Komentarai

T. Varapnickas. Arbitro statuso nulemta arbitro civilinė atsakomybė: riboti ar ne?

Neseniai Suomijos teismai susidūrė su dilema – ar taikyti arbitrui civilinę atsakomybę dėl to, kad pirmininkaujantis arbitras ginčo nagrinėjimo metu vienai iš šalių teikė teisines konsultacijas, nors ir nesusijusias su ginču. Kitoje byloje Ispanijos teismai pripažino du arbitražo teismo narius atsakingais ir įpareigojo juos atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl to, jog šie priėmė arbitražo teismo sprendimą tyčia į diskusijas neįtraukdami trečiojo arbitražo teismo nario. Abiem atvejais teismai taikė arbitrams civilinę atsakomybę. Tuo tarpu JAV teismai yra linkę netaikyti arbitrui civilinės atsakomybės ir už ypač šiukščius pažeidimus, pvz., net ir interesų konfliktas nepripažįstamas pagrindu netaikyti arbitrui imuniteto. Todėl kyla klausimas, kokio pobūdžio ir ar apskritai arbitrui gali būti taikoma civilinė atsakomybė?

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad „arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose“ (Nutartis Nr. 3K-3-320-611/2015). Kitaip tariant, šalys gali susitarti, kad jų ginčą nagrinėtų tiek valstybės teismas, tiek jų pačių pasirinktas arbitražo teismas.

Pagal bendrąją taisyklę, ginčą nagrinėjantis valstybės teisėjas neatsako ginčo šalims už nuostolius, jei tokių teismo proceso metu atsiranda, pvz., jei teisėjas vilkina bylos nagrinėjimą. Taigi, valstybė teisėjui garantuoja asmeninį imunitetą, išskyrus atvejus, kai padaryta nusikalstama veika (Teismų įstatymo 47 str. 8 d.). Jei proceso šalis patiria nuostolių dėl to, kad byloje priimtas neteisėtas ar nepagrįstas sprendimas, šią žalą atlygina valstybė.

Tuo tarpu arbitras nėra valstybės pareigūnas ir jis neturi tokio darbdavio, kokį turi teisėjas – valstybės. Todėl kyla klausimas, ar arbitras, kuris kaip teisėjas sprendžia kilusį ginčą ir priima šalims privalomą sprendimą, gali turėti imunitetą ir jei taip, kokį bei kas jį lemia.

Teisėjo imunitetą lemia jo statusas – teisėjas yra valstybės įgaliotas pareigūnas, kuriam patikėta ginčų sprendimo funkciją. O koks yra arbitro statusas? Doktrinoje sutinkama įvairių pozicijų dėl to, kaip turėtų būti vertinamas arbitras. Šios pozicijos yra nulemtos arbitražo kilmės teorijų.

Pirmiausia, arbitrą linkstama laikyti įprastu paslaugų teikėju. Anot šios doktrinos šalininkų, būdamas privačiu asmeniu, arbitras su ginčo šalimis sudaro arbitravimo paslaugų teikimo sutartį, kurios pagrindu sutarties šalys įgyja teises ir pareigas. Ši teorija kyla iš sutartinės arbitražo kilmės doktrinos, kuri teigia, kad arbitražas yra išimtinai sutartinio pobūdžio.

Tai reiškia, kad jei arbitras yra įprastas paslaugų teikėjas, tuomet jo civilinė atsakomybė turėtų kilti bendraisiais pagrindais – paslaugų teikimą reguliuojančios teisės normos nenumato imuniteto paslaugas teikiantiems subjektams, nebent sutarties šalys pačios susitartų dėl civilinės atsakomybės ribojimo pagal taikytiną teisę. Pvz., Lietuvoje tokie ribojimai galimi, išskyrus tyčios ar didelio neatsargumo atvejus (CK 6.252 str.).

Vis dėlto doktrina, prilyginanti arbitrą įprastam paslaugų teikėjui, kritikuojama dėl to, kad ji negeba paaiškinti, kodėl įprasto paslaugų teikėjo priimamas sprendimas yra prilyginamas valstybės teismo sprendimui, o jo vykdymas užtikrinamas valstybės prievartos aparatu. Pavyzdžiui, kai arbitražo teismo sprendimas neįvykdytas, suinteresuota šalis gali kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo. Todėl, nors ši teorija ir susilaukia plataus pritarimo arbitražo bendruomenėje, jos taikymas praktikoje kelia abejonių.

Antra alternatyva, apibūdinti arbitro statusą, yra kardinaliai priešinga pirmiau aptartam požiūriui. Anot šios teorijos šalininkų, arbitras yra kvazi-teisėjas. Nors jo įgaliojimai atsiranda sutarties pagrindu, tačiau arbitras turi funkcinį panašumą į teisėją. Ši teorija kyla iš teisminės arbitražo prigimties teorijos.

