Komentarai

E. Šileikis. Koldūnų istorijos atomazgos belaukiant arba „J.M. prieš korupcijos rizikos analizę“

Advento ir artėjančių Kalėdų švenčių kontekste galima norėti ne trijų ministrų, nepajėgusių tapti trimis karaliais, atleidimo iš pareigų, bet kur kas gilesnių pastarųjų metų teisinių sopulių ir skaudulių numalšinimo ar bent jau negatyvių padarinių išmintingo subalansavimo.

Vienas tokių žingeidžios visuomenės ar teisininkų dalies skaudulių – daug metų teigiamai vertinto Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus J.M., kuris antroje kadencijoje pernelyg familiariai kalbėjo koldūnų kokybės tema su jam paskambinusiu Seimo nariu P.G. (ir tokiam pokalbiui paaiškėjus nesėkmingai buvo raginamas atsistatydinti), atleidimas iš pareigų itin lanksčiu pagrindu: nepritarus veiklos ataskaitai.

Toks pagrindas pritaikytas Seimo 2016 m. rinkimų kampanijos, kurioje dalyvavo Seimo narys P.G., kontekste ir atsižvelgiant ne tik į ataskaitą, bet ir jos pareikalavimo dingstimi buvusią teisėsaugos institucijos  pateiktą korupcijos rizikos toje tarnyboje analizę.

Penki esminiai elementai, kaip penkių lapų dobilėlis, skleidėsi maždaug dviejų savaičių intervalu ir jį atspindėjusiu pagreičiu, t. y. tokia seka [1]:

1) minėta korupcijos rizikos analizė Maisto ir veterinarijos tarnybai pateikta 2016 m. rugpjūčio 4 d.;

2) ši analizė apsvarstyta Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 17 d. pasitarime, kuriame pavesta J.M. parengti jo veiklos 2015 m. ir 2016 m. aštuonių mėnesių laikotarpyje ataskaitą;

3) tokią ataskaitą J.M. sugebėjo skubiai parengti ir Vyriausybei ją pateikė 2016 m. rugpjūčio 31 d.;

4) nepaisant, kad tokią ataskaitą Žemės ūkio ministrės sudaryta darbo grupė įvertino teigiamai (!), Vyriausybė 2016 m. rugpjūčio 15 d. pasitarime, apsvarsčiusi ataskaitą, jai nepritarė, o tokį negatyvų sprendimą (nepritarimą) įformino kaip įrašą pasitarimo protokole;

5) Vyriausybė 2016 m. rugpjūčio 28 d. posėdyje priėmė nutarimą Nr. 960 „Dėl […] atleidimo […]“, kurio nuostatos aiškiai suponuoja atleidimo pagrindu esantį Vyriausybės pasitarime (ne posėdyje) išreikštą nepritarimą veiklos ataskaitai.

Po to, kaip ir dera teisinėje valstybėje, prasidėjo ir iki šiol tęsiasi varginantis sekinantis galimai pažeistų J.M. teisių teisminio gynimo maratonas, kuris tikriausiai baigsis arba LVAT, arba EŽTT.

Vilniaus apygardos administraciniam teismui kilusios J.M. atleidimo konstitucingumo abejonės, kaip ir reikėjo tikėtis, be jokių susvyravimų suvereniai išskaidytos Konstitucinio Teismo 2018 m. kovo 2 d. nutarimu Nr. KT3-N2/2018.

Tarsi savaime būtų aišku, kad niekas niekam konstituciškai neprieštarauja kovos su korupcija laikais (jos šaknų rovimo vajuje), visas priemones pateisina šviesaus nekorumpuoto rytojaus tikslas, todėl absoliučiai viskas konstituciškai teisėta kaip senais gerais abejonių vienareikšmiško atmetimo laikais. Tačiau konstitucinė normų kontrolė, regis, atlikta neįprastu saliamonišku būdu, tarsi išplėtojant dar kitą penkių lapų dobilėlį:

