Komentarai

A. Šekštelo. Šiuolaikinių bendrovių bankroto rizikos arba kaip teisė vejasi Z-kartą

Šiuolaikinė globalizacijos tendencija rodo atsiskyrimą (angl. “detachment“) nuo materialaus turto. Pavyzdžiui, paradoksalu, tačiau didžiausia taksi paslaugas teikianti bendrovė „Uber“ neturi savo automobilių. Taip yra dėl to, kad klasikinį nuosavybės požiūrį keičia informacijos ir paslaugų teikimo požiūris. Kai verslininkai vieną dieną turi būti Vilniuje, kitą dieną – Londone, po to – Šanchajuje, daryti vieną valstybę turto lokalizavimu ne tik kad nepatogu, tačiau ir nėra reikalinga. Ypač, jeigu įmonė teikia intelektinio pobūdžio paslaugas ar teikia su informacija susijusias paslaugas.

Panašus, dar iš seno atėjęs verslo modelis, yra logistika. Kuomet bendrovė, pasitelkusi savo procesų valdymo know-how teikia logistikos paslaugas. Dažnai logistikos įmonės neturi daug materialinio turto, nes jo ir nereikia tokiam verslui. Logistikos verslui reikalingi patyrę specialistai (paslaugos), pervežėjų kontaktai ir įmonės reitingas (informacija). Dėl tokios logistikos įmonių specifikos pridėtinę vertę kuria ne turtas, bet paslaugos ir informacija.

Jeigu kapitalo pagrindu veikiančioms įmonėms pavojų kelia oponentų atakos į kapitalą sudarantį turtą, tai logistikos ir kitų paslaugų bei informacijos pagrindų veikiančių įmonių Achilo kulnas yra konkurentų ataka į įmonės reputaciją bei paslaugas. Todėl didžiausios ne kapitalo pagrindu veikiančių įmonių grėsmės slypi dalykinės reputacijos pažeidimo ir nesąžiningo konkuravimo prieš tokias įmones veiksmuose. Ir pasekmės gali būti labai skaudžios.

Vienas iš šviežių fatalinės pasekmės teismų praktikos pavyzdžių – Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1793-381/2018. Šioje byloje teismas pagal oponento pareiškimą iškėlė bankroto bylą logistikos bendrovei tik už šešių tūkstančių eurų skolą oponentui, nors įmonė bylinėjasi arbitraže prieš oponentą dėl 450 tūkstančių eurų žalos už nekonkuravimo įsipareigojimų pažeidimą. Be to, įmonė, kuriai teismas iškėlė bankroto bylą, teigia, kad įskaitė priešpriešinį reikalavimą ir kad oponentas neturėjo reikalavimo ir nepagrįstai kėlė bankroto bylą.

Teismas, iškeldamas bankroto bylą, formaliai atliko viską nepriekaištingai. Jis įvertino, kad logistikos įmonė neturi turto ir net nėra PVM mokėtoja. Įvertino, kad įmonė neturi 450 tūkstančių eurų, nes dėl to vyksta ginčas arbitraže, todėl šią sumą atėmė iš bendrovės turto masės. Įskaitymo taip pat nevertino, nes tam kad įskaitymas būtų efektyvus, yra būtinas galiojantis bei vykdytinas, ko nebuvo šioje byloje. Įskaitymas, kaip gynybos priemonė, ypač arbitraže, yra labai įdomi tema, todėl prie jos dar grįšime. Bet kitą kartą. Grįžtant prie temos, teismas įvertino šiuos faktus ir iškėlė bankroto bylą.

Kitaip tariant, teismas mąstė kapitalo pagrindu. Tačiau tokiu atveju, kai įmonės pagrindinis variklis yra ne kapitalas, o paslaugos ir reputacija, teismas turėtų labiau atsižvelgti į įmonės verslo specifiką, kuriai netaikomi įprastiniai verslo standartai. Ir tai aktualu kitoms taip vadinamos „Z-kartos“ įmonėms. Mano vertinimu, kai įmonės verslą sudaro paslaugų teikimas ar informacijos valdymas, teismas turėtų labiau vertinti nesąžiningos konkurencijos atvejus, nukreiptus prieš tokias įmones. Tokiu atveju, ši byla galėjo būti išspręsta kitaip ir teismas galėtų atmesti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kol vyksta ginčas dėl nesąžiningu konkuravimu padarytos žalos atlyginimo. Ypač, kai bankroto byla buvo iškelta tik už 6 tūkstančių eurų skolą, kai nesąžiningu konkuravimu padaryta žala gali siekti beveik pusė milijono eurų.

Taigi, kol vyrauja kapitalo mąstymas, rizika Z-kartos paslaugų ir informacijos bendrovėms išlieka akivaizdi – net ir už menkiausią skolą tokioms įmonėms gali būti keliamos bankroto bylos.

Albertas Šekštelo yra advokatų profesinės bendrijos „Motieka & Audzevičius“ vyriausiasis teisininkas

 

Back to top button