Komentarai

V. Mizaras. Konstitucija kaip siekio būti laimingesniais garantija: Konstitucinio Teismo nutarimas dėl tos pačios lyties sutuoktinio pripažinimo šeimos nariu

Kai Konstitucinio teismo nutarime galima perskaityti, kad žmogaus orumas vertintinas kaip ypatinga konstitucinė vertybė, ir kad valstybės institucijos ir pareigūnai turi pareigą gerbti žmogaus orumą, nepriklausomai nuo jo savybių, be kita ko, lyties, lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos, savaime galima pajausti, kaip triumfuoja Konstitucijos – individo prigimtinių teisių garantijos – pagrindu vykdomas teisingumas. Šioje vietoje galima prisiminti Benjamin Franklin žodžius: „Konstitucija tik suteikia žmonėms teisę siekti laimės. Jūs patys ją turite pagauti“ (angl. „The Constitution only gives people the right to pursue happiness. You have to catch it yourself”).

Šiuos žodžius prisiminiau aptariamos konstitucinės bylos kontekste todėl, kadangi du žmonės, sudarę santuokinę šeimą kitoje valstybėje (Danijos Karalystėje), norėjo gyventi kaip šeima Lietuvoje, bet nuo pat 2016 m. pradžios jiems to padaryti nepavyko. Ir jie (tiksliau vienas iš sutuoktinių, kuriam nebuvo suteiktas leidimas gyventi Lietuvoje su savo sutuoktiniu šeimos sujungimo pagrindu) nutarė siekti laimės teisminiu būdu. Konstitucinis Teismas savo nutarimu, nors ir nespręsdamas individualios bylos, pirmiausiai, šiuos du žmones padarė laimingais, nes bendrai pasisakydamas apie visų žmonių lygiateisę teisę į privataus ir šeimos gyvenimo, kaip sudėtinę asmens orumo dalį, į šią dalį pateko ir pareiškėjas, kuris nestandartinės seksualinės orientacijos pagrindu buvo ir dar yra iki šiol diskriminuojamas. Ir šis sprendimas yra tiesioginis žingsnis link tolesnio pareiškėjo, o taip pat ir jo sutuoktinio orumo apgynimo individualioje administracinėje byloje bent jau migracijos teisinių santykių prasme.

Konstitucinio Teismo nutarimo esminės pozicijos ir jų vertinimas

Taigi, konkrečiau apie 2019 m. sausio 11 d. LR Konstitucinis Teismas nutarimą dėl Užsieniečių teisinės padėties 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas pagal pareiškėjo Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo kreipimąsi dėl tos pačios lyties sutuoktinio galimybės laikyti jį šeimos nariu, kad šeimos sujungimo pagrindu galėtų gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje su savo sutuoktiniu, Lietuvos Respublikos piliečiu.

Žinia, kad tiek Europos žmogaus teisių teismo, tiek ES Teisingumo teismo jau iki Konstitucinio Teismo nutarimo, jurisprudencija buvo pakankamai aiški – apsigyvenimo teisės prasme šeimos nario sąvoka iš esmės yra neutrali lyties atžvilgiu. Todėl ir Konstitucinio Teismo nutarime pripažinta, kad tos pačios lyties sutuoktinis ar partneris turi teisę į šeimos sujungimo pagrindu atliekamą apsigyvenimą Lietuvoje.

Pažymėtina, kad konstitucinėje byloje buvo sprendžiamas tos pačios lyties sutuoktinio (partnerio) pripažinimo šeimos nariu klausimas migracijos teisės srityje, ir nebuvo nagrinėjami klausimai dėl užsienyje sudarytos tos pačios lyties asmenų santuokos pripažinimo civiline teisine prasme. Todėl apibendrintai teismo nutarimą vadinti dėl užsienyje sudarytų tos pačios lyties santuokų pripažinimo Lietuvoje nėra tikslu ir netgi būtų klaidinga.

Tačiau aptariama konstitucinė byla ir joje priimtame nutarime išsakytos pozicijos yra labai reikšmingos atskleidžiant tam tikrų Konstitucijos normų turinį, ir jos, mano manymu, turi bendresnę, o ne tik minėtų pareiškėjų individualios bylos požiūriu, reikšmę. Vidaus teisės požiūriu traktuoju, kad Konstitucinio Teismo nutarimas yra labai reikšmingas ir vienas iš svarbiausių LGBT asmenų nediskriminavimo klausimu (šalia 2013 m. sprendimo Baltic Pride byloje, 2017-2018 m. sprendimų teisės į lytinę tapatybę realizavimo srityje).

