V. Mizaras. Naujoji Prekių ženklų įstatymo redakcija: esminiai pokyčiai, kuriuos verta žinoti

2018 m. gruodžio 4 d. LR Seimas priėmė naująją Prekių ženklų įstatymo redakciją. Ši įstatymo redakcija pakeičia 2000 m. spalio 10 d. Prekių ženklų įstatymo redakciją. Naujoji Prekių ženklų įstatymo redakcija įsigalios nuo 2019 m. sausio 1 d. Po Nepriklausomybės atkūrimo tai trečiasis kartas, kai Lietuvoje priimamas naujas Prekių ženklų įstatymas ar naujoji redakcija (pirmasis Prekių ir paslaugų ženklų įstatymas buvo priimtas 1993 m., po to 2000 m. – naujasis Prekių ženklų įstatymas, ir 2018 m. naujoji pastarojo įstatymo redakcija). Palyginus su kitų įstatymų kaita, prekių ženklų apsaugos teisinių santykių reguliavimas iš esmės buvo pakankamai stabilus, o buvę ir esami pakeitimai daugiausiai susiję arba su tarptautinių sutarčių, arba ES teisės aktų įgyvendinimu vidaus teisėje.

Paminėtina, kad ir naujosios Prekių ženklų įstatymo redakcijos priėmimas iš esmės susijęs su 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2436 valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (naujoji redakcija) (toliau – Direktyva) įgyvendinimu vidaus teisėje, o taip pat paskirų nacionalinės prekių ženklų apsaugos sistemos suderinimu su ES prekių ženklo apsaugos sistema. Aišku, naujoje įstatymo redakcijoje yra padaryti dar ir kiti pakeitimai, tiesiogiai nesusiję su ES teisės aktų įgyvendinimu ar derinimu.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad naujoji Įstatymo redakcija bus taikoma prekių ženklo paraiškoms, paduotoms po Įstatymo įsigaliojimo, apeliacijoms ir protestams, paduotiems po jo įsigaliojimo. Bet jeigu ženklas buvo registruotas iki Įstatymo įsigaliojimo ir iki tol dėl jų nėra paduotas ieškinys, tai visų veiksmų, atliekamų po Įstatymo įsigaliojimo, atžvilgiu bus taikoma naujoji Įstatymo redakcija.

Esminius prekių ženklų apsaugos pakeitimus, numatytus naujojoje Prekių ženklų įstatymo redakcijoje, galima suskirstyti į tokias grupes.

I. Materialinės prekių ženklų teisės apsaugos pakeitimai;

II. Procedūriniai ženklo registravimo pakeitimai;

III. Ginčų nagrinėjimo pakeitimai

IV. Mokesčių už prekių ženklų registravimą klausimai.

Pirmiausiai paminėsiu esminius materialinės prekių ženklų teisės pakeitimus.

I. Materialinės prekių ženklų apsaugos sąlygos.

(1). Atsisakoma privalomos prekių ženklo apsaugos sąlygos – galėjimo ženklą pavaizduoti grafiškai. Grafinio pavaizdavimo reikalavimo atsisakymu siekiama palengvinti galimybes įgyti teisinę apsaugą nestandartiniams žymenims, pavyzdžiui, kvapas, garsas, judesys. Svarbu, kad žymenį būtų galima pavaizduoti tokiu būdu, kuris būtų aiškus, tikslus, savarankiškas, lengvai pasiekiamas, suprantamas, pastovus ir objektyvus. Kitaip tariant, įsigaliojus Įstatymui žymenį galima bus vaizduoti bet kokiu tinkamu pavidalu naudojant visuotinai prieinamas technologijas ir nebūtinai grafinėmis priemonėmis, svarbu, kad vaizdavimas atitiktų minėtus tikslus. Tai atspindėta Prekių ženklų įstatymo 5 straipsnio 2 punkte, įgyvendinant Direktyvos 3 straipsnio (b) punktą, kartu su 13 konstatuojamąja dalimi). Paminėtina, kad grafinio pavaizdavimo reikalavimo buvo atsisakyta ir ES prekių ženklo reglamente, priėmus 2015 m. reglamento pakeitimus. Taigi, grafinis pavaizdavimas, kaip reikalavimas žymeniui siekiant įgyti jam prekių ženklo apsaugą, nebus taikomas ne tik ES prekių ženklo, bet ir nacionalinio prekių ženklų apsaugos sistemoje.

