Komentarai

R. Birštonas. Dar kartą apie sūrį ir autorių teises: Teisingumo Teismo sprendimas Levola byloje

Lapkričio 13 dieną Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) priėmė sprendimą  byloje Levola Hengelo BV prieš Smilde Foods BV (C-310/17), kuriame buvo galutinai atsakyta į platų atgarsį sukėlusį klausimą, ar autorių teisių apsauga gali būti taikoma maisto produkto (konkrečiai – sūrio užtepėlės) skoniui.

Trumpai primenant bylos aplinkybes, Nyderlandų įmonė Levola prekiavo sūrio užtepėle „Heksenkaas“, į kurią sutarties pagrindu buvo įgijusi intelektinės nuosavybės teises.  Kuomet panašiu produktu pradėjo prekiauti kitą įmonė Smilde, Levola kreipėsi į nacionalinį teismą prašydama, tame tarpe, pripažinti, kad sūrio užtepėlės skoniui yra taikoma autorių teisių apsauga ir kad atsakovo Smilde gaminamo produkto skonis reiškia Levolos kūrinio atgaminimą. Verta pastebėti, kad Levola savo naudai  galėjo remtis 2006 metų Nyderlandų Aukščiausiojo teismo sprendimu Lancôme byloje, kurioje buvo pripažinta galimybė autorių teisių apsaugą taikyti kvepalų kvapui.

Nagrinėdamas bylą Nyderlandų teismas kreipėsi į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Teismui buvo pateiktas prejudicinis klausimas: ar pagal Sąjungos teisę draudžiama maisto produktų skoniui, kaip individualiam autoriaus intelektiniam kūriniui, suteikti autorių teisių apsaugą?

Taip pat teismui buvo užduotas ir antrasis klausimas, jei būtų nuspręsta, kad pagal Sąjungos teisę galima maisto produktų skoniui suteikti autorių teisių apsaugą. Kadangi teismas į antrąjį klausimą neatsakinėjo, todėl jo čia nekartojame.

Šių metų liepos 25 dieną minimoje byloje Generalinis advokatas paskelbė išvadą, kuria paneigė galimybę saugoti maisto produkto skonį autorių teisėmis. Šio straipsnio autorius tuomet publikavo komentarą, kuriame aptarė Generalinio advokato išvados argumentus ir pateikė jų vertinimą. Be kita ko, buvo pastebėtas tam tikras Generalinio advokato argumentų neišbaigtumas ar ydingumas ir išreikšta viltis, kad ESTT juos pašalins.

ESTT savo sprendime pritarė Generalinio advokato galutinei išvadai – valstybės narės negali suteikti autorių teisių apsaugos maisto produktų skoniui. Kartu, nors galutinis atsakymas ir kai kurie argumentai sutampa su pateiktais Generalinio advokato, yra ir reikšmingų argumentacijos skirtumų.  Aptarsime svarbiausius teismo sprendimo aspektus plačiau.

Sąvoka „kūrinys“ yra autonomiškai ir vienodai aiškinama Sąjungos teisės sąvoka

Kaip ir Generalinis advokatas, ESTT pradėjo nuo klausimo, ar sąvoka „kūrinys“ yra autonomiška ES teisės sąvoka. Be didesnių diskusijų teismas konstatavo, kad 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (toliau – Informacinės visuomenės direktyva), kuri buvo taikoma šioje byloje, nėra jokios aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, nustatant sąvokos „kūrinys“ reikšmę ir apimtį, todėl, atsižvelgiant į vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimus, ši sąvoka visoje Sąjungoje paprastai turėtų būti aiškinama autonomiškai ir vienodai.

