Komentarai

D. Murauskas. Prieglobsčio prašymo teikimas prie Lietuvos sienos – EŽTT vertinimas

2018 m. atnešė eilę įspūdingų Europos Žmogaus Teisių Teismo (Teismas, EŽTT) sprendimų, apėmusių tokius klausimus kaip ikoniška dizainerio R. Kalinkino kolekcijos pristatymo reklama, atsisakymas leisti statyti statinius Kuršių Nerijos nacionaliniame parke, atsakomybė už R. Petkevičiaus romane „Durnių laivas“ išsakytus teiginius, jau nekalbant apie klausimą, dėl kurio nuomonę turi visi – CŽV „kalėjimo“ Lietuvoje.

Tarp eilės dramatiškų praėjusių metų sprendimų išskirti reikėtų ir deramo dėmesio kol kas žiniasklaidoje nesulaukusį pirmąjį fundamentalią Europos problematiką – migracijos krizę – iš dalies atspindintį sprendimą prieš Lietuvą M. A. ir kiti. Iki šio 2018 m. gruodžio mėn. paskelbto sprendimo prieš Lietuvą nebuvo bylų, kuriose būtų kvestionuota Lietuvos prieglobsčio teikimo sistema. Sprendime pateikti argumentai kvieste kviečia pateikti kai kurias preliminarias įžvalgas.

Bylą pradėta pagal septynių Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos gyventojų kreipimąsi dėl tariamo Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pareigūnų atsisakymo priimti jų tariamai Lietuvos-Baltarusijos pasienyje teiktus prieglobsčio prašymus. EŽTT konstatavo, kad pareiškėjai siekė prieglobsčio Lietuvoje tris kartus, visus tris kartus VSAT pareigūnai atsisakė priimti pareiškėjų prieglobsčio prašymus, taip užkirsdami kelią atsakingiems pareigūnams įvertinti, ar pareiškėjams kilo pagrįsta baimė dėl jų kankinimo ar nežmoniško elgesio, jei jie būtų sugrąžinti į Baltarusiją ir vėliau, atitinkamai, į Rusiją. Teismas pripažino, kad Lietuva pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija, EŽTK) 3 straipsnį (kankinimo uždraudimas) ir 13 straipsnį (teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę). Teismas priteisė pareiškėjams 22 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Sprendimo turinys

Ši byla ypatinga, o pradėti reikėtų nuo aplinkybės, kad sprendimas buvo priimtas minimalia balsų persvara – septynių teisėjų kolegijoje trys teisėjai (atskirąją prieštaraujančią nuomonę pateikę teisėjai G. Ravarani, M. Bošnjak and P. Paczolay) balsavo prieš. Todėl akivaizdu, kad sprendimo turinys gali būti vertinamas nevienareikšmiškai. Šioje byloje Vyriausybė teikė pastabas tiek dėl bylos priimtinumo, tiek dėl esmės.

Teisinės gynybos priemonių neveiksmingumas

Vyriausybė byloje, be kita ko, teigė, kad pareiškėjai nepanaudojo prieinamų veiksmingų teisinės gynybos priemonių – jie turėjo galimybę visais trimis atsisakymo juos įleisti į Lietuvą atvejais skųsti VSAT pareigūnų veiksmus Lietuvos administraciniuose teismuose. Vyriausybė rėmėsi Lietuvos administracinių teismų praktika, o ypač Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) 2018 m. vasario 14 d. nutartimi byloje, kurioje LVAT paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą – įpareigoti VSAT leisti atvykti asmenims į Lietuvą bei leisti jiems pateikti prieglobsčio prašymus – nepakeistą. EŽTT atmetė Vyriausybės argumentus, remdamasis savo suformuota praktika, pagal kurią pareiškėjo siekis išvengti jo išsiuntimo iš valstybės turi turėti sustabdomąjį poveikį, siekiant pripažinti, kad teisinės gynybos priemonė yra veiksminga. Su tokiu Teismo vertinimu atskirąją prieštaraujančią nuomonę pateikę teisėjai nesutiko, pabrėždami LVAT praktiką ir buvusią galimybę kiekvieno neįleidimo atveju pareiškėjams skųsti sprendimus dėl atsisakymo juos įleisti į Lietuvą.

