Teismai

LAT apie reglamento Briuselis Ibis jurisdikcijos taisykles ir taikytinos teisės klausimus

Praėjusią savaitę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos priėmė keletą nutarčių apie tarptautinės jurisdikcijos ir taikytinos teisės klausimų.

Pirmojoje nutartyje buvo nagrinėjamas atvejis, kai dar 2017 m. lapkričio 13 d. LAT nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-403-611/2017 buvo nagrinėtas R. U. ieškinys, kuriuo prašyta pripažinti, kad lėšos, gautos pagal 2007 m. gegužės 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį už parduotą nekilnojamąjį turtą, yra bendroji jungtinė R. U. ir J. D. nuosavybė, bei priteisti 41 763,21 Eur sumą, kurią jis perdavė šiam turtui įsigyti. Šioje civilinėje byloje buvo konstatuota, kad ieškovas ir atsakovė buvo kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), kurie kartu ne santuokoje gyveno nuo 2003 m. pabaigos; veikdamas pagal ieškovo ir atsakovės įgaliojimą E. D. 2006 m. vasario 8 d. J. D. vardu už 160 000 Lt (46 339,20 Eur) nupirko nekilnojamąjį turtą; J. D. ir R. U. kryptingai kūrė bendrą turtą asmeninėmis lėšomis ir bendromis pastangomis, taigi sudarė bendro pobūdžio susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, t. y. nekilnojamąjį turtą. Kadangi R. U. prašė jam priteisti tik tokią pinigų sumą, kurią jis realiai perdavė turtui įsigyti, t. y. 41 763 Eur, tai teismai tenkino tokį jo reikalavimą. Dėl to dabar nagrinėjamoje byloje ieškovas pateikė ieškinį, kuriuo prašo teismo priteisti iš atsakovės J. D. likusią 13 736 Eur sumą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę faktinį ieškinio pagrindą ir ieškinio dalyką, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareikštas reikalavimas nėra kilęs iš sutarčių, todėl turėtų būti taikoma ne specialioji jurisdikcijos taisyklė, t. y. Reglamento 1215/2012 (Briuselis Ibis reglamento) 7 straipsnio 1 dalies a punktas, bet bendroji taisyklė, įtvirtinta šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje. Dėl to konstatuota, kad byla yra teisminga atsakovės faktinės gyvenamosios vietos – Jungtinės Karalystės – teismui.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pasisakė, kad sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad civilinėje byloje Nr. 3K-3-403-611/2017 konstatavus, jog ieškovas ir atsakovė ne santuokoje gyveno nuo 2003 m. ir sudarė susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, šie faktai byloje dalyvavusiems asmenims tapo prejudiciniais faktais, kurių kitoje byloje tarp tų pačių šalių įrodinėti nebereikia, jie negali būti ginčo objektas kitoje civilinėje byloje. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad tarp fizinių asmenų buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, kuri priskirtina Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytoms sutartims. Ieškovas ieškiniu reikalauja iš atsakovės sumokėti jam priklausančią 13 736 Eur pinigų sumą, t. y. įvykdyti piniginę prievolę. Dėl to, siekiant išspręsti nagrinėjamoje byloje teismų jurisdikcijos klausimą, būtina nustatyti ginčo prievolės – piniginės prievolės – įvykdymo vietą pagal šiam reikalavimui taikytiną materialiąją teisę.

Taikytinos teisės klausimui spręsti netaikomas 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“), kadangi jis taikomas sutartims,  sudarytoms po 2009 m. gruodžio 17 d. Nagrinėjamai bylai taip pat netaikytina ir 1980 m. Romos konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, nes ši konvencija Lietuvai įsigaliojo 2006 m. gruodžio 1 d.  Atsižvelgiant į tai, kad tarp Lietuvos ir Jungtinės Karalystės nėra sudaryta tarptautinių sutarčių šioje byloje    nagrinėjamu klausimu, nustatant taikytiną teisę ginčo prievolei reikia remtis CK normomis.

 