Pažymėtina, kad kitas reikalavimas – skiriamojo požymio (tiek abstraktaus, tiek konkretaus) buvimas – išlieka ir toliau, nes tai yra prekių ženklo apsaugos pagrindinė šerdis.

(2). Praplečiamas absoliučių atsisakymo registruoti ženklą ir ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindų sąrašas (Įstatymo 7 str., derinant su Direktyvos 4 str.).

Naujojoje Įstatymo redakcijoje absoliučių atsisakymo registruoti ženklą ir ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindų sąrašas papildomais dviem naujais pagrindais.

Pirma, žymuo prekių ženklu neregistruojamas, jeigu jis turi būti neregistruojamas pagal ES teisės aktus ar tarptautines sutartis, kurių šalis yra ES ir kuriose numatyta garantuotų tradicinių gaminių apsauga (GTG) (Įstatymo 7 str. 1 d. 14 p., Direktyvos 4 str. 1 d. k p.). Štai Lietuvos subjektai yra registravę Europos Sąjungoje, pavyzdžiui, tokius garantuotus tradicinių gaminių pavadinimus: „Skilandis“, „Žemaitiškas kastinys“. Todėl tokių pavadinimų nebus galima registruoti kitam subjektui kaip prekių ženklų.

Antrasis naujas pagrindas – prekių ženklu neregistruojamas žymuo, sudarytas iš ankstesnio augalų veislės pavadinimo arba jo esminiuose elementuose atkartojamas ankstesnis augalų veislės pavadinimas, įregistruotas pagal ES teisės aktus (Bendrijos augalų veislių reglamentą) arba LR augalų veislių apsaugos įstatymą ar tarptautinę sutartį, kurios šalis yra ES ar LR ir kuriose numatoma augalų veislių teisinė apsauga, ir ženklas yra susijęs su tų pačių arba glaudžiai susijusių rūšių augalų veislėmis (Įstatymo 7 str. 1 d. 15 p., Direktyvos 4 str. 1 d. l p.).

(3). Patikslinami santykiniai atsisakymo registruoti ženklą ar ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindai, o taip pat ir jų taikymo tvarka (Įstatymo 8 str., derinant su Direktyvos 5 str.).

Pirmiausiai paminėtina, kad pašalinama teisinio reguliavimo spraga numatant, kad santykiniu pagrindu yra ne tik registruojamo vėlesnio ženklo ir ankstesnio ES prekių ženklo turinčio reputaciją Europos Sąjungoje, bet ir ankstesnio nacionalinio prekių ženklo, turinčio reputaciją Lietuvoje, konfliktas (Įstatymo 8 str. 1 d. 3 p., įgyvendinant Direktyvos 5 str. 3 d. a p.).

Antra, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad, atsižvelgiant į ES teisės aktų ir tarptautinių sutarčių, reguliuojančių kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų apsaugą, Įstatyme numatoma, kad sprendžiant ankstesnių kilmės vietos nuorodos ar geografinės nuorodos bei vėlesnio registruojamo ženklo konfliktą, atsisakyti jį registruoti ar pripažinti registraciją negaliojančią galima tik esant tokioms dviem sąlygoms. Pirma, pagal ankstesnę kilmės vietos nuorodos ar geografinės nuorodos paraišką, ši yra įregistruojama. Ir, antra, jeigu pagal galiojančią konkrečiai situacijai taikomą teisės normą kilmės vietos nuoroda ar geografinė nuoroda suteikia asmeniui teisę uždrausti naudoti vėlesnį ženklą (Įstatymo 8 str. 3 d., derinant su Direktyvos 5 str. 3 d. c p.).