Kaip minėta, teisėjas tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teisės aktų pagrindu, turi ypač platų imunitetą. Todėl teigiantieji, kad arbitras yra kvazi-teisėjas, taip pat laikosi nuomonės, jog arbitrui turėtų būti taikomas tokio paties laipsnio imunitetas, kokį turi ir teisėjas. Pavyzdžiui, jei Lietuvoje teisėjas asmeniškai atsakytų tik dėl nusikalstamos veikos, toks pats principas turėtų būti taikomas ir arbitrams.

Vis dėlto, kaip ir prieš tai aptarta paslaugų teikimo teorija, ši teorija lygiai taip pat kritikuojama, tik iš priešingos pusės. Prilygindama arbitrą valstybės teisėjui, ši doktrina negeba paaiškinti, kaip vertinti tai, kad tiek arbitražinis susitarimas, tiek ir arbitro paskyrimas yra sutartinio pobūdžio. Skirtingai nei teismo jurisdikcija, arbitražo jurisdikcija kyla iš sutarties. Jei šalys pačios ją pasirenka ir taip eliminuoja teismą iš ginčo sprendimo, kodėl toks jų susitarimas turėtų būti savotiškai paneigiamas arbitrą sulyginant su teismu.

Galiausiai, kaip įprasta teisėje, esant dviem kardinaliai skirtingiems požiūriams, atsiranda terpė vystytis trečiajam – viduriniam – požiūriui. Lygiai taip pat ir arbitražo teisėje, egzistuoja mišrioji arbitražo prigimties teorija, pagal kurią arbitražas nėra nei išimtinai sutartinio, nei išimtinai teisminio pobūdžio. Atitinkamai, arbitras nėra nei vien tik paslaugų teisėjas, nei vien tik kvazi-teisėjas. Arbitras įgyja įgaliojimus sutarties pagrindu. Ši sutartis turi paslaugų teikimui būdingų bruožų ir paslaugų teikimo normos šiai sutarčiai gali būti taikomos mutatis mutandis. Tačiau negalima nematyti ir to, jog arbitras nėra įprastas paslaugų teikėjas – dėl sudarytos sutarties jis įgyja įgaliojimų, savo apimtimi ir tikslais artimų teisminiams įgaliojimams. Todėl labiausiai pagrįsta būtų teigti, kad arbitro statusas yra sui generis. Būtent ši pozicija susilaukia didžiausio pritarimo arbitražo bendruomenėje.

Atitinkamai, kadangi arbitro statusas yra sui generis, jam negali būti taikoma nei absoliuti atsakomybė, nei absoliutus imunitetas. Pirmuoju atveju būtų paneigiama teisminė arbitrų funkcijų kilmė, o antruoju – sutartinė. Todėl, šios teorijos šalininkų teigimu, arbitrui turėtų būti taikomas ribotas imunitetas nuo civilinės atsakomybės. Atsakomybės ribojimas tokiu atveju pasireikštų per arbitro kaltės formą – arbitras atsakytų tik tada, kai neteisėtus ir žalą sukėlusius veiksmus jis atliko tyčia ar dėl didelio neatsargumo.

Taigi, išvada dėl arbitro atsakomybės, kurią lemia arbitro statuso aspektai, yra būtent tokia, kad arbitrui taikytinas ribotas imunitetas. Šį imunitetą nulemia ne šalių susitarimai ar institucinio arbitražo taisyklės, o būtent arbitro statusas. Atitinkamai, nepaisant to, įstatyme įtvirtintas toks imunitetas ar ne, arbitro civilinės atsakomybės klausimus analizuojantis teismas, atsižvelgdamas į arbitro statusą, turėtų riboti arbitro atsakomybę būtent jo kalte – tyčia ar dideliu neatsargumu. Kitaip tariant, jei arbitro kaltė neįrodyta, jam neturėtų būti taikoma ir civilinė atsakomybė.

Žinoma, arbitro civilinė atsakomybė nėra toks paprastas klausimas, kaip gali pasirodyti. Arbitro civilinės atsakomybės tema yra susijusi ir su žymiai platesne problematika, pvz., ar būtinas arbitražo teismo sprendimo panaikinimas tam, kad būtų galima reikalauti arbitro atsakomybės. Ši problematika yra analizuojama šio straipsnio autoriaus daktaro disertacijoje „Arbitro civilinė atsakomybė ir jos ribos“. Disertacija bus viešai ginama 2018 m. gruodžio 3 d. 14 val. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto K. L. Sapiegos auditorijoje. Susidomėję autoriaus kviečiami šią datą pasižymėti savo kalendoriuose ir būtinai apsilankyti.

Tadas Varapnickas yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros lektorius

Raktažodžiai
Close
Close