Šis klausimas, nors iš pažiūros tarpinis ir nesavarankiškas, savo pasekmėmis yra netgi svarbesnis už pagrindinį byloje užduotą klausimą dėl maisto produktų skonio apsaugos. Kaip jau buvo nurodyta ankstesniame straipsnyje, kūrinys yra pamatinė, konstitucinė autorių teisės sąvoka, apibrėžianti viso autorių teisių instituto taikymo ribas. Be to, istoriškai skirtingos valstybės taikė šiek tiek skirtingus kriterijus kūriniui apibrėžti. Dėl to tarptautinėse sutartyse niekada nebuvo siekiama tiksliai apibrėžti kūrinio sampratos, paliekant tai valstybėms narėms ir nacionaliniams teismams. Tas pat pasakytina ir apie ES harmonizavimo iniciatyvų pradžią. Nors autorių teisių harmonizavimą būtų logiška pradėti nuo bendrosios kūrinio sąvokos, politinė realybė buvo kita – kadangi tarptautinėse sutartyse jau buvo pasiektas tam tikras visas puses tenkinantis konsensusas, bendrosios kūrinio sąvokos turinio Komisija niekuomet nesiekė harmonizuoti. Vietoje to buvo harmonizuojamos tik daugiausia neaiškumų ar problemų kėlusios kūrinių rūšys: kompiuterių programos, duomenų bazės ir fotografijos. Pastarųjų kūrinių rūšių harmonizavimo būtinybė tik patvirtina, kad ES teisė nenumatė jokios bendros kūrinio kategorijos. Iš parengiamųjų Informacinės visuomenės direktyvos dokumentų taip pat akivaizdu, kad kūrinio sąvoka nebuvo tarp aspektų, kuriuos buvo siekiama harmonizuoti.

Tačiau komentuojamu sprendimu ESTT padarė tai, ko nesiėmė ES teisės aktų leidėjas – nustatė, kad sąvoka „kūrinys“ turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai visoje Sąjungoje. Praktinė to pasekmė, kuri buvo pastebėta ankstesnėje publikacijoje, – visose ES valstybėse narėse turi būti pripažįstamos ir saugomos tos pačios kūrinių kategorijos. Kartu iš nacionalinių teismų ir įstatymų leidėjų galia aiškinti ir plėtoti pamatinę „kūrinio“ sąvoką persikelia į ESTT rankas.

Per stipru būtų sakyti, kad ESTT įvykdė tylų harmonizavimo perversmą, nes jis nebuvo nei staigus, nei visai netikėtas. „Šliaužiantis harmonizavimas“ buvo pastebimas jau ankstesniuose teismo sprendimuose, ypač sprendime Infopaq byloje (C-5/08), kurioje pradėtas formuoti bendrasis originalumo požymis, kaip būtinoji  kūrinio apsaugos sąlyga (nors pastarojoje byloje teismui toks klausimas netgi nebuvo užduotas). Tokiu būdu Levola byla žymi logišką šio proceso tęsinį.

Dėl pripažinimo kūriniu sąlygų

Pasisakius dėl kūrinio, kaip autonomiškos sąvokos, natūraliai kyla klausimas dėl šios sąvokos turinio. Generalinis advokatas savo išvadoje, šalia kūrinio originalumo, nurodė papildomą reikalavimą, jog,  autorių teisių apsaugos objektas turi būti kūrinys. Toks advokato paaiškinimas ankstesnėje publikacijoje buvo kritikuotas, nes advokatas nepateikė jokio naujojo reikalavimo turinio. Beje, net ir logikos požiūriu advokato argumentacijoje galima įžvelgti padarytą ydingo rato klaidą – anot advokato, autorių teisė saugo tik tuos kūrinius, kurie gali būti laikomi kūriniais. Todėl malonu konstatuoti, kad ESTT šioje vietoje modifikavo advokato pateiktą pagrindimą.

Pirmiausia ESTT nurodė, kad tam tikras objektas laikomas kūriniu pagal Informacinės visuomenės direktyvą, jei jis tenkina dvi kumuliatyvias sąlygas: pirma, kūrinys turi būti originalus, antra, jis turi būti intelektinės kūrybos išraiška.

