Komentarai

V. Vėbraitė. Naujasis Mediacijos įstatymas: galimybės ir problemos

Ateinantys 2019 metai bus svarbūs mediacijos plėtrai Lietuvoje. Būtent sausio 1 dieną bus pradėtas taikyti naujasis Mediacijos įstatymas ir su tuo susiję Civilinio proceso kodekso (CPK) pakeitimai. Ar tikrai įstatymas sudarys sąlygas plačiau taikyti mediaciją civiliniuose ginčuose ir apie šią procedūrą sužinos daugiau asmenų, pamatysime vėliau. Tačiau yra svarbu paminėti svarbiausius pokyčius, kuriuos įtvirtina naujasis įstatymas.

Didžiausi pokyčiai yra susiję su galimybėmis tapti mediatoriumi ir kas galės vykdyti mediacijos procesus Lietuvoje. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis griežtai įtvirtina, kad mediacijos paslaugas gali teikti tik mediatorius, įrašytas į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą. Tai galioja tiek privačiai, tiek ir teisminei mediacijai. Mediatorių sąrašą sudarys ir tvarkys Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. Teisėjų, kuriems suteiktas mediatoriaus statusas, sąrašą Teisėjų tarybos nustatyta tvarka ir toliau tvarkys Nacionalinė teismų administracija. Nacionalinė teismų administracija tik teiks Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai reikalingus duomenis apie mediatorius, kurie yra teisėjai.

Asmenys, siekiantys būti įrašyti į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, turės atitikti šiuos reikalavimus:

– turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą;

– būti išklausę ne trumpesnius kaip 40 akademinių valandų mokymus mediacijos tema ne anksčiau kaip prieš penkerius metus iki kreipimosi dėl įrašymo į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą dienos;

– išlaikyti mediatorių kvalifikacinį egzaminą;

– būti nepriekaištingos reputacijos.

Egzamino nereiks laikyti teisėjams, advokatams, antstoliams, notarams, taip pat socialinių mokslų daktaro laipsnį turintiems asmenims, jei jie bus išklausę mokymus mediacijos tema ar vedė mokymus apie tai.

Ginčo šalių prašymu arba kai kreipsis, vadovaujantis įstatymais, kiti subjektai (pavyzdžiui, teismas teisminės mediacijos atveju), mediatorių iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo parinks ir skirs Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, parinkdama mediatorių, privalės vadovautis objektyvumo ir nešališkumo principais, atsižvelgti į mediatorių užimtumą, specializaciją, galimą interesų konfliktą ir kitas svarbias aplinkybes. Parenkant mediatorių taip pat turės būti užtikrinamas tolygus į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą įrašytų mediatorių darbo krūvio paskirstymas.

Kitas svarbus pakeitimas yra susijęs su privalomąją mediacija, tačiau jis bus pradėtas taikyti tik 2020 metais.

Privalomoji mediacija bus taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena LR CPK nustatyta tvarka bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Tokią mediaciją taip pat padės įgyvendinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. Jeigu per penkiolika darbo dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos negaunamas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo, bus laikoma, kad kita ginčo šalis nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija. Šiais atvejais privalomąją mediaciją inicijavusi ginčo šalis turės teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo ir bus laikoma, kad ginčo šalis įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija.

Privalomosios mediacijos paslaugos, už kurias bus apmokama iš valstybės biudžeto lėšų, galės būti teikiamos iki keturių valandų. Jeigu pasibaigus šiam laikui galutinis susitarimas dėl taikaus ginčo sprendimo dar nepasiektas, ginčo šalys gali toliau savanoriškai tęsti mediaciją ginčo šalių lėšomis. Iš valstybės biudžeto lėšų taip pat bus apmokama viena valanda mediatoriaus pasirengimui meditacijai bei viena valanda mediacijos rezultatų įforminimui. Turint omenyje, kad patvirtintas vienos valandos mediatoriaus įkainis iš valstybės biudžeto yra 13 Eurų, tikriausiai negalima bus tikėtis, kad paslaugos bus atliekamos kiekvienu atveju visiškai įsigilinus į ginčo esmę.

Kaip galima matyti, pats mediacijos įstatymas nėra tiesiogiai orientuotas į mediacijos plėtrą ir, ar mediacija Lietuvoje taps populiaresnė labai priklausys nuo valstybės institucijų tinkamos veiklos. Kyla abejonių, ar Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba yra tinkamai pasiruošusi įgyvendinti jai nustatytas pareigas mediacijos srityje. Jau iki šios dienos dėl šios tarnybos veiklos turi daug nusiskundimų advokatai, teikiantys antrinę teisinę pagalbą, ar Advokatų Taryba. Be to, tinkamai įgyvendinti naująjį įstatymą gali pradžioje trukdyti ir vėlavimas priimti visus reikalingus poįstatyminius teisės aktus.

Taigi, manytume, kad, kaip ir iki šiol, svarbiausias vaidmuo skatinant ginčo šalis naudotis mediacija ir toliau teks advokatams, teismams ar kitoms institucijoms, kurios susiduria su įvairiais civiliniais ar šeimos ginčais (pavyzdžiui, Vaiko teisių apsaugos tarnyba).  Tokia situacija turėtų būti bent jau iki privalomosios mediacijos taikymo pradžios 2020 metais. Nuo tada bet kuriuo atveju žymiai daugiau asmenų privalės sužinoti apie šį institutą Lietuvoje, nes kitaip negalės pateikti ieškinio teismui šeimos ginčuose. Nors mediacija ir privalomumas yra tarsi dvi visiškai skirtingos sąvokos, tačiau, kaip rodo kitų Europos valstybių patirtis, privalomoji mediacija tam tikriems civiliniams ginčams tikrai padeda pasiekti daugiau taikių susitarimų šalių ginčuose.

Apibendrinant galima pabrėžti, kad, nors ir su galimais trūkumais, naujasis Mediacijos įstatymas yra nemažas žingsnis į priekį plečiant mediacijos paslaugas Lietuvoje ir užtikrinant tinkamą jų taikymą. Jei mediatorių sąraše būsiantys asmenys tinkamai vykdys mediacijos procesus ir ginčo šalys liks patenkintos rezultatu, tai beveik automatiškai lems mediacijos plėtrą Lietuvoje. Kaip tinkamai mediatoriams vykdyti mediacijas ar priimti aiškius poįstatyminius teisės aktus, gali pasitarnauti ir tik prieš porą savaičių Europos Tarybos Teisingumo efektyvumo komisijos Mediacijos ekspertų darbo grupės patvirtintos gairės dėl mediacijos rekomendacijų įgyvendinimo.

Vigita Vėbraitė yra VU Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros docentė

Raktažodžiai
Close
Close