Komentarai

A. Šekštelo. Marakešo susitarimas dėl Migracijos – naujos saugios migracijos eros pradžia

Istoriškai, migracija yra natūralus reiškinys, stipriau ar mažiau pasireiškęs visų epochų metu. Pasaulyje yra apie 260 milijonų emigrantų, kas sudaro 3,4 proc. visos žmonių populiacijos. Tik šiuo globalizacijos metu, kai informacinis tinklas apgaubė visą pasaulį ir per minutę galime sužinoti karščiausias viso pasaulio naujienas, migracija tapo plačiai eskaluojamu klausimu. Ginčų padaugėjo ir po emigrantų antplūdžio i kai kurias Europos Sąjungos šalis, kas susiūbavo pamatinį požiūrį į žmogų ir jo orumą. Mūsų visų orumą. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų duomenimis, nuo 2000 metų migracijos metu žuvo daugiau kaip 60 tūkstančių žmonių.

Džiugu, kad žmonija susivienijo šiuo klausimu ir žengė pirmą globalų bei konstruktyvų žingsnį. Kaip sakė Jungtinių Tautų Generalinis sekretorius Antonio Guterres, „tai sėkmė, akivaizdi multilateralizmui“. Dauguma Jungtinių Tautų valstybių narių pasiekė globalų susitarimą dėl saugios migracijos. Jungtinių Tautų spaudos pranešimą dėl Marakešo susitarimo galima skaityti anglų kalba čia.

Už susitarimą dėl saugios migracijos Marakeše – ketvirtame pagal dydį Maroko mieste, balsavo 152 valstybių, 12 susilaikė o 5 balsavo prieš. Tarp balsavusių prieš buvo JAV, Vengrija, Čekija, Lenkija ir Izraelis. Akivaizdu, kad Europos Sąjungos tiesioginis susidūrimas su emigracija paveikė net trijų Europos Sąjungos valstybių narių sprendimą balsuoti prieš tokį susitarimą, įskaitant mūsų kaimynę Lenkiją.

Marakešo susitarimo preambulės 4 punktas atskleidžia paties susitarimo esmę: „Pabėgėliai ir imigrantai turi teisę į tas pačias universalias žmogaus teises ir pamatines laisves, kurios turi būti gerbiamos, saugomos ir įgyvendinamos visais laikais. Tačiau, imigrantai ir pabėgėliai yra atskiros grupės, kurioms taikomas atskiras teisinis režimas. Tik pabėgėliai turi teisę į specifinę tarptautinę apsaugą, kurią apibrėžia tarptautinė pabėgėlių teisė. Šis Globalus Susitarimas nukreiptas į imigrantus ir pristato bendradarbiavimo sistemą, skirtą migracijai visose jos dimensijose“ [Aut. Vertimas iš anglų kalbos].

Marakešo susitarimas nėra privalomas. Jo principai pripažįsta valstybių suverenias teises nustatyti nacionalinę ar regioninę migracijos politiką ir spręsti jį savo jurisdikcijoje. Tačiau susitarimas, tikėtina, paskatins vėliau šalis priimti privalomus įstatymus ar konvencijas. Svarbu, kad žmonija susivienijo ir nustatė fundamentalius principus migracijos klausimais, tokius kaip orientavimosi į žmones principą, tarptautinės kooperacijos principą, nacionalinio suvereniteto, sąžiningo teisinio proceso, tvaraus vystymosi, žmogaus teisių, vaikų apsaugos ir kt. Taip pat susitarimas numato 23 tikslus, grįstus paminėtais principais, saugiai, tvarkingai ir reguliariai migracijai užtikrinti.

Akivaizdu, kad toks bendras susitarimas dėl migracijos yra naujos – saugios migracijos eros – pradžia. Žinoma, kad nuo susitarimo iki jo tikslų įgyvendinimo praeis daug laiko. Tačiau, šio susitarimo pavyzdys duoda vilčių, kad žmonija gali susivienyti krizės metu ir priimti ne destruktyvius, bet konstruktyvius ir humaniškus sprendimus.

Albertas Šekštelo yra advokatų profesinės bendrijos „Motieka & Audzevičius“ vyriausiasis teisininkas

Raktažodžiai
Close
Close