a) neįtikinamai nutraukta esminė bylos dalis, kurios žūtbūt prašė Vilniaus apygardos administracinis teismas, pamatęs problemos sprendimo raktą. Tas raktas – fundamentali abejonė, ar teisinius padarinius gali sukelti „Vyriausybės pasitarimo protokole įrašytas sprendimas“, kuriuo nepritarta J.M. veiklos ataskaitai. Aišku, pareiškėjas galėjo pagrįsti prašymą tiksliau ir įžvalgiau: ar Vyriausybės įstaigos vadovo ataskaita apskritai pagal Konstitucijos 95 straipsnį galėjo būti svarstoma Vyriausybės pasitarime (ne posėdyje) tokiu būdu (tikslu, intensyvu, apimtimi), kai to svarstymo kryptį, tikslą ir baigtį atspindi pasitarimo protokole užfiksuotas valingas sprendimas „Nepritarti […] ataskaitai […]“. Abejonė logiška: pasvarstyti ir apšilti pasitarime prieš posėdį – prašau, kodėl ne, tačiau, būkit malonūs, apšildami neįkaiskite tiek, kak būtų sprendžiama (nutariama), pritarti ar nepritarti  Tai jau ne repetavimas ir neapšilimas prieš kitą ar dar kitą Vyriausybės posėdį. Tai akivaizdus „valstybės valdymo klausimo“ sprendimas konstituciškai ydinga forma, apeinant Konstitucijos 95 straipsnio reikalavimą, kad visi „valstybės valdymo reikalai“ būti „sprendžiami“ Vyriausybės posėdyje (ne pasitarime ar kitokioje darbo organizacinėje formoje) priimant nutarimus  (ne „protokolinius sprendimus“, t. y. įrašus posėdžio protokole). Nekorektiškas žongliravimas teisinio aiškinimo metodais, bandant sudaryti įspūdį, kad Vyriausybės pasitarimo protokolo įrašas „Nepritarti […] ataskaitai […]“ esą savaime nerodo ir neatspindi jokio teisiškai reikšmingo Vyriausybės valios subrandinimo ir pareiškimo fakto, yra akivaizdus manipuliavimas teisine metodologija;

b) nenuosekliai ir iš esmės savavališkai (ties ultra vires riba) suformuluota konstitucinei justicijai teismingo „Vyriausybės akto“, kuriuo esą nėra Vyriausybės pasitarimo „protokolinis sprendimas“ (protokolo įrašas „Nepritarti […] ataskaitai […]“), samprata. Ji pagrįsta įstatymų perfrazavimu ir pažeminančiu priekaištu Vilniaus apygardos administraciniam teismui: „Taigi pareiškėjas tokį Vyriausybės pasitarimo protokole įrašytą sprendimą traktuoja kaip Vyriausybės aktą“. O kaip gali būti kitaip?  Šių eilučių autorius, žinodamas ankstesnius Konstitucinio Teismo nutarimus ir ypač vadinamąją Danisco Sugar bylą (t. y. Vyriausybės „protokolinio sprendimo“ leisti koncentruoti ir iš esmės monopolizuoti cukrinių runkelių perdirbimo ir cukraus gamybos rinką pripažinimo antikonstituciniu pagal formą precedentą, nurodomą teisės studijų priemonėse), prieš metus dar  galėjo ramiai lažintis ir rizikuoti savo reputacija ar kitokiu  turtu, kategoriškai teigdamas, kad pagal oficialiąją konstitucinę doktriną Vyriausybės valios išraišką rodantis jos bet kurios darbo organizacinės formos lygmenyje priimtas  „protokolinis sprendimas“ (įrašas protokole „Nutarta […]“) – tai tas Konstitucijos 102, 105, 106 straipsniuose abstrakčiai numatytas „Vyriausybės aktas“. Dabar išeina, kad esą nebuvo nei Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimo, nei juo antikonstituciniu pripažinto Vyriausybės posėdyje priimto „protokolinio sprendimo“ dėl Danisco Sugar. Gal net nebuvo doktrinos „Konstitucijoje vartojama sąvoka […] „Vyriausybės aktai“ yra bendrinė, ji ne apibūdina Vyriausybės aktų rūšį, bet reiškia Vyriausybės valios pareiškimą įgyvendinant jai nustatytą kompetenciją“ (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimas)? Jei, pasak Konstitucinio Teismo doktrinos, visi teismai nuo „politinio pobūdžio“  valdžios institucijų skiriasi pagal jiems taikomą principinį draudimą nutylint ir be ypatingų argumentų keisti ankstesnę teisės aiškinimo ir taikymo praktiką (panašios bylos nagrinėtinos panašiai, doktrinos keitimo ir Konstitucijos „reinterpretavimo“ išimtys galimos tik ypatingais objektyviai būtinais ir išsamiai pagrįstais atvejais), tai gana akivaizdu, kad konstitucinė justicija, 2018 m. kovo 2 d. nutarime nutylėjusi ankstesnius jai teismingais laikytus Vyriausybės „protokolinius sprendimus“ ir naujai pabrėžusi, kad jai neteismingas „į Vyriausybės pasitarimo protokolą įrašomas sprendimas“, kuris esą  „nėra Vyriausybės aktas“, iš esmės pakeitė savo ankstesnę misijos ir kompetencijos savivoką ir atsidūrė ties „politinio pobūdžio“ institucijos riba. Nepaisant to, atviros pilietinės visuomenės diskursas turėtų aprėpti kritišką įžvalgą, kad  įstatyme numatyto Vyriausybės pasitarimo, tebūnie skirto pasirengti Vyriausybės posėdžiui,  sprendimas, „įformintas“ kaip įrašas protokole „Nepritarti […] ataskaitai“, faktiškai sukėlė teisinius padarinius (sukūrė juridinę prielaidą atleisti J. M.) ir todėl yra konstitucinei justicijai teismingas „Vyriausybės aktas“  Konstitucijos 102, 105, 106 straipsnių formuluotės „Vyriausybės aktai“ prasme;