Kitoje civilinėje byloje atsakovė, Vokietijoje registruota ir ten buveinę turinti įmonė, tiekdavo ieškovei, Lietuvoje registruotai ir čia buveinę turinčiai įmonei, vaistus į ieškovės sandėlius, esančius Lietuvoje. Tarp šalių rašytinė pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta nebuvo. Ieškovė atsiskaitydavo su atsakove pagal faktą ir šios jai pateiktas sąskaitas faktūras. Ieškovės teigimu, kartu šalys buvo susitarusios, kad atsakovė taikys jai kompensavimo režimą, padarydama nuolaidą naujai pristatytiems vaistams sandėlyje užsilikusių neišparduotų prekių, kurių kaina dėl keičiamų valstybės įkainių pakito, sąskaita. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl kompensacijos (ne)mokėjimo, aiškinantis: 1) ar ši prievolė yra kilusi iš vaisto pirkimo–pardavimo sutarties ar su ja susijusi, 2) kur yra šios prievolės vykdymo vieta; 3) kas atsakingas už šios prievolės tinkamą vykdymą – atsakovė ar jos atstovybė Lietuvoje. Bylą nagrinėję teismai ieškovės ieškinį dėl piniginės kompensacijos priteisimo paliko nenagrinėtą kaip neteismingą Lietuvos teismams, nurodydami, kad ieškinys turi būti reiškiamas pagal atsakovės buveinės vietą Vokietijoje, taip pat dėl to, kad prievolės – kompensacijos, jei dėl tokios buvo susitarta, vykdymo vieta pagal Vokietijos teisę yra tariamos skolininkės, atsakovės, buvimo vieta.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tokio pobūdžio bylose spręsdami teismingumo klausimą teismai turi pirmiausia įvertinti patį ginčo turinį, kad būtų tinkamai parinkta atitinkama jurisdikcijos taisyklė.  Teismas, nustatęs, kad ginčas kilęs iš sutartinių teisinių santykių, turi įvertinti tos sutarties pobūdį, t. y. ar ji susijusi su prekių pardavimu ar paslaugų teikimu. Todėl ir nagrinėjamu atveju teismingumo klausimą spręsdami teismai turėjo įvertinti, ar kompensavimo režimo taikymas yra kilęs iš prekių pirkimo–pardavimo sutarties. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prekių pardavimas pagal reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies b papunktį turi būti aiškinamas autonomiškai ir apima sutartinius prekių mainus į pinigus. Tik tuo atveju, jei prievolė, dėl kurios kilęs ginčas, yra identifikuojama kaip nesusijusi su prekių pardavimu ar paslaugų teikimu, teismingumas turi būti nustatomas pagal reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies a papunktį.

Teisėjų kolegija nurodė, kad teismai, spręsdami šios bylos teismingumo klausimą, netinkamai tyrė ir vertino šalių pateiktus įrodymus, iš kurių matyti, kad kompensavimo režimas buvo tiesiogiai susijęs su prekių pirkimu ir atsiskaitymu už tiekiamas prekes. Tais atvejais, kai ginčas kyla dėl įsipareigojimų, susijusių su prekių pirkimo–pardavimo sutarties vykdymu (kaip kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl apmokėjimo, parduodamų prekių perkainojimo), ieškovas turi teisę pasirinkti, ar reikalavimą pareikšti pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, ar pagal prekių pristatymo vietą. ESTT yra nurodęs, kad specialiosios jurisdikcijos sutartinių prievolių srityje taisyklė nustato pristatymo vietą kaip atskirą susiejimo kriterijų, kurį reikia taikyti visiems reikalavimams, kylantiems iš tos pačios prekių pardavimo sutarties, o ne tik tiems, kurie kyla dėl pačios pristatymo prievolės (ESTT 2007 m. gegužės 3 d. sprendimas Color Drack, C-386/05).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovės tiekiami vaistai buvo pristatomi į ieškovės sandėlius Lietuvoje. Taigi konstatuotina, kad, esant ginčui dėl prievolės – kompensavimo režimo taikymo, susijusios su prekių pardavimu, ieškovė turėjo teisę pasirinkti, ar kreiptis į teismą pagal atsakovės buveinės vietą Vokietijoje, ar pagal prekių pristatymo vietą Lietuvoje. Šios bylos teismingumą sprendę teismai netinkamai nustatė prievolės, dėl kurios kilęs ginčas, pobūdį. Kaip pažymėta pirmiau, reikalavimą su tarptautiniu elementu gavę teismai, nustatę, kad ginčas kilęs dėl sutartinių teisinių santykių, pirmiausia turi įvertinti, ar šie sutartiniai teisiniai santykiai susiję su prekių pardavimu ar paslaugų teikimu. Nagrinėjamu atveju teismai, vertindami byloje esančius įrodymus, iš karto sprendė dėl prievolės vykdymo vietos, t. y. dėl reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies a papunktyje nurodytos jurisdikcijos taisyklės taikymo, tačiau, kaip nurodyta šios nutarties 27 punkte, reikalavimo teismingumo klausimą sprendžiantys teismai taikyti reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies a papunktį gali tik tuomet, kai nėra galimybių taikyti to paties straipsnio 1 dalies b papunkčio, t. y. kai ginčas kilęs ne dėl prievolės, susijusios su prekių pardavimu ar paslaugų teikimu. Nustatęs, kad ginčas dėl kompensacijos priteisimo yra kilęs iš sutartinių teisinių santykių, susijusių su prekių pardavimu, teismas turėjo taikyti reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies b papunktį.

 

 

Raktažodžiai
Close
Close