturint vidurinį išsilavinimą, jis trunka tik 6 mėnesius, paraleliai jau dirbant įkalinimo įstaigoje. Programoje net neužsimenama apie kriminologinius dalykus, apie nusikalstamo elgesio veiksnius, apie įkalinimo žalą, apie integracijos galimybes, apie žmogaus teises ir t. t. Toks siauras ir trumpas mokymasis negali suformuoti tinkamos profesinės laikysenos, būtinos kompetencijos ir žinių, užprogramuoja tik siaurą prižiūrėtojo-vykdytojo vaidmenį, kuris geriausiu atveju tik savo asmeninių savybių, bet ne profesinės kompetencijos ir įgalinimo dėka gali įgyti bent kažkokį autoritetą kalinių akivaizdoje, atpažinti ir įgyvendinti veiksmingas priemones.
  6. Kokybiška kalinių užimtumo infrastruktūra. Gamybinį darbą (nebūtinai visą darbo dieną) Lietuvos įkalinimo įstaigose dirba tik maždaug 20 proc., ūkio darbus – 15 proc. nuteistų kalinių. Įprasta manyti, kad kaliniai dirbti nenori, tingi, jiems to daryti neleidžia subkultūros taisyklės. Tačiau tyrimai rodo, kad iš tiesų dirbti norėtų daug didesnė kalinių dalis, o pagrindinė problema yra neskaidrus darbo paskirstymas ir apmokėjimas, blogos darbo sąlygos ir tinkamos infrastruktūros nebuvimas.
  7. Atviro kalinimo plėtra. Atviroje įkalinimo įstaigoje (nesinori šios įstaigos vadinti senu sovietiniu terminu „kolonija“, kuris beje, kaip ir „tardymo izoliatoriai“ netgi lingvistinėje semantikoje teberodo, kokiame ideologiniame lauke tebesame) laisvės atėmimo bausmę atlieka tik 1 proc. nuteistųjų, dar maždaug tiek pat ją atlieka vadinamuose pusiaukelės namuose. Kitų šalių patirtis ir kriminologinė nuteistųjų bruožų analizė rodo, kad atvirose kalinimo įstaigose bausmę galėtų atlikti 20–30 proc. nuteistųjų (iš karto juos perkeliant bausmės atlikimui arba vėliau perkeliant iš uždarų įstaigų). Deja, bet tokios kalinimo sistemos plėtra atsiremia į tą patį sovietinį kultūrinį baudimo mentalitetą, kuriam toks kalėjimas yra svetimas, nors būtent atviras kalinimo formas pirmiausia siūlo taikyti ir tarptautiniai įkalinimo standartai, jos sėkmingai plačiai taikomos daugelyje Vakarų šalių. Atviras kalinimas ne tik leidžia veiksmingiau sumažinti neigiamą kalinimo poveikį, bet ir sudaro palankesnes prielaidas socialinei integracijai.
  8. Bausmės vykdymo individualizavimas, atvejų vadyba ir koordinuotas palydėjimas į gyvenimą laisvėje. 2015 m. viduryje įstatymiškai numatytas privalomas socialinės reabilitacijos atliekant bausmę planavimas (LR bausmių vykdymo kodekso 1371 str.) mažai ką pakeitė praktikoje. Didžiajai daliai kalinių individualūs bausmės atlikimo planai nėra sudaryti, o juos sudarant mažai ką ten galima įrašyti: trūksta finansavimo, kompetentingo personalo, programų, infrastruktūros, užimtumo priemonių. Nemaža dalis kalinių po paleidimo išeina į niekur (ypatingai, jei nėra paleidžiami lygtinai), kai kas netgi be asmens dokumentų, tarp savivaldybių ir įkalinimo įstaigų nėra jokios koordinacijos, nors ji būtina skiriant socialines pašalpas, ieškant būsto ir t. t. Šiuolaikinėje Vakarų Europos valstybių rengimo paleidimui į laisvę sistemoje pagrindinį vaidmenį vaidina probacijos darbuotojai – jų darbas (individualizuotas, o ne bendrų paskaitų forma) prasideda dar asmeniui esant įkalinimo įstaigoje, kurį jie po paleidimo visiškai perima savo žinion, su tuo pačiu, dar įkalinimo įstaigoje sudarytu ir jei reikia – papildytu – individualiu bausmės atlikimo planu.