Dėl pirmojo kriterijaus didesnių klausimų nekyla, nes, minėta, pastarais reikalavimas buvo pripažintas jau ankstesnėje teismo praktikoje ir čia tik pakartotas.

Tačiau antrasis kriterijus, net jei ir nėra siurprizinis, tačiau vis tik svarbus, nes šie du kriterijai nuo šiol nacionalinių teismų ir paties ESTT bus laikomi kūriniui apibūdinti pakankamais požymiais (bent jau iki ESTT praktikos papildymo ar pasikeitimo).

Taigi, nors ESTT taip pat išskiria du kumuliatyvius kriterijus, tačiau šalia originalumo teismas nurodo nebe buvimą kūriniu, kaip buvo padaręs advokatas, o intelektinės kūrybos išraišką. Toks teismo žingsnis yra sveikintinas, nes jis nebandė plėtoti mįslingo advokato pasiūlymo, o pasirėmė pamatine autorių teisės maksima, kuri skelbia, kad autorių teisė saugo tik išraišką, tačiau ne idėjas ar faktus. Ši maksima visuomet egzistavo principų lygmenyje, be to, ji yra tiesiogiai numatyta pastarojo meto tarptautinėse sutartyse, galiausiai, ji minėta ir ankstesnėje ESTT praktikoje.

Kūrinio išraiška turi leisti jį pakankamai tiksliai ir objektyviai identifikuoti

Toliau teismas pasisakė dėl reikalavimų kūrinio išraiškai, tai yra, jog  sąvoka „kūrinys“ yra tokia autorių teisių apsaugos objekto išraiška, kuri leidžia pakankamai tiksliai ir objektyviai jį identifikuoti, net jeigu ši išraiška nebūtinai yra nuolatinė.

Šį išaiškinimą galima laikyti antrąja pagal svarbumą teismo sprendimo „inovacija“. Reikalas tas, kad tokių reikalavimų anksčiau ESTT autorių teisių bylose nebuvo suformulavęs (Generalinis advokatas, kuris taip pat minėjo šiuos reikalavimus savo išvadoje, buvo nurodęs į praktiką prekių ženklų bylose). Todėl kūrinio požymis „tikslus ir objektyvus identifikavimas“ yra nauja, įvesta teismo, be to, ji neturi aiškesnio doktrininio pagrindimo. Paprastai objektyvumas autorių teisės doktrinoje buvo suvokiamas kaip kūrinio prieinamumas kitiems asmenims kuriuo nors iš penkių pagrindinių žmogaus jutimų. Akivaizdu, kad teismo sprendime „objektyvumas“ įgyja naują prasmę, kuri orientuoja į tam tikrą vienodą kūrinio suvokimą (priešingai maisto produkto skoniui, kuris, teismo nuomone, yra subjektyvus ir kintantis). Kaip kad dažnai nutinka, šis inovatyvus kriterijus gal ir gerai veikia konkrečioje nagrinėjamoje byloje, tačiau vargu ar taip pat bus kitose situacijose. Todėl savo pateiktu nauju „tikslaus ir objektyvaus identifikavimo“ požymiu ESTT atveria duris eilei naujų klausimų ir abejonių, kur praeina autorių teisių apsaugos riba. Šie klausimai ir abejonės galės būti pašalinti tik naujose ESTT pateiktose bylose.