Išskirsiu tas pozicijas, kurios, mano manymu, atitinka mano minėtą reikšmingumą.

Pirma, žmogaus orumo bei privataus gyvenimo apsauga įgyvendinama laikantis konstitucinio lygiateisiškumo principo (Konstitucijos 21 str. 2-3 d., 22, 29 str.).

Konstitucinis Teismas, darydamas nuorodas ir į ankstesnius teismo nutarimus, išskyrė du svarbius dalykus: kiekvienas žmogus turi prigimtinį orumą, ir kad visi žmonės iš prigimties laikytini lygiais savo orumu ir teisėmis. Kiekvienu atveju į žmogų turi būti žvelgiama kaip į laisvą asmenybę, ir valstybės institucijos turi pareigą gerbti žmogaus orumą kaip ypatingą vertybę. Žmogaus orumas yra jo privataus ir šeimos gyvenimo sudėtinė dalis. Pagal Konstituciją draudžiama žeminti asmens orumą. Žmogaus orumo neliečiamybė kaip ypatinga teisinė vertybė yra akcentuojama ir ES teisėje (ES Pagrindinių teisių chartijos 1 str.) ir kitų valstybių teisėje (pvz., Vokietijos Pagrindinio Įstatymo 1 str.).

Nepaisant to, kad prieš tai aptarta teismo pozicija dėl žmogaus orumo kaip ypatingos konstitucinės vertybės yra labai reikšminga, ji nėra savaime nauja teismo jurisprudencijoje. Tačiau, kas yra tikrai nauja ir jau vien dėl to labai svarbu, kad pirmą kartą Konstitucinis Teismas aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio (konstitucinio lygiateisiškumo principo) turinį, pabrėžė tai, kad šiame straipsnyje nėra numatytas baigtinis nediskriminavimo pagrindų sąrašas. Toliau teismas konstatavo, kad viena iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo formų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos, kuris kartu laikytinas ir žmogaus orumo žeminimu. Tai atitinka ir galiojančią Lietuvoje tarptautinę teisę (pvz., Europos žmogaus teisių konvencijos 14 str.) ir ES teisę (ES Pagrindinių teisių chartijos 21 str. (kartu su ES sutarties 6 str. 1 d.). Tai reiškia, kad žmogaus teisių ir varžymas – diskriminacija – dėl lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos, yra ir lygiateisiškumo principo pažeidimas ir žmogaus orumo žeminimas. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tik besivadovaujanti pagarba kiekvieno žmogaus orumui lygiais pagrindais valstybė gali būti laikoma iš tikrųjų demokratine.

Antra, labai aiškiai Konstitucinis Teismas išsakė personalistinį požiūrį į žmogaus privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą.

Teismo nutarime ypatinga vieta skirta Konstitucijai kaip individo teisių gynimo garantijai ir pakartojimui to, kad Konstitucija yra antimažoritarinis aktas. Tai reiškia, kad kiekvienas individas, nesvarbu jo savybių, žmogaus teisių apsaugos srityje remiantis Konstitucija gali ginti savo teises ir prieš valstybę, ir prieš visuomenės daugumą. Demokratinėje valstybėje tam tikru laikotarpiu vyraujančios daugumos visuomenės narių nuostatos ar stereotipai negali būti konstituciškai pateisinamu pagrindu, remiantis konstituciškai svarbiais tikslais, be kita ko, viešąja tvarka, diskriminuoti asmenis vien dėl jų lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos, tarp jų ir teisės į privataus bei šeimos gyvenimo apsaugą.

Remiantis viešosios tvarkos išlyga, būtent, ir buvo atsisakyta išduoti leidimą pareiškėjui gyventi Lietuvoje. Todėl teismo nutarime paaiškinimas, kad nei viešosios tvarkos, nei kitų konstituciškai svarbių tikslų pagrindu negali būti pateisinamas žmogaus teisių varžymas, diskriminacija vien dėl jų seksualinės orientacijos ir (ar) lytinės tapatybės, yra labai svarbus argumentas, turintis teisinę reikšmę ne tik konkrečios bylos kontekste, bet ir bendresnę reikšmę. Manytina, atvirkščiai, – viešosios tvarkos ir konstituciškai svarbių tikslų pažeidimas būtų asmenų vien minėtais pagrindais diskriminavimas. Žmogaus teisių neteisėtas varžymas teisinėje demokratinėje valstybėje laikytinas kartu ir viešosios tvarkos pažeidimu.