c) Vyriausybės nutarimas Nr. 960 plečiamai išaiškintas ne pagal jo aiškią formuluotę („Vadovaudamasi […] įstatymo […] bei atsižvelgdama į […] pasitarimo sprendimą (protokolo Nr. 52, 12 klausimas), Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: atleisti […]“) ar Vyriausybės posėdžio stenogramą (faktinio svarstymo ir diskutavimo turinį bei trukmę),  bet pagal tai, kas ir kaip esą „matyti iš preambulės“. Kadangi iš varpinės matyti galima labai toli ir nebūtinai aiškiai, išėjo toks traktatas: „Iš […] nutarimo preambulės matyti ir tai, kad Vyriausybė atsižvelgė į preliminarią […] poziciją dėl neigiamo […] ataskaitos vertinimo, kuri įrašyta […] pasitarimo protokole“. Išeina mistika:  preliminari Vyriausybės pozicija dėl nepritarimo J.M. ataskaitai esą buvo baigta brandinti ir implicitiškai išreikšta Vyriausybės posėdyje priimant nutarimą atleisti J.M. dėl to, kad būtent Vyriausybės posėdyje neva galutinai nepritarta J.M. ataskaitai;

d) atsakingo valdymo požiūriu (ir juo labiau J.M. teisinio aiškumo ir saugumo kontekste) nebuvo atskleistas ir konstatuotas esminis konstitucinis aspektas: kur – Vyriausybės pasitarime, kuris nenumatytas Konstitucijos 95 straipsnyje kaip „valstybės valdymo reikalų“ išnagrinėjimo ir „sprendimo“ forma, ar Vyriausybės posėdyje – faktiškai įvyko ir kiek laiko realiai tęsėsi M. ataskaitos, kaip „valstybės valdymo reikalo“, nepreliminarus galutinis nagrinėjimas, nulėmęs nepreliminarų galutinį nepritarimą šiai ataskaitai kaip įstatyme numatytam J.M. atleidimo pagrindui. Šiame kontekste sukeltas ir nepašalintas akivaizdus neaiškumas, kaip derėtų balansuoti teisines vertybes, kai Žemės ūkio ministrės sudaryta darbo grupė teigiamai vertina (!) šios ministerijos valdymo sričiai priskiriamos tarnybos vadovo ataskaitą, tačiau Vyriausybės pasitarime, kuriame dalyvavo palyginti nedidelė (formaliai pakankama) Vyriausybės narių dalis, tai pačiai ataskaitai nepritariama taip abstrakčiai ir nekonkrečiai, kad nėra aišku, dėl ko konkrečiai pareikalautą ataskaitą teikęs J.M. buvo atleistas ir ar tokio atleidimo pretekstu realiai nėra viso labo jo familiarus telefoninis pokalbis su Seimo nariu P.G. ir su tuo hipotetiškai susijusi teisėsaugos institucijos parengta ir pateikta korupcijos rizikos J.M. vadovaujamoje tarnyboje analizė. Tokio trūkstamo aiškumo ir konkretumo nesukūrė (atvirkščiai: jį tik padidino) Vyriausybės posėdyje priimtas nutarimas Nr. 960;

e) nutylėta ir nepanaudota „griežtoji“ Konstitucinio Teismo doktrina apie valstybės institucijų ataskaitas Seimui, kuris nepritarimo atveju anksčiau galėjo pradėti nepasitikėjimo pareiškimo procedūrą net generaliniam prokurorui. Sunku suprasti ir pateisinti, kodėl 2015 m. gruodžio 30 d. nutarime aiškiai atskleistos ir primygtinai pabrėžtos Seimo pritarimo (nepritarimo) jo apsvarstytai valdymo (kontrolės) institucijos ataskaitai teisinių galimybių ir padarinių ribos [2], tačiau tai visiškai nutylėta ir nepanaudota 2018 m. kovo 2 d. nutarime dėl J. M. atleidimo, nepritarus jo veiklos ataskaitai, kurios pareikalauta… teisėsaugos institucijai pateikus jos nuomonę atspindinčią analizę apie korupcijos rizikas.