  9. Realus ir lygiavertis nevyriausybinio sektoriaus įtraukimas. Tie, kas niekada nėra lankęsis įkalinimo įstaigose turbūt nustebs, kad jose besilankantys nevyriausybinių organizacijų atstovai ir savanoriai labiausiai nesaugiai jaučiasi ne su kaliniais, bet su darbuotojais – iš jų patiria daugiausia paniekos, įžeidžiančių replikų, priešiškumo ir nesupratimo. Tai – užprogramuota sisteminė problema, kai darbuotojams keliamas tik tvarkos palaikymo tikslas, kai jie yra išmokyti (žr. 3 punktą) kaliniuose matyti tik grėsmę, jais nepasitiki ir nėra įgalinami veikti pozityviai. Tuomet bet kas, ateinantis iš laisvės su visai kita laikysena ir supratimu, be išankstinių nuostatų, mokantis užmegzti lygiavertį santykį su kaliniais, klausiantis ir išklausantis, sistemos darbuotojams yra neparankus. Be to, sistemai nepavaldūs žmonės visuomet sukuria daugiau darbo (juk juos reikia įleisti, patikrinti, saugoti, išleisti ir t. t.) ir sukelia pavojų atskleisti neskaidrius dalykus. Įkalinimo sistema nevyriausybiniame sektoriuje turi matyti lygiavertį partnerį, reikalingą kalinių socialinės integracijos procesui, o ne laikytis tik pakantumo, leidimų ir stebėjimo iš šono politikos.
  10. Būtina pastatyti nuo pamatų visiškai naujas 2 ar 3 įkalinimo įstaigas. Nauji pastatai savaime nesprendžia vadybinių problemų ir nenaikina kultūrinio paveldo, tačiau sudaro tam palankesnes sąlygas. Lietuvoje nėra nė vienos šiuolaikinės kalinimo infrastruktūros poreikius atitinkančios įkalinimo įstaigos, nors, pavyzdžiui, estai per nepriklausomybės laikotarpį sugebėjo pasistatyti net dvi. Naujos erdvės ne tik leistų užtikrinti tarptautinius standartus atitinkančias kalinimo sąlygas, bet patogesnę bei malonesnę darbo aplinką darbuotojams.
  11. Skaidrumas ir atvirumas visuomenei. Kalėjimas yra labiausiai totalitarinė sistema bet kurioje visuomenėje. Kuo labiau totalitarinė visuomenė, tuo labiau totalitarinis ir kalėjimas. Visgi atotrūkis tarp įprastų santykių visuomenėje ir įprastų santykių kalėjime gali būti didesnis arba mažesnis. Lietuvos įkalinimo sistema akivaizdžiai yra užsilikusi Lietuvos visuomenei jau labai nutolusiame laikmetyje. Žinoma, kad korupcijos galimybių šioje sistemoje minimalizavimas yra pirmoji skaidrumo prielaida, tačiau vien jos nepakanka. Įkalinimo sistemai būtina su(si)kurti realius ir objektyvius veiksmingumo kriterijus, išmokti reflektuoti veiklą makro ir mikro lygmeniu, sistemingai kiekvienoje įstaigoje atlikti kriminologinius tyrimus apie jos veiklos veiksmingumą (pavyzdžiui, recidyvą, programų poveikį ir pan.), skelbti viešumoje realius pasiekimus ir kritiškai vertinamas problemas.

Jei šiais žingsniais pavyktų nueiti bent didžiąją dalį įkalinimo sistemos reformos kelio, Lietuva atsidurtų ten, kur Vokietijos ar Norvegijos, iš kurios gauname daug pinigų, bet vis dar nenorime mokytis sisteminių, struktūrinių ir profesinių dalykų, įkalinimo sistemos buvo maždaug aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Vienuolika žingsnių per dešimt metų nėra daug, užtenka per metus žengti vieną žingsnį.

Gintautas Sakalauskas yra VU Teisės fakulteto docentas, Lietuvos kriminologų asociacijos pirmininkas

Raktažodžiai
Close
Close