Tiesa, lyginant su dabar galiojančiu Prekių ženklų įstatymu, naujosios redakcijos įstatyme nėra specialios nuostatos dėl ankstesnio juridinio asmens pavadinimo ir vėlesnio prekių ženklo konflikto sprendimo, o numatyta tik bendra ankstesnių teisių, tarp jų ir pramoninės nuosavybės teisių konflikto nuostata. Atrodytų, kad juridinio asmens pavadinimas turėtų pakliūti į pramoninių nuosavybės teisių apimtį, tačiau lieka klausimas, ar tai reiškia, kad klaidinamo panašumo vertinimas nebus būtinas, kadangi Įstatymo 8 straipsnio 1 d. 5 p. nurodo tik ankstesnių šiame punkte numatytų teisių pažeidimą, bet nepasisakoma apie klaidinamo panašumo nustatinėjimą. Manytina, kad juridinio asmens pavadinimo ir prekių ženklų konfliktai turėtų būti sprendžiami tik esant klaidinamam panašumui ir tik tapačių ar panašių juridinio asmens veiklų bei prekių ženklu žymimų prekių / paslaugų tapatumui ar panašumui.

Be to, abejotina įstatymų leidėjo pozicija, nepatikslinti plačiai žinomo ženklo apsaugos. Pagal Įstatymo naująją redakciją prekių ženklo, pripažinto plačiai žinomu Lietuvoje, apsauga netampa tolygi nacionaliniam prekių ženklui, turinčiam reputaciją. Tai yra ir toliau santykinių pagrindų atžvilgiu tik reputaciją turinčio nacionalinio prekių ženklo apsauga taikoma ir panašių, ir tapačių prekių / paslaugų atžvilgiu, nustatinėjant žymenų klaidinamą panašumą, o taip pat ir nepanašių prekių / paslaugų atžvilgiu, nenustatinėjant klaidinamo žymenų panašumo, bet įrodinėjant vieną iš sąlygų: kenkimą reputacijai, nesąžiningą pasinaudojimą žinomo ženklo reputacija arba skiriamojo požymio silpninimą. Tuo tarpu plačiai žinomas ženklas į pastarąjį nepanašių / netapačių prekių (paslaugų) atvejį nepatenka (Įstatymo 8 str. 1 d. kartu su 2 d. 6 p.). Apie plačiai žinomo ženklo apsaugos problematiką dar minėsiu toliau.

(4). Numatoma sertifikavimo ženklų apsaugos įgijimo galimybė (Įstatymo 30 str., įgyvendinant Direktyvos 28 str.).

Paminėtina, kad sertifikavimo ženklai yra žymenys, kuriais siekiama patvirtinti tam tikras prekių ir paslaugų charakteristikas (pavyzdžiui, jų kokybę, medžiagas, prekių pagaminimo ar paslaugų teikimo būdą, tikslumą, kitas charakteristikas), pagal kurias sertifikuotas prekes ar paslaugas galima atskirti nuo nesertifikuotų prekių ar paslaugų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ES sertifikuotus ženklus galima registruoti nuo 2017 m. spalio 1 d. įsigaliojus 2015 m. ES prekių ženklo reglamento pakeitimams. ES prekių ženklų registre šiuo metu yra registruotas, pavyzdžiui, grafinis sertifikuotas ženklas „Norm Pack“ 16 ir 20 klasės prekių žymėjimui (kaip antai, pavyzdžiui, ne metaliniai sandėliavimo ir vežimo konteineriai).