Personalistinis požiūris į individą kaip laisvą asmenybę yra vienas iš krikščioniškosios filosofijos kertinių akmenų. Personalistinis požiūris priešingas transpersonalistiniam, kurio esmė – individo teisių ir interesų aukojimas abstrakčių vertybių labui, ir kuris vyravo senosiose patriarchalinėse visuomenėse. Šia teismo pozicija kartu pasakoma, kad demokratija nereiškia, jog daugumos nuomonė visuomet svarbesnė, – atvirkščiai, – turi būti pasiektas balansas, kad būtų užtikrintas sąžiningas ir tinkamas požiūris į mažumas ir išvengiama bet kokio piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi. Valstybė turi pozityvią pareigą užtikrinti veiksmingą naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, ypač asmenims, turintiems nepopuliarią nuomonę ar priklausantiems dėl tam tikrų savybių socialinėms mažumoms, nes būtent tokios socialinės grupės yra labiau pažeidžiamos (viktimizuojamos).

Trečia, teismas tęsdamas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo pozicijas, toliau aiškino konstitucinę šeimos sampratą.

Aptariamame nutarime, teismas dar kartą pakartojo, kad Konstitucijos 38 Konstitucijos 38 str. 1-2 d., numatančios konstitucinę šeimos sampratą, apima ne tik vyro ir moters santuokos pagrindu susiklosčiusius šeimos santykius, bet ir ne santuokos pagrindu gyvenančias šeimas. Pagal plėtojamą teismo jurisprudenciją, kuri atitinka Europos žmogaus teisių teismo praktiką aiškinant Europos žmogaus teisių konvencijos 8 str. (privataus ir šeimos gyvenimo pagarba), yra aišku, kad konstitucinė šeimos apsauga taikoma ir santuokinei, ir nesantuokinei šeimai. Konstitucinis Teismas dar kartą patvirtino tai, kad socialinėje realybėje yra gyvenamas šeimos gyvenimas ne tik sudarius santuoką, bet ir formalizuotoje ar faktinėje šeimos partnerystėje. Svarbu šeimos santykių turinys, o ne forma.

Tačiau, lyginant su 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu, kuriame Konstitucinis Teismas pakankamai abstrakčiai padarė nuorodą, kad šeimos samprata aiškintina atsižvelgiant į tarptautines sutartis, 2019 m. sausio 11 d. nutarime labai aiškiai pabrėžė, kad konstitucinė šeimos samprata yra neutrali lyties požiūriu. Tiesa, šiuo aspektu teismas padarė skirtumą tarp santuokinės šeimos ir nesantuokinės šeimos. Santuokinė šeima pagal Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalį sudaroma tarp vyro ir moters, ir pagal teismo poziciją, kitoks santuokos aiškinimas reikalautų Konstitucijos keitimo. Tuo tarpu nesantuokinis šeimos gyvenimas gali susiklostyti ir tarp skirtingos lyties, ir tarp tos pačios lyties porų, ir pagal Konstituciją visos nesantuokinės šeimos, gyvenančios šeimos gyvenimą, nesvarbu formalizavusios šeimos teisinius santykius (jeigu pagal galiojančią teisę įmanoma) ar faktiškai kaip šeima gyvenančios, turi teisę į teisinę apsaugą. Svarbu ir tai, kad teismas nurodė, jog visos šeimos, atitinkančios konstitucinę šeimos sampratą, pagrįstą nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, saugomos ir ginamos laikantis asmenų lygybės principo ir diskriminacijos draudimo.

Tokia pozicija teismas išsakė mintį, kad visos šeimos yra vertos teisinės apsaugos, laikantis lygiateisiškumo principo, ir nebent remiantis objektyviais kriterijais gali būti skirtingas valstybės globos bei paramos šeimai teisinis reguliavimas.

Po šios Konstitucinio Teismo nutarimo pozicijos yra aiškus Konstitucijos 38 straipsnio turinys: konstitucinė šeimos samprata apima santuokinę šeimą tarp vyro ir moters ir nesantuokinę šeimą tiek tarp skirtingos lyties, tiek tarp tos pačios lyties porų. Taip yra užtikrinama teisė ir tos pačios lyties asmenų poroms į jų šeimos gyvenimo pagarbą, ir kad ir tos pačios lyties pora gali būti pripažįstami turintys šeimos narių statusą. Dar daugiau, jeigu valstybė nesuteiktų apsaugos tos pačios lyties nesantuokinei šeimai, tai galėtų būti keliamas klausimas dėl Konstitucijos pažeidimo, konkrečiai, jos 21 straipsnio 2-3 d. (orumo žeminimas), 22 straipsnio (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą), 29 straipsnio (lygiateisiškumo principas) bei 38 str. 2 d. (šeimos apsauga).

