Komentarai

A. Šekštelo. Ar konstitucinis valdžių padalijimo principas yra toks neliečiamas arba pilkasis Lietuvos arbitražo teisės puslapis

Šį kartą trumpai apie Komercinio arbitražo įstatymo (KAĮ) 12 straipsnio 1 dalį, arba apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo galią keisti aiškią įstatymo normą. Problema sena, bet aktuali.

Teisinės valstybės pamatą sudaro valdžių padalijimo principas tarp įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios. Šis principas, tyrinėtas demokratijos pradininkų Solono, Periklio, Cicerono ir aptinkamas Loko, Monteskje darbuose, garantuoja asmens teises ir laisves, užtikrina valdžios sutelkimo vienose rankose, diktatūros ar net despotizmo, vengimą. Todėl šis valdžių padalijimo principas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (Konstitucija) 5 straipsnio 1 dalyje (Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas).

Konstitucija įtvirtina trapų bet efektyvų valdžių padalijimo kontrolės mechanizmą. Seimas leidžia įstatymus (Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktas). O Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (Konstitucinis Teismas) sprendžia, ar įstatymai neprieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis). Teismai, kurie mano, jog įstatymas, tarkim, KAĮ 12 straipsnio 1 dalis, prieštarauja Konstitucijai, turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą, kuris patikrintų tokio įstatymo atitikimą Konstitucijai (Konstitucijos 106 straipsnio 1 dalis). Patys teismai keisti įstatymų negali.

Žinoma, teisės normų aiškinimo metodai įgalina teismus aiškinti įstatymus, jei jų nuostatos neaiškios. Tačiau, jei įstatymas labai aiškiai apibrėžia teisinį santykį, teismai negali aiškinti tokios normos kitaip (dura lex sed lex), o nesutikdami su ja, turi kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Arbitražas, kaip privatus ginčų reguliavimo mechanizmas, grindžiamas asmens autonomijos principu, kuris yra fundamentalus arbitražo teisėje ir yra humanizmo manifesto išraiška. Šis principas taip pat koreliuoja su Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią Lietuvos ūkis grindžiamas, be kitą ko, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Žinoma, tokia laisvė nėra absoliuti. Valstybė įgyvendina ginčų nagrinėjimo arbitraže kontrolę per tris banginius: sąžiningą procesą, viešąją tvarką ir ginčų priskirtinumą arbitražui (arbitruotinumas). Pastarasis, įvertinant globalizaciją ir palankų požiūrį į arbitražą kaip komercinių ginčų sprendimo mechanizmą, yra ribojamas, bet tik įstatymu.

Tokias tendencijas atspindėjo ir KAĮ 12 straipsnio 1 dalis. Ji numato: „[v]isi ginčai gali būti sprendžiami arbitraže, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis“. [Pažymėta autoriaus]. Žodžiai „šiame įstatyme“ yra labai aiškūs ir referuojantys tik į KAĮ, o ne į kitus įstatymus. Taip yra ir todėl, kad KAĮ yra lex specialis arbitražo teisiniams santykiams (KAĮ 1 straipsnis).

Arbitruotinumas yra arbitražo teisinių santykių kategorija. Ne viešųjų pirkimų, ar juridinių asmens veiklos tyrimo. Deja, mes matome aiškią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo KAĮ 12 straipsnio 1 dalies normos aiškinimą prieš šios normos tikslą ir net gi lingvistinę šios normos formuluotę. Pateikime konkretų pavyzdį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2013 nurodė, kad 2012 m. birželio 30 d. įsigaliojus naujos redakcijos Komercinio arbitražo įstatymo redakcijai, jos 12 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta bendroji taisyklė, kad visi ginčai gali būti sprendžiami arbitraže, išskyrus šiame straipsnyje nustatytas išimtis, taip pat praplėstas arbitruotinų ginčų sąrašas ir nurodyta, kad ginčai, kylantys iš darbo ir vartojimo sutarčių, gali būti perduoti arbitražui, jei arbitražinis susitarimas yra sudarytas po to, kai kilo ginčas. Tačiau teisinis reguliavimas, susijęs su juridinio asmens veiklos tyrimo procedūra, nesikeitė, taigi nepakito nei tokios procedūros pobūdis, nei jos nesuderinamumas su komercinio arbitražo principais, t. y. teisinis reguliavimas, kuris sudarė pagrindą suformuoti teismų praktiką dėl juridinio asmens veiklos tyrimo procedūros nearbitruotinumo išliko toks pat. Pats Lietuvos Aukščiausiasis Teismas toje pačioje nutartyje pripažino, kad įstatymo nuostatos, kuriose įtvirtinti nearbitruotini ginčai, yra imperatyvios. O imperatyvios normos negali būti aiškinamos plečiamai.

Taigi, matome, kad Teismas nepaisė KAĮ 12 straipsnio 1 dalies aiškios formuluotės ir neleistinai išplėtė nearbitruotinų ginčų sąvoką, tuo, kaip ir baisiai tai skambėtų, pažeisdamas Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pamatinį teisinėje valstybėje valdžių padalijimo principą. Kitaip tariant, tik „įstatymų leidėjas, norėdamas susiaurinti [ar išplėsti] nearbitruotinų ginčų sąrašą, turėtų pakeisti KAĮ [12] straipsnį“ (Mikelėnas Valentinas, Nekrošius Vytautas, Zemlytė Eglė. Lietuvos Respublikos Komercinio Arbitražo Įstatymo Komentaras, VĮ Registrų centras, 2016, p. 54).

Taigi, tokių pavyzdžių, kai teismai pamina valdžių padalijimo principą ir de facto, be Konstitucinio Teismo įsikišimo keičia įstatymus, neturėtų būti teisinėje valstybėje. Tikėkimės, kad taip ir nebus.

Albertas Šekštelo yra advokatų profesinės bendrijos „Motieka & Audzevičius“ vyriausiasis teisininkas

 

Raktažodžiai
Close
Close