Komentarai

A. Šekštelo. Septyni mitai apie Prahos taisykles

Jau kitą penktadienį, 2018 m. gruodžio 14 d., Prahoje vyks iškilminga Prahos arbitražo taisyklių pasirašymo ceremonija. Tai nėra Prahos arbitražo institucijos taisyklės. Tai bendras taisyklių rinkinys, skirtas pasirinkti šalims, kurios nori ginčą bet kokiame komerciniame arbitraže nagrinėti pagal labiau inkvizicinio proceso principus, suteikiant daugiau galių arbitrams kontroliuoti procesą. Tokia idėja kilo kaip priešprieša iš Anglosaksų valstybių atėjusiam požiūriui suteikti šalims beveik neribotą arbitražo bylos kontrolę, paliekant arbitrą stebėtoju ir sprendimo priėmėju ir ištęsiant arbitražo bylos nagrinėjimo laiką. Prahos taisyklės sukėlė daug debatų visame pasaulyje. Tačiau, manyčiau šį kartą vertėtų pakalbėti ne apie pačias taisykles, kurių kol kas dar projektus keliomis kalbomis galima skaityti čia, bet apie dešimt pagrindinių su šiomis taisyklėmis susijusius mitus.

1 mitas – Prahos taisyklės yra Rusijos projektas. Turint omenyje bendrą santykių su Rusija jautrumą, šis mitas yra labai gyvybingas. Paneigiant, verta paminėti, kad Prahos taisyklių iniciatyva kilo ne iš Rusijos, o joje dalyvavo arbitražo teisės specialistai iš daugiau kaip trisdešimties, dažniausiai kontinentinės teisės tradicijų, šalių, įskaitant Lietuvą (advokatas Ramūnas Audzevičius).

2 mitas – Prahos taisyklės nesiskiria nuo Tarptautinės advokatų asociacijos (IBA) Taisyklių dėl įrodymų išreikalavimo tarptautiniame komerciniame arbitraže. Daugelis specialistų mano, kad IBA Taisyklės taip pat suteikia plačias galimybes arbitrams vesti arbitražo procesą. Tačiau Prahos taisyklių apimtis yra daug platesnė: jos yra ne tik apie įrodymus, bet ir apie arbitražo proceso valdymą. Taip pat, Prahos taisyklės numato paprastesnį įrodymų išreikalavimą, suteikia daugiau įgaliojimų arbitrams spręsti dėl liudytojų, ekspertų, jų poreikio ir kiekio.

3 mitas – Prahos taisyklės nukreips tarptautinį arbitražą nuo vieningo standarto kelio. IBA Taisyklės tapo universaliu standartu, bent jau dėl įrodymų rinkimo ir vertinimo. Tačiau jos labiau tinka didelės apimties byloms, kurių, bendroje arbitražo bylų masėje, nėra daug. Šiame kontekste, gal būtų efektyviau diversifikuoti standartus ir leisti šalims, ypač jei stambių ginčų rizika maža, numatyti griežtesnį arbitražo procesą.

4 mitas – Prahos taisyklės neatitinka šalių autonomijos principo reikalavimų. Taip, galbūt, yra dėl to, kad Prahos taisyklės gali pasirodyti inkvizicinėmis. Be abejonės, šalių autonomijos principas yra fundamentalus tarptautiniame komerciniame arbitraže. Tačiau, šalių autonomijos principą gali atitikti tokių taisyklių pasirinkimas, kur arbitras galėtų turėti daugiau galių būti proaktyviam. Be to, vien šalių galimybė pasirinkti tokias taisykles yra šalių autonomijos principo išraiška.

5 mitas – Prahos taisyklės yra Civilinio proceso kodekso pagrindinių principų perkėlimas į arbitražą. Visuotinai pripažįstama, kad nesant šalių susitarimui ar įstatymui, civilinio proceso kodeksas netaikomas nei subsidiariai, nei pagal analogiją, arbitražo procesui. Iš tiesų, Prahos taisyklėse galima rasti paralelių su valstybės teismo teisėjų įgaliojimų vesti procesą prasme, pavyzdžiui, iura novit curia principo taikymas, atsisakymas kviesti liudytojus, jei manoma, kad jų apklausa nėra reikalinga bylos išnagrinėjimui, ar nurodymas šaliai kviesti konkretų liudytoją, net jei šalis nenurodė kviečianti tokį liudytoją. Tačiau Prahos taisyklės nenurodo, kad atitinkamos arbitražo vietos valstybės civilinio proceso taisyklės būtų taikomos byloje. Iš kitos pusės, arbitražas, pasirinkus Prahos taisykles, būtų labiau suprantamas ir populiarus tarp ginčų nagrinėjimu teismuose besispecializuojančių specialistų.

6 mitas – Prahos taisyklės sukuria arbitražo sprendimų panaikinimo rizika. Toks mitas labiau susijęs su tinkamo proceso paranoja, kuris neturi nieko bendro su ginčų nagrinėjimo arbitraže realijomis. Turbūt, būtų sudėtinga rasti arbitražo sprendimą, panaikintą dėl proaktyvaus arbitro elgesio, jei, žinoma, nebuvo pažeisti fundamentalūs sąžiningo proceso principai. O Prahos taisyklės, nepaisant didesnių įgaliojimų suteikimo arbitrams, išlaiko balansą tarp šalių interesų ir operatyvaus ir efektyvaus arbitražo proceso.

7 mitas – arbitrai neturėtų veikti kaip mediatoriai. Prahos taisyklės numato arbitrams galimybę tarpininkauti ginče. Čia labiau praktinis pasiūlymas, nes kiekvienas praktikuojantis bylininkas, turbūt, turėjo pavyzdžių, kai tarpininkavimas galėtų efektyviai užbaigti principinius šalių ginčus, taupant visų laiką ir resursus. Kitą vertus, Prahos taisyklės numato tokią arbitrų galimybę tik esant rašytiniam abiejų šalių susitarimui, turint omenyje, kad šalys prisiima susijusias rizikas.

Vietoj epilogo, retorinis klausimas: taigi, gal ir arbitražui atėjo laikas diversifikuotis?

Albertas Šekštelo yra advokatų profesinės bendrijos „Motieka & Audzevičius“ vyriausiasis teisininkas

Raktažodžiai
Close
Close