Žinoma, visa tai – subjektyvi (individuali) šių eilučių autoriaus nuomonė, kuria siekiama paskatinti diskursą ir nesiekiama apskritai sumenkinti ir juo labiau paneigti Konstitucinio Teismo 2018 m. kovo 2 d. nutarimą ir jo rezoliuciją („neprieštarauja“) lemiančių argumentų visumą. Tačiau tas nutarimas negali (neturėtų) būti pagrindu visiškai nuslopinti diskursą ir paneigti administracinės bylos dėl J. M. atleidimo neteisėtumo (nepagrįstumo) nagrinėjimo prasmę ar perspektyvą.

Antraip 1990 m. kovo 11 d. de jure prasidėjusi „ilga kelionė per kopas“ dar ilgai truks ir gal net de facto baigsis „kopose“ (teisingumo nevykdančių institucijų pažymose ar korupcijos rizikos analizėse).

Beje,  epopėja – tai didelę  visuomeninę reikšmę turintys įvykiai, susiję su didvyriškais žygiais. Todėl  Kaune senokai gaminamų ir visoje Lietuvoje vartojamų,  tačiau kažkodėl Kaliningrado srityje negatyviai bakteriologiškai kvalifikuotų UAB „Judex“[3] koldūnų tarptautinė ekonominė, nacionalinė žvalgybinė, politinė ir  net konstitucinė istorija – grynų gryniausia epopėja. Jos kontekste vaizdingumo sumetimais įžvelgtinas ne tiek pajūrio kopų, kadaise pasiglemžusių kuršių sodybas ir gyvenvietes,  miražas, kiek už jų tariamai stūksantis J. Bieliūno mistifikuotas „laimės švyturys“ ar jam prilygstantis griūvantis Gedimino kalnas, kurio:

1) prieigos – kaimyninės Rytų valstybės laboratoriniai tyrimai, grindžiami savitais ir griežtesniais nei Europos Sąjungos teisei būdingais reikalavimais, ir atitinkami įspėjimai Lietuvos valstybei dėl jos jurisdikcijai priskiriamos Kauno bendrovės „Judex“  eksportuojamų nekokybiškų (nesaugių) maisto produktų, nors jie savaime tampa kokybiškais (saugiais), pakankamą laiką verdant ir taip sunaikinant jų užšaldytoje mėsoje esančias žmogui kenksmingas bakterijas;

2) papėdė – įgaliotų Lietuvos tarnybų užfiksuotas  politiškai landaus ir įkyraus Seimo nario P.G., kurio elektoratas telkiasi reaguodamas į kiekvieną jo viešą demaršą ar parodomąją „gėrio“ kovą prieš „blogio netvarką“ (plačiąja šio žodžio prasme), skambutis Maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriui J.M., siekiant atkreipti dėmesį į jo vadovaujamos tarnybos veiklos sričiai priskiriamus kontrolės ar patikrinimų diskutuotinus aspektus. Nors šio įrašyto ir paviešinto telefoninio pokalbio metu, regis, nebuvo bandymo už atlygį nusikalstamu būdu prekiauti poveikiu ar papirkti, direktorius dėl jam genetiškai būdingos šypsenos ir vakarietiško komunikavimo savybių neapdairiai nepakėlė valdiško tono ir išsyk nepadėjo (nenumetė) ragelio. „Neaiškiomis aplinkybėmis“ paaiškėjus pokalbio faktui ir jo turiniui (Seimo nario P.G. neleistinos ekonominės veiklos tyrimo kontekste), pasipylė politiniai raginimai J. M. atsistatydinti iš tarnybos direktoriaus pareigų, o jiems nesukėlus rezultato dėl J. M. tvirto būdo (užsispyrimo neatsistatydinti, ginti savąją tiesą), netrukus atsirado 2016 m. rugpjūčio 4 d. pateikta „korupcijos rizikos“ tam tikrose maisto ir veterinarijos tarnybai veiklos srityse analizė ir ja grindžiamas Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 17 d. pasitarime priimtas sprendimas pavesti J.M. parengti minėtą jo veiklos ataskaitą;

3) žemutinė viršūnė – Vyriausybės pasitarimo „protokolinis sprendimas“ ir juo grindžiamas posėdyje priimtas  nutarimas, taip pat  šio nutarimo atitiktį Konstitucijai be jokių svyravimų ar „doktrinos pasažų įtampų“ atskleidęs Konstitucinio Teismo 2018 m. kovo 2 d. nutarimas.