Pažymėtina, kad sertifikavimo ženklą galės registruoti tas pareiškėjas, kuris turi teisę sertifikuoti prekes ar paslaugas, kurioms ženklas turi būti įregistruotas, ir jeigu jis neužsiima verslu, apimančiu sertifikuotos rūšies prekių ar paslaugų tiekimą. Ši taisyklė reiškia vadinamąją neutralumo pareigą: jei, tarkim, įmonei priklauso sertifikavimo ženklas, ji gali sertifikuoti prekes ir paslaugas, kurias kitos įmonės naudos savo verslui (pvz., platins, tieks į rinką), tačiau pirmoji įmonė negali sertifikuoti savo pačios prekių bei paslaugų ir jas komerciškai naudoti.

(5). Prekių ženklo savininko teisės.

Įstatymo 14 straipsnis skiriamas prekių ženklo savininko teisių turiniui. Bendrąja prasme pasakytina, kad lyginant su dabartiniu reguliavimu, naujosios redakcijos Prekių ženklų įstatymas praplečia prekių ženklo savininko teises. Platesnės teisinės apsaugos apimtis pasireiškia tokiais aspektais.

Pirma, esminis, mano manymu, prekių ženklo savininko teisių apsaugos praplėtimas pasireiškia tuo, kad prekių ženklo savininkui suteikiama teisė, vadovaujantis, būtent, prekių ženklų teisine apsauga, uždrausti kitam subjektui naudoti žymenį, net jeigu toks žymuo naudojamas ne prekių atskyrimo tikslais, t. y. naudojamas ne kaip prekių ženklas (Įstatymo 14 str. 6 d.). Pavyzdžiui, žymuo naudojamas ne prekių žymėjimui, pagal kurį vartotojai gali atpažinti prekę pagal jų akimis atpažįstamą prekių gamintoją ar subjektą, atsakingą už prekių kokybę, o kitais tikslais, tarkim, kaip prekių papuošimo elementas, nors šalia to tos prekės žymimos tikruoju prekių ženklu. Tokia teise prekių ženklo savininkas galėtų naudotis, jeigu įrodytų, kad naudojant tokį žymenį be pagrindo nesąžiningai pasinaudojama ženklo privalumais, pažeidžiami skiriamieji ženklo požymiai arba pakenkiama ženklo reputacijai.

Toks reguliavimas akivaizdžiai išplečia prekių ženklų teisės veikimo apimtį ir nutolsta nuo esminės prekių ženklų funkcijos – skiriamosios funkcijos, t. y., kad prekių ženklų teisė turėtų būti taikoma tik tais atvejais, kai žymenys ir ženklai naudojami, būtent, kaip prekių ženklai, o, būtent, tikslu skirti vieno už jų kokybę atsakingo asmens prekes nuo kito subjekto prekių. Pabrėžtina, kad šios teisės numatymas nesusijęs su Direktyvos įgyvendinimu, kadangi Direktyvos 10 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad Direktyva neįtakoja valstybių narių teisėje numatytos minimos teisės. Tai reiškia, kad Direktyva reguliuoja tik prekių ženklų teisinę apsaugą tais atvejais, kai ženklas naudojamas kaip prekių ženklas, o ne kitais tikslais.