Kas toliau

Aptartosios Konstitucinio Teismo pozicijos tikrai svarbios, tačiau jos toli gražu nepakankamos iki visiško LGBT asmenų ar tos pačios lyties porų, gyvenančių šeimos gyvenimą, orumo Lietuvoje užtikrinimo. Tai, kad Lietuvos Respublikos pilietis ar pilietė, sudariusi kitoje valstybėje santuoką, turės ateityje teisę apsigyventi Lietuvoje, tai tik maža dalis jų gyvenime. Kaip jie toliau bus traktuojami – kaip šeima ar ne kaip šeima, – gyvendami ir turėdami teisinių santykių. Lygiai toks pat klausimas ir tais atvejais, kai abu šeimos gyvenimą gyvenantį asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai ar pilietės. Teisingumas reikalauja, kad valstybė ne tik suteiktų leidimą gyventi tos pačioms lyties poroms, kaip šeimos nariams, Lietuvoje, bet ir jiems gyvenant Lietuvoje visų teisinių santykių prasme toliau būtų laikoma kaip šeima su visais teisiniais padariniais.

Tam būtinas teisinis apibrėžtumas, kuris būtų pasiekiamas tik priėmus šeimos partnerystės teisinius santykius reguliuojantį teisės aktą (geriausiai būtų Civilinio kodekso trečiosios knygos pakeitimus). Priešingu atveju, teoriškai pagal Konstituciją net ir faktinis tos pačios lyties porų šeimos gyvenimas saugomas, tačiau realiai teisinę apsaugą būtų galima pasiekti tik konkrečiose individualiose bylose ginant teises. Todėl būtina bendroji priemonė, kaip labiau atitinkanti žmogaus teisių standartus, bendrai šeimos partnerystės teisinių santykių – asmeninių neturtinių ir turtinių – reguliavimas. Ir po aptariamo Konstitucinio Teismo nutarimo, tokį teisinį reguliavimą priimti nėra formalių kliūčių, nes tai neprieštarautų konstitucinei šeimos sampratai, kuri apima ir nesantuokines tos pačios lyties šeimas.

Tos pačios lyties poroms šeimos partnerystės teisinio reguliavimo poreikį galima grįsti vien tik konstituciniu lygiateisiškumo principu – nes skirtingos lyties poros turi teisę į santuoką, o tos pačios lyties poros tokios teisės neturi, todėl pastarosios turi turėti analogišką santuokai galimybę formalizuoti šeimos teisinius santykius. Kita vertus, yra ir kiti motyvai. Ne paslaptis, kad šeimos nario statuso įgijimas turi teisinę reikšmę daugelyje teisinių santykių sričių: pradedant nuo procesinių garantijų, asmenų sužinojimo sveikatos paslaugų srityje, pereinant prie darbo bei socialinių garantijų ar mokestinių, draudimo įstatymų taikymo ypatumų, toliau – lojalumo ir pagarbos įsipareigojimai, interesų vengimo įsipareigojimai įsidarbinimo atvejais, paveldėjimo santykiai, bendrų turtinių interesų paisymas ir t.t. Taigi, lyginant kokioje teisinėje padėtyje yra santuokinės šeimos nariai, kuriais Lietuvoje gali būti tik skirtingos lyties asmenys, nesantuokinės šeimos nariai bendrąja prasme tokios teisinės padėties neturi, nebent individualiose bylose gindami iš konkrečių teisinių santykių atsiradusias teises gebėtų teismo tvarka jas apginti. Ir tokia skirtinga teisinė situacija, manytina, prieštarauja konstituciniam lygiateisiškumo principui bei konstitucinės šeimos apsaugos įgyvendinimui.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad anksčiau buvę kai kurių politikų siūlymai sureguliuoti „tiems asmenims“ „tik tam tikrus santykius“ numatant sugalvotą bendro gyvenimo susitarimą kaip savitą jungtinės veiklos sutarties rūšį, yra ydingas ir prieštarautų tos pačios lyties porų interesams ir neužtikrintų orumo lygiateisiais pagrindais. Prisiminkime, kad pagal politikų galvotą bendro gyvenimo susitarimo modelį, tokios susitarimo esmė būtų tokia, jog jo pagrindu būtų numatyta galimybė asmenims gyventi bendrą gyvenimą nekuriant šeimos santykių. Ir dėl to pagrindinis bendro gyvenimo susitarimo „instituto“ įtvirtinimo Lietuvos civilinėje teisėje tikslas būtų sukurti teisinį konstruktą, kuris, pasak projekto rengėjų būtų naudojamas ir gyvenantiems nesantuokinį šeimos gyvenimą, įskaitant ir tos pačios lyties poras.