Kurioje „laimės švyturio“ ar jam prilygstančio Gedimino kalno vietoje atsidurs LVAT ar EŽTT sprendimas?

VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros profesorius Egidijus Šileikis

P.S. Jei veterinarija – gyvūnų ligų tyrimai ir terapija, o patyręs veterinaras – paprastai kiekvienos gyvenamosios vietovės pasididžiavimas ir teritorinės bendruomenės dalis, tai faktinio „vyriausiojo valstybės veterinaro“ atleidimas Seimo 2016 m. rinkimų kampanijos metu dėl hipotetinės korupcijos Kaune gaminant ir į Kaliningrado sritį eksportuojant galimai bakteriologiškai nesaugius judex koldūnus…. galbūt teismų iki šiol neįžvelgtas iššūkis objektyviai diagnozuoti teisinės valstybės negalavimus ir atleisto (2014 m. antrajai kadencijai paskirto!) J.M. orumo bei teisinio tikrumo neužtikrinimo chroniško plitimo simptomus?

[1] Šių eilučių autorius remiasi „faktinėmis aplinkybėmis“, kurios nurodytos Konstitucinio Teismo 2018 m. kovo 2 d. nutarime Nr. KT3-N2/2018 (pvz., 5–6.6 punktuose, iš dalies taip pat 2.4.2 punkte). Nutarimo tekstas paskelbtas, be kita ko, Konstitucinio Teismo biuletenyje (Konstitucinė jurisprudencija. 2018, Nr. 1(49), p. 44–68; žr. faktines aplinkybes, nurodytas 48, 49 puslapiuose).

[2] Konstitucinio Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutarime pabrėžta: „konstitucinis valstybės valdžių padalijimas ir sąveika, Seimo vykdomos parlamentinės kontrolės ir biudžetinė funkcijos suponuoja įstatymų leidėjo galimybes reglamentuoti ne tik Vyriausybės ir kitų vykdomųjų institucijų, bet ir tų institucijų, kurios pagal Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalį nėra priskiriamos nei vykdomajai, nei teisminei valdžiai, vadovų Seimui, kaip Tautos atstovybei, susipažinti ir (ar) apsvarstyti atitinkamais būdais ir tvarka teikiamą informaciją, inter alia metinę institucijos veiklos ataskaitą. Tai darydamas įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos. Konstitucijos 5 straipsnyje (jo 1, 2 dalyse) ir kituose jos straipsniuose įtvirtintas valdžių padalijimo principas, 67 straipsnyje įtvirtintų Seimo įgaliojimų visumoje atsispindinčios Seimo funkcijos nesuponuoja inter alia tokio valstybės institucijų informacijos, taigi ir veiklos ataskaitos, teikimo Seimui teisinio reguliavimo, pagal kurį, Seimo skiriamiems (ir Seimo pritarimu Respublikos Prezidento skiriamiems) valstybės institucijų vadovams pateikus informaciją ataskaitos forma, atitinkamos valstybės institucijos (ar jos vadovo) žinybinio, finansinio ar statistinio atsiskaitymo (kaip informacijos teikimo) Seimui procedūra būtų laikoma nebaigta tol, kol Seimas nėra ataskaitai pritaręs [paryškinta manoaut.], t. y. būtų reikalaujama, kad Seimas ne tik susipažintų su ataskaitoje pateikta informacija ir šią informaciją apsvarstytų, bet ir dėl pateiktos ataskaitos priimtų specialų nutarimą, kuriuo jai pritartų [paryškinta manoaut.]“.

[3] Ši įmonė nurodyta Konstitucinio Teismo 2018 m. kovo 2 d. nutarimo 2.4.2 punkte (suinteresuoto asmens atstovų argumentuose): „Vertinant […] ataskaitą, [..] buvo atkreiptas dėmesys ir į tai, kad […] tarnybai kontroliuojant UAB „Judex“ veiklą 2015–2016 m. buvo atlikta daugiau patikrinimų nei vidutiniškai kitose įmonėse, tačiau nustačius atitinkamus pažeidimus UAB „Judex“ vadovams ar atsakingiems asmenims nebuvo taikomos administracinės nuobaudos už prekių ir žaliavų kokybės pažeidimus ir piniginės baudos už Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimus. Taigi šiam ūkio subjektui (jo atstovams) galėjo būti [paryškinta  mano – aut.] taikomos švelnesnės poveikio priemonės nei kitoms panašioje situacijoje esančioms įmonėms“.

Raktažodžiai
Close
Close