Paminėtina, kad Europos Sąjungoje tik Beneliukso prekių ženklų teisė buvo iš anksčiau numačiusi prekių ženklo savininkui teisę naudojantis prekių ženklo teise drausti kitiems asmenims naudoti žymenį ir tuomet, kai jis naudojamas ne kaip prekių ženklas. Bet tai buvo nulemta tradicijų. Tuo tarpu Lietuva, numačiusi tokią teisę prekių ženklo savininkui, manytina, nepagrįstai išplėtė prekių ženklų teisės veikimo apimtį, nutolo nuo funkcionalios prekių ženklo apsaugos paskirties. Be to, visai neaišku, koks santykis bus tarp Prekių ženklų įstatymo 14 straipsnio 6 dalies, numatančios aptariamą teisę, ir Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto, numatančios nesąžiningos konkurencijos deliktą, pasireiškiantį žymens, tapataus ar klaidinamai panašaus į reputaciją turintį ženklą, naudojimu ne prekių ženklo tikslais, jeigu tuo kenkiama ženklo reputacijai, nesąžiningai pasinaudojama ženklo žinomumu ar silpninamas skiriamasis požymis. Iki šiol gintis prekių ženklo, bet tik žinomo (reputaciją turinčio, plačiai žinomo) ženklo, savininkas prieš ne prekių ženklo tikslais žymenų naudojimąsi galėjo remiantis ne prekių ženklų teise, o apsaugos nuo nesąžiningos konkurencijos normomis. Tuo tarpu numačius aptariamą normą Prekių ženklų įstatyme iš esmės išblanksta skiriamoji riba tarp prekių ženklų teisės ribų ir apsaugos nuo nesąžiningos konkurencijos. Beje, atkreiptinas dėmesys, kad ES prekių ženklo savininkas pagal ES prekių ženklo reglamentą tokios teisės neturi.

Kita nauja prekių ženklo savininkui suteikiama teisė yra uždrausti įvežti tranzitu iš trečiųjų valstybių į Europos Sąjungos teritoriją gabenamas prekes, pažymėtas ES valstybėse narėse saugomu prekių ženklu, nebent jas gabenantis asmuo įrodo, kad ženklo savininkas neturi teisės uždrausti tas prekes pateikti rinkai galutinės paskirties valstybėje. Tokia teisė yra ir ES prekių ženklo savininkui nuo 2017 m. spalio 1 d. įsigaliojus ES prekių ženklo reglamentui. Iki tol prekių ženklo savininkas pagal 2013 m. Muitinės priemonių reglamentą negalėjo drausti įvežti tranzitu gabenamų prekių į ES teritoriją.

Šioje vietoje dar grįžkime prie plačiai žinomo prekių ženklo apsaugos.

Naujosios redakcijos Prekių ženklų įstatymo 14 straipsnyje, reguliuojančiame prekių ženklo teises, manytina, nebuvo ištaisyti plačiai žinomo ženklo apsaugos reguliavimo probleminiai aspektai. Ir toliau lieka „registruoto plačiai žinimo ženklo“ kategorija, kuri ir dabar galiojančiame Prekių ženklų įstatyme buvo tam tikras nesusipratimas.

Plačiai žinomo ženklo esmė tokia, kad tokiam ženklui teisinė apsauga suteikiama ir be registracijos. Tačiau Įstatyme numatoma, kad registruoto plačiai žinomo ženklo savininkas turi teisę uždrausti kitiems asmenims naudoti žymenį, kurį galima palaikyti plačiai žinomo ženklo atgaminiu, imitacija ar vertimu ir kuris gali suklaidinti dėl netapačių ar nepanašių prekių ar paslaugų, nes jas galima susieti su tomis prekėmis ar paslaugomis, kurios žymimos plačiai žinomu ženklu (Įstatymo 14 str. 7 d. 2 p.). Be to, kad neaišku, apie kokį suklaidinimą įstatymų leidėjas kalba – ar žymenų klaidinamą panašumą, ar prekių klaidinamą panašumą, ir toliau lieka neaiški registruoto plačiai žinomo ženklo kategorija, nes ji tokia yra numatyta tik ką tik paminėtos teisės kontekste. Daugiau įstatyme apie registruotą plačiai žinomą ženklą nekalbama. Ir, apskritai, jeigu ženklas pripažintas plačiai žinomu ir jis saugomas, tai kaip gali būti, kad jis dar bus registruojamas, arba, atvirkščiai, jeigu jau įregistruotas ir saugomas, tai ar gali būti taip, kad dar registruotą ženklą prašoma pripažinti plačiai žinomu. Juk yra registruoto prekių ženklo, turinčio reputaciją, kategorija. Todėl registruoto plačiai žinomo kategoriją vertinčiau labiau kaip tam tikras nesusipratimą, kuris ir toliau liks nacionalinėje prekių ženklų teisėje ir kels ne mažai klausimų.