Lietuvoje poreikis yra užtikrinti nesantuokinį šeimos gyvenančioms poroms, būtent šeimos gyvenimo teisinį saugumą, atitinkamai sureguliuojant šių asmenų šeimos teisinius santykius. Jeigu yra teigiama, kad bendro gyvenimo susitarimo tikslas be kita ko ir „užkirsti kelią“ iš šeimos partnerystės kylančių teisinių santykių reguliavimui, tai toks tikslas per se prieštarautų Konstitucijai (2011-09-28 ir 2019-01-11 nutarimai dėl Konstitucijos 38 str. aiškinimo), ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. (visa eilė EŽTT sprendimų, įskaitant ir Europos žmogaus teisių teismo 2015-07-21 bylos Oliari ir kt. prieš Italiją sprendimą, kuriame konstatavo, kad panaši į minimą lietuvišką siūlyto bendro gyvenimo sutartį pagal Italijos teisę civilinė sutartis (it. contratti di convivenza), nėra skirta šeimos gyvenimą gyvenančių porų teisinei apsaugai, neatitinka jų kaip šeimos gyvenančių asmenų poreikių, ir todėl neužtikrina teisės į šeimos gyvenimą apsaugos (129, 169 sprendimo paragrafai). Taigi, EŽTT jurisprudencija yra vienareikšmė – asmenys, gyvenantys ir nesantuokinį šeimos gyvenimą, turi į tokio – šeimos gyvenimo – teisinę apsaugą. Ir būtent, šeimos, o ne kokie nors ūkiniai, partnerystės teisiniais santykiai turi būti sureguliuoti.

Tikėtina, kad Konstitucinio Teismo pozicijos dėl lygiateisiškumo principo laikymosi ir diskriminavimo draudimo dėl lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos galėtų turėti reikšmę ir kitose, ne tik šeimos teisinės apsaugos srityse. Tokia pozicija turėtų būti užkertamas kelias LGBT asmenų diskriminavimui ir kitų galiojančių įstatymų atžvilgiu. Juk ne paslaptis, kad, pavyzdžiui, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostata (4 str. 2 d. 16 p.), pagal kurią draudžiama skleisti informaciją, kuria skatinama kitokia, negu Konstitucijoje ir Civiliniame kodekse įtvirtinta santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata, buvo aiškiai nukreipta ir pritaikyta praktikoje tos pačios lyties porų atžvilgiu. Prisiminkime, kad buvo uždrausta platinti pasakų knygą „Gintarinė širdis“, kurios vienoje pasakoje buvo aprašomas dviejų karalaičių įsimylėjimas, ir dėl ko dar ir dabar bylinėjamasi teismuose, argumentuojant, kad tai prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintai šeimos kūrimo sampratai. Taip pat buvo nerodoma LGBT asmenų taikiam susirinkimui skirta reklama, kaip irgi neatitinkanti minėtosios nuostatos. Taip pat nediskriminavimo dėl lytinės tapatybės ar seksualinės orientacijos pozicija galbūt padės Lietuvos mokykloms, įgyvendinančioms lytiškumo ugdymo ar kitokių dalykų programas, neskleisti paniekos (pvz., prisimenant Telšių mokyklos atvejį) kalbų apie homoseksualius asmenis.

Be to, Lietuvai svarbu sureguliuoti lytinės tapatybės realizavimo teisinius santykius, ypač, kai jau praėjo 11 metų po Europos žmogaus teisių teismo sprendimo L prieš Lietuvą, kuri pripažinta jau tuomet pažeidusi teisę į privatų gyvenimą dėl tuomet dar vadintos teisės pakeisti lytį realizavimo neužtikrinimo.

Baigiant, norėtųsi tikėti, kad Lietuvoje ne tik teismų sprendimais bus ginamos LGBT asmenų teisės, bet ir kitos valdžios institucijos imsis reikiamų teisinių priemonių šalinant diskriminacijos atvejus bei situacijas. Visos visuomenės ir valstybės institucijų siekis turėtų būti kurti atvirą, darnią, pliuralistinę visuomenę, kuri ir yra teisinės demokratinės valstybės esmė.

Vytautas Mizaras yra VU TF profesorius, advokatų kontoros Ellex Valiūnas partneris, advokatas

Back to top button