Be to, EŽTT savo analizėje pažymi, kad dviem iš trijų kartų, kai pareiškėjai siekė teikti prieglobsčio prašymus Lietuvos-Baltarusijos pasienyje, nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad sprendimas atsisakyti juos įleisti buvo išverstas į rusų kalbą – sprendimas buvo lietuvių ir anglų kalbomis. Šiuo požiūriu klausimas lieka dėl Teismo konstatuotos aplinkybės – vienu atveju patys pareiškėjai aiškiai nurodė, kad sprendimas neleisti atvykti į Lietuvą jiems buvo išverstas į rusų kalbą. Ar ir tokiu atveju tikrai nebuvo pagrindo pripažinti, kad apskundimo tvarką pareiškėjai žinojo ir galėjo ja pasinaudoti?

Pažymėtina, kad sprendime pateiktas vertinimas kiek problemiškas dėl realios grėsmės pareiškėjams jų grąžinimo į Baltarusiją atveju. Neaišku, kodėl Teismas sustabdomojo poveikio reikalavimo teisinės gynybos priemonėms nevertino atsižvelgiant ir į pareiškėjų buvimo Baltarusijoje teisėtumą ir realios grėsmės mastą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai gan ilgu laikotarpiu siekė kirsti Baltarusijos-Lenkijos ir Baltarusijos-Lietuvos sieną, galima susidaryti įspūdį, kad Baltarusijoje jie buvo teisėtai ir galėjo judėti be realių grėsmių, įskaitant susijusių su jų sugrąžinimu į kilmės valstybę. Tad jei pareiškėjai teisėtai buvo Baltarusijoje, jokių problemų kreipiantis į Lietuvos teismus neturėjo kilti, net ir darant prielaidą, kad jie to nebūtų spėję padaryti iki jų faktinio sugrąžinimo į Baltarusiją po bandymo kirsti Baltarusijos-Lietuvos sieną. Kaip ir nurodė atskirąją prieštaraujančią nuomonę pateikę teisėjai, Konvencijos sistemoje, taip pat ir tarptautinėje teisėje, daromas skirtumas tarp išsiuntimo iš valstybės ir neįleidimo į valstybę, o šioje byloje toks išskyrimas yra esminis.

Pažeidimo konstatavimas ir faktų vertinimas

Teismas sprendime primena savo suformuotą praktiką dėl valstybės Konvencijos narės įsipareigojimo negrąžinti asmenų į valstybę, kurioje jiems kiltų grėsmė dėl nežmoniško elgesio ir valstybės Konvencijos narės atliekamo tyrimo dėl tokios grėsmės įvertinimo svarbą. Tačiau referavimas į Hirsi Jamaa ir kiti prieš Italiją bylą, kurioje sprendimas buvo priimtas dėl Italijos valdžios veiksmų, sustabdant migrantus iš Somalio ir Eritrėjos prie Italijos krantų Viduržemio jūroje ir sugrąžinant juos atgal į Libiją, iš kurios jie vyko, gali kelti klausimų dėl lyginamų situacijų panašumo.

Toliau Teismas identifikavo, kad esminis nesutarimas tarp bylos šalių yra faktinio pobūdžio – ar pareiškėjai iš tiesų pateikė prieglobsčio prašymus Lietuvos pasienio pareigūnams. Norėtųsi pažymėti kai kurias išskirtines faktines aplinkybės, nulėmusias Teismo išvadą, kad prieglobsčio prašymai vis dėlto buvo pateikti.

Pirma, Teismas kaip prieglobsčio prašymų teikimą pagrindžiančią aplinkybę nurodo faktą, kad visais trimis Lietuvos-Baltarusijos sienos kirtimo bandymo atvejais pareiškėjai nebandė slėpti, kad jie neturi vizos. EŽTT net nurodo, kad byloje nėra duomenų, kad „pasienio pareigūnai bandė išsiaiškinti, kokia pareiškėjų buvimo be tinkamų kelionės dokumentų prie valstybės sienos priežastis, jei ne prieglobsčio prašymas“. Gali kilti klausimas, kaip vizos nebuvimas gali lemti indikavimą apie norą siekti prieglobsčio ir koks tokio vertinimo norminis pagrindas. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad Teismas visiškai nepasisako apie Vyriausybės argumentus, susijusius su galimu pareiškėjų siekiu pateikti prieglobsčio prašymą kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse.

Antra, vieno iš bandymų kirsti sieną metu pareiškėjai atsisakymo juos įleisti į Lietuvą formų parašams skirtose vietose kirilica parašė žodį „azul“, kas neva reiškia prieglobsčio prašymą. Atskirąją prieštaraujančią nuomonę pateikę teisėjai suabejojo Lietuvos pareigūnų galimybe įžvelgti prieglobsčio prašymą tokiu atveju, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų pavardės taip pat yra iš „A“ raidės, o pareigūnai neturi pareigos mokėti trečiosios šalies kalbos. Teismo nuomone, tokio nurodymo parašo vietoje Lietuvos pareigūnams užteko suprasti, kad prašoma prieglobsčio. Tokia išvada gan įdomi kito 2018 m. EŽTT sprendimo byloje Vizgirda prieš Slovėnija kontekste – minėtoje byloje pripažintas Konvencijos pažeidimas dėl to, kad Slovėnijoje baudžiamojo proceso metu Lietuvos piliečiui nebuvo užtikrintas vertimas į lietuvių kalbą, nusprendus, kad jam pakaks vertimo į rusų kalbą, t. y. Teismas toje byloje, be kita ko, vertino, kad ne kiekvienas Lietuvos pilietis moka rusų kalbą.

Trečia, Teismas nurodė, kad pareiškėjai pateikė nuotrauką, kurioje matyti jų prieglobsčio prašymas ir traukinio Minskas-Vilnius bilietai. Šiuo atveju vėl galima atkreipti dėmesį į kritišką atskirąją prieštaraujančią nuomonę pateikusių teisėjų poziciją – iš pateiktos nuotraukos nėra galimybių spręsti, kad priegobsčio prašymas buvo teikiamas Lietuvos pareigūnams, nes nieko joje daugiau, be prieglobsčio prašymo ir bilietų, nėra.

Apibendrindami atskirąją prieštaraujančią nuomonę pateikę teisėjai nurodo, kad kolegijos dauguma lemiamą svarbą be pagrindo suteikė žodžio „azul“ nurodymui parašo vietoje atsisakymo leisti atvykti į Lietuvą formose vieno iš bandymų kirsti Lietuvos sieną metu. Tačiau, pasak teisėjų, Teismas nenagrinėjo Vyriausybės argumentų, susijusių su galimybe skųsti atsisakymą leisti atvykti į Lietuvą nacionaliniuose teismuose, kas būtų savaime nulėmę nustatymą, jog pareiškėjai teikia prieglobsčio prašymą ir valdžios institucijos negalėtų tokio prašymo ignoruoti, o tokią galimybę patvirtina ir esama LVAT praktika.

Byloje atskirąją pritariančią nuomonę pateikęs teisėjas P. Pinto de Albuquerque pažymi, kad Teismas, siekdamas išlikti „Europos sąžine“, privalo užtikrinti veiksmingą migrantų ir prieglobsčios prašytojų apsaugą. Atsižvelgiant į šį Teismo sprendimą, o ypač jame pateiktą faktinį situacijos vertinimą, verta diskutuoti, koks šios „Europos sąžinės“ turinys ir kiek jis gali būti nesuderinamas su Konvencijos narių interesais kontroliuoti asmenų atvykimą į jų teritoriją.

Dr. Donatas Murauskas, VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros asistentas

Raktažodžiai
Close
Close