Dar vienas aspektas, keliantis abejones, yra tai, kad Įstatyme nenumatoma plačiai žinomo ženklo savininkui, skirtingai nei kad reputaciją turinčio ženklo savininkui, teisė drausti naudoti tapatų ar panašų į jį žymenį netapačioms ar nepanašioms prekėms (paslaugoms), jeigu būtų įrodomas nesąžiningas pasinaudojimas ženklo žinomumu, kenkimas ženklo reputacijai ar skiriamojo požymio silpninimas. Būtent pastaroji teisė galėtų būti labiau pateisinama, nes taip pat būtų sulyginama plačiai žinomo ženklo ir registruoto reputaciją turinčio ženklo savininko teisių apimtis.

(6). Teisių gynimo būdų praplėtimas.

Įstatyme numatyta galimybė prekių ženklo savininkui reikalauti ne tik turtinės, bet ir neturtinės žalos atlyginimo (Įstatymo 75 str. 6 d.). Šis pakeitimas įtrauktas, vadovaujantis Europos Komisijos parengtomis gairėmis dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo kai kurių aspektų. Pakeitimo reikalingumas gali būti diskusijų objektu. Viena vertus, prekių ženklas yra iš esmės komercinis turtas, todėl prekių ženklo savininko teisių pažeidimais mažai tikėtina, kad būtų padaroma neturtinė žala, tokia, kuri pasireikštų emociniais savininko, kurie dažniausiai yra juridiniai asmenys, išgyvenimais, fiziniu skausmu, nutrūkusiais verslo santykiais ar pan. Kita vertus, jeigu prekių ženklo savininko teisių pažeidimu yra juodinamas ženklas, kenkiama jo reputacijai, gali būti taip, kad būtų pakenkiama ir paties savininko reputacijai. Tačiau reputacijos gynimas yra galima pagal CK 2.24 straipsnį, todėl minėtas teisių gynimo būdas dėl neturtinės žalos reikalavimo galimybės Prekių ženklų įstatyme labiau vertintinas kaip neturintis rimto įtikinamo motyvo ar pagrindo.

II. Procedūriniai ženklo registravimo pakeitimai.

Esminiai prekių ženklų registravimo pakeitimai sąlygoti ne tik Direktyvos įgyvendinimo, bet ir registravimo procedūrų suvienodinimo su ES prekių ženklo registravimo procedūromis. Ir jau vien dėl to, pakeitimai vertintini teigiamai. Taigi, kokia pakeitimų esmė.

Pirma, svarbiausias dalykas yra toks, kad Lietuva, įsigaliojus Įstatymui, tretieji asmenys protestus dėl registruojamo ženklo galės reikšti po paraiškos paskelbimo dar iki ženklo registracijos atlikimo. Valstybiniam patentų biurui atlikus ženklo ekspertizę ir nustačius, kad ženklas atitinka absoliučius reikalavimus, ženklo paraiška bus skelbiama ir sprendimas dėl ženklo registravimo bus priimamas, pasibaigus užprotestavimo terminui ar išnagrinėjus protestą. Taip yra registruojant ES prekių ženklą, o registruojant nacionalinį prekių ženklą iki šiol tretieji asmenys protestus galėjo reikšti jau po atliktos ženklo registracijos. Ir, jeigu protestas būdavo tenkinamas, ženklo registracija būdavo pripažįstama negaliojančia. Protestus suinteresuoti asmenys galės pateikti per tris mėnesius nuo paraiškos paskelbimo dienos (Įstatymo 56 str.). Protestus suinteresuoti asmenys galės grįsti tik santykiniais atsisakymo registruoti ženklą pagrindais. Pažymėtina, kad pagal galiojantį Prekių ženklų įstatymą protestai galėjo būti paduoti remiantis ir absoliučiais atsisakymo registruoti ženklą pagrindais. Toks pakeitimas vertintinas teigiamai, nes absoliutūs atsisakymo ženklą registruoti pagrindai nėra susiję su konkrečių trečiųjų asmenų individualiomis išimtinėmis teisėmis, todėl absoliučių pagrindų buvimą turi tikrinti ir vertinti tik registruojanti ženklus institucija ex officio. Kita vertus, kaip toliau minėsiu, tretieji asmenys dėl absoliučių pagrindų Valstybiniam patentų biurui galės pateikti rašytines pastabas.