Dėl maisto produkto skonio pripažinimo kūriniu

Pateiktą „pakankamai tikslaus ir objektyvaus identifikavimo“ požymį ESTT pritaikė maisto produktų skonio atžvilgiu ir konstatavo, kad, priešingai nei klasikinių vizualinių ir akustinių kūrinių atveju, maisto produkto skonio identifikavimas grindžiamas skonio pojūčiais ir patirtimi, kurie yra subjektyvūs ir kintami, nes priklauso, be kita ko, nuo tokių su atitinkamą produktą ragaujančiu asmeniu susijusių veiksnių, kaip amžius, mitybos prioritetai ir vartojimo įpročiai, taip pat aplinka ir aplinkybės, kurioms esant toks produktas yra ragaujamas. Taip pat teismas priėmė ir pakartojo Generalinio advokato argumentą, jog esant dabartiniam mokslo išsivystymo lygiui, techninėmis priemonėmis negalima tiksliai ir objektyviai nustatyti maisto produkto skonio, dėl kurio būtų galima jį atskirti nuo kitų tokio paties pobūdžio produktų skonio. Iš čia išplaukė neišvengiama pasekmė, jog maisto produkto skonis kūriniu nelaikytinas, todėl ir autorių teisių apsaugą jam taikyti draudžiama.

Čia pastebėtini keli aspektai. Pirma, paliekama erdvė galimybei, jog keičiantis mokslo lygiui ateityje gali būti įmanoma išmatuoti, užfiksuoti ar kitaip pasiekti maisto produkto skonio tikslumą  ir objektyvumą, o kartu būtų galima išplėsti ir autorių teisių apsaugą.

Antra, teismas nebandė, kaip tai darė Generalinis advokatas, grįsti autorių teisių netaikymo maisto produkto skoniui Berno konvencijos 2 straipsniu. Tokiam teismo sprendimui galima tik pritarti, nes ankstesnėje publikacijoje minėta,  kad aptariama Berno konvencijos nuostata savo esme skirta įtraukti, o ne apriboti, todėl šis advokato argumentas buvo ydingas.

Trečia, Generalinis advokatas gana drąsiai savo išvadas taikė ne tik maisto produkto skoniui, bet ir kvapams. ESTT kvapų atžvilgiu nepasisakė, todėl nors ir galima pagrįstai įtarti, jog teismo sprendimo argumentai mutatis mutandis taikomi ir kvapams bei pastarieji taip pat nėra saugomis autorių teisių, šis klausimas vis tik lieka galutinai neišspręstas.

Apibendrinant ESTT sprendimą Levola byloje, galima padaryti kelias pakankamai aiškias išvadas, kokias naujoves jis įneša.

Pirma, autorių teisės „kūrinio“ sąvoka galutinai įsitvirtino kaip autonomiška ir vienodai aiškinama ES teisės sąvoka, kurią pirmiausia aiškina ESTT. Nors nacionaliniai teismai, žinoma, toliau kiekvienoje konkrečioje byloje spręs, ar kūrinys atitinka originalumo ir tikslios bei objektyvios išraiškos kriterijų, tačiau jie nebegalės savo nuožiūra plėtoti šios sąvokos, pirmiausia pastarąją išplėsdami maisto skoniams ar kitoms netipinėms kūrinių kategorijoms.

Antra, greta kūrinio originalumo požymio įvestas tikslaus ir objektyvaus identifikavimo reikalavimas. Viena vertus šio papildomo reikalavimo įvedimas yra svarbus, nes jis apriboja saugomų kūrinių skaičių. Kartu  „pakankamai tikslaus ir objektyvaus identifikavimo“ reikalavimas atveria naują klausimų lauką ir ateityje, be kita ko atsirandant naujoms technologijoms, neišvengimai laukia vis nauji klausimai ar ginčo objekto išraiška buvo pakankamai tiksli ir objektyvi.

Trečia, teismas praplėtė savo praktikoje iki šiol nurodytų autorių teisės nesaugomų objektų (tokiais buvo laikomi pavieniai žodžiai ir sporto rungtynės) sąrašą ir jį papildė maisto produkto skoniais. Yra rimtas pagrindas tarti, kad tuo pačiu į nesaugomų objektų sąrašą patenka ir uosle suvokiami objektai (kvapai). Kita vertus, teismas dėl kvapų ir jų neapibrėžtumo atskirai nepasisakė ir galutinis sprