Teismai

LAT apie derybų reikšmę atribojant preliminariąją ir pagrindinę sutartį

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija lapkričio 20 dieną priėmė nutartį dėl preliminariosios ir pagrindinės sutarties atribojimo ir teisės normų, reglamentuojančių įpareigojimą atsakovei vykdyti prievolę pagal sutartį natūra, aiškinimo ir taikymo.

Atsakovai, siekdami išvengti ieškovams prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, ginčijo preliminariąją sutartį ir tuo tikslu buvo pateikę teismui ieškinį dėl preliminariosios sutarties pripažinimo negaliojančia. Civilinė byla buvo nutraukta dėl ieškinio atsisakymo. Vėliau šalys sudarė taikos sutartį, kuri buvo sudaryta nesikreipus į teismą ir kuri teismo nebuvo tvirtinama. Šalys susitarė, jog atsakovei laiku dėl savo kaltės neįvykdžius taikos sutartyje įtvirtintos prievolės atidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės ir suformuoti jį kaip atskirą turtinį vienetą taikos sutartyje nustatytu terminu, už kiekvieną pavėluotą mėnesį atsakovė turės sumokėti ieškovui baudą. Ieškovas kreipėsi į teismą ir prašė įpareigoti atsakovę įvykdyti taikos sutartimi nustatytas pareigas ir sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį su ieškovu taikos sutartyje sulygtomis sąlygomis. Teismai ieškinį iš dalies tenkino.

Kasacinis teismas pasisakė, kad ne kiekvienas įsipareigojimas ateityje sudaryti sutartį gali būti kvalifikuojamas kaip preliminarioji sutartis. Atribodamas pagrindinę ir preliminariąją sutartis kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad preliminarioji sutartis yra organizacinė, jos objektas yra būsima pagrindinė sutartis. Tuo tarpu pagrindinės sutarties bruožai yra tokie: šalys patenkina savo poreikius; egzistuoja objektas – turtinė ar kitokio pobūdžio vertybė, dėl kurios sudaroma sutartis; šalys arba viena iš jų visada turi subjektinę teisę į objektą arba ši teisė sukuriama fikcijos (ateities vizijos) būdu. Pagal preliminariąją sutartį atsiranda prievolė sudaryti sutartį, o pagal pagrindinę sutartį – teisės ar pareigos dėl sutarties objekto.

Negali būti paneigta galimybė, kad šalys, saistomos sutartinių santykių, gali pradėti naujas derybas ir jų metu sudaryti preliminariąją sutartį. Ar sudarytoji sutartis yra pagrindinė ar preliminarioji, sprendžiama pagal tai, ar konkrečiu klausimu asmenys vykdo derybas, ar jas iš viso gali vykdyti. Jeigu dėl sutarties sudarymo šalys nevykdo derybų arba jų vykdyti negali, tai gali būti pagrindas išvadai, kad šalys sudaro pagrindinę sutartį.

Asmens įsipareigojimo savanoriškai sudaryti sutartį, kuris prisiimtas ikisutartiniuose santykiuose preliminariąja sutartimi, ypatumas yra tas, kad įstatymas neužtikrina šio įsipareigojimo įvykdymo, jeigu per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinė sutartis nesudaroma. Tačiau jeigu įsipareigojimas sudaryti sutartį prisiimtas ne ikisutartinių santykių, t. y. ne derybų, metu, o kaip pagrindinės sutarties nuostata, tai asmuo, kurio teisės yra pažeidžiamos dėl sutartimi nustatytos prievolės sudaryti kitą sutartį nevykdymo, gali kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynybos ir reikalauti įvykdyti prievolę.

Teisėjų kolegija, atmesdama atsakovės kasacinio skundo argumentus, pažymėjo, kad šalių sudaryta taikos sutartis turi preliminariosios sutarties požymių (elementų), nes aptarė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties objektą, jo kainą, sudarymo terminus ir tvarką, tačiau ši sutartis nurodė, kad buvusi sudaryta preliminarioji sutartis dėl to paties žemės sklypo pasibaigė ir ši taikos sutartis yra pagrindas ją išregistruoti, o šios sutarties atsakovei nevykdant, pirkėjas ne tik turi teisę ją nutraukti, bet ir teisę kreiptis į teismą dėl įpareigojimo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Taigi, kitaip negu preliminariosios sutarties atveju, šalys susitarė ne tik dėl sutarties nutraukimo sąlygų, bet ir dėl ieškovo teisės ginti pažeistas teises teisme, reikalaujant vykdyti prievolę natūra, t. y. sudaryti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį.

 

 

 

 

 

 

Back to top button