Antra, Įstatyme numatomas iki šiol nacionalinėje prekių ženklų teisėje nežinotas trečiųjų asmenų rašytinių pastabų institutas (Įstatymo 44 str.). Tretieji asmenys turės teisę pareikšti rašytines motyvuotas pastabas dėl ženklo atitikties absoliutiems reikalavimams, taip pat dėl sertifikavimo ar kolektyvinių ženklų, ypač viešojo intereso apsaugos tikslais. Rašytinės pastabos galės būti pateikiamos per tris mėnesius nuo paraiškos paskelbimo dienos arba iki sprendimo dėl protesto, jeigu toks buvo pateiktas, priėmimo momento. Rašytinės pastabos Valstybiniam patentų biurui nėra privalomos, todėl jis nebūtinai turės atnaujinti ženklo atitikties absoliutiems pagrindams vertinimo procedūrą.

Yra numatyti ir kai kurie kiti, ne tokie esminiai ženklo registravimo procedūrų pakeitimai. Pavyzdžiui, numatomas skubios ekspertizės atlikimas, sumokėjus nustatytą mokestį (150 EUR) (dabar tokia procedūra galima tik pagal Valstybinio patentų biuro direktoriaus sprendimą), atsisakoma ženklo elementų iškėlimo į nesaugomus elementus procedūros, įtvirtinama prekių ir paslaugų klasifikavimo sistema, atitinkanti ES prekių ženklo registravimo praktiką (o, būtent, kad turi būti aiškiai nurodomos prekių ar paslaugų grupės jas priskiriant tam tikrai klasei, prieš kiekvieną prekių ar paslaugų grupę nurodant klasės, kuriai ta prekių grupė priklauso, numerį, ir pateikiant jas klasių eilės tvarka, ir taip aiškiai, kad būtų tiksliai įmanoma nustatyti apsaugos apimtį), taip pat keičiama mokesčių mokėjimo tvarka, apie kurią paminėsiu toliau.

III. Ginčų nagrinėjimo pakeitimai.

Svarbiausias pakeitimas, yra toks, kad Įstatyme įtvirtinama privaloma protestų pateikimo Valstybiniam patentų biurui tvarka tiek dėl atsisakymo registruoti ženklą, tiek dėl registracijos panaikinimo. Tai yra, privaloma ikiteisminė (administracinė) procedūra (Įstatymo 69 str. 1 d.). Privalomą prekių ženklo registracijos panaikinimo ir pripažinimo negaliojančia administracinę procedūrą vykdys Valstybinio patentų biuro Apeliacinis skyrius. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą prekių ženklo registracija galėjo būti panaikinta (pvz., dėl ženklo nenaudojimo penkerius metus iš eilės, arba tapimo bendriniu pavadinimu) tik teismo tvarka, o registracijos pripažinimas negaliojančia galėjo būti taikomas nebūtinai paduodant protestą Valstybiniam patentų biurui, bet ieškinys galėjo būti paduodamas teismui jau gerokai vėliau po registracijos.

Po Įstatymo įsigaliojimo į teismą (Vilniaus apygardos teismą) galima bus kreiptis dėl ženklo registracijos panaikinimo ar pripažinimo negaliojančia tik:

• Skundžiant Valstybinio patentų biuro Apeliacijų skyriaus sprendimą minėtais klausimais;
• Paduodant priešieškinį dėl registracijos panaikinimo ar pripažinimo negaliojančia nagrinėjant ginčą dėl ženklo savininko teisių pažeidimo (nepriklausomai, ar buvo naudotasi protestų procedūra).

Toks reguliavimas atitinka ginčų suskirstymą ES prekių ženklo apsaugos sistemoje, be to neabejotinai mažins teismų krūvį, kita vertus, didins Valstybinio patentų biuro darbo krūvį, ypač dėl registracijų panaikinimo, nes iki šiol ši ginčų kategorija nebuvo priskiriama administracinei procedūrai.

IV. Mokesčių už prekių ženklo registravimą klausimai.

Mokesčius už prekių ženklų registravimą reguliuos tiek Prekių ženklų įstatymas, tiek ir atskiras Mokesčių už pramoninės nuosavybės objektų registravimą įstatymas, kuris irgi buvo priimtas kartu su naująja prekių ženklų įstatymo redakcija.

Bendriausias pastebėjimas, kad pagal Įstatymą, skirtingai nuo dabar galiojančios tvarkos, numatomas vienas paraiškos įregistruoti prekių ženklą mokestis vietoj anksčiau buvusių dviejų atskirų mokesčių – už paraiškos padavimą ir už ženklo įregistravimą ir paskelbimą. Numatoma, kad paraiškos įregistruoti prekių ženklą mokestis turi būti sumokėtas paduodant paraišką. Sumokėti mokesčiui pagal dabartinį reguliavimą buvo numatytas vieno mėnesio laikotarpis po paraiškos padavimo.

Toliau atkreiptinas dėmesys į tai, kad yra padidinami mokesčiai už registravimo veiksmus, tačiau vis vien , jeigu lygintume su kitomis kaimyninėmis valstybėmis arba ES prekių ženklų sistema, tai jie ir toliau lieka pakankami nedideli. Pateiksiu pagrindinių mokėtinų mokesčių dydžių pavyzdžius:

(a) 180 EUR pagrindinis mokestis už prekių ženklo įregistravimą, sujungiant, minėta, šiuo metu taikomus du mokesčius (paraiškos padavimo ir prekių ženklo įregistravimo) (už sertifikavimo ženklus ir kolektyvinius ženklus – 240 EUR);

(b) 40 EUR kai paraiškoje nurodoma daugiau nei viena prekių ar paslaugų klasė;

(c) 180 EUR už prekių ženklo registracijos pratęsimą;

(d) 60 EUR už apeliacijas ir 160 EUR už protestų nagrinėjimą.

(e) 50 EUR už licencinės sutarties įregistravimą;

(f) 60 EUR už pakeitimų paraiškoje ar Prekių ženklų registre įregistravimą ir pan.

Tačiau kai kurie mokesčiai, pavyzdžiui, už teisės į prekių ženklą perdavimo registravimą, sumažinami (nuo 115 iki 80 eurų).

Pažymėtina, kad sveikintinas yra atsisakymas mokesčių už prašymo atkurti Prekių ženklų įstatyme nustatytą terminą, išrašo iš Lietuvos Respublikos prekių ženklų registro išdavimą, paraiškos patvirtintos kopijos išdavimą, prekių ženklo registracijos liudijimo dublikato išdavimą, bylose esančių dokumentų kopijų išdavimą.

Baigiant, pažymėtina, kad nežiūrint kai kurių naujosios redakcijos Prekių ženklų įstatymo normų probleminių aspektų, paties įstatymo priėmimas vertintinas kaip dar labiau plėtojantis efektyvią nacionalinių prekių ženklų apsaugos sistemą, dar labiau priartinant prie ES prekių ženklo sistemos koncepcijų ir procedūrų, ir taip sukuriantis didesnį pasitikėjimą šių pramoninės nuosavybės objektų apsauga.

Vytautas Mizaras yra VU TF profesorius, advokatų kontoros Ellex Valiunas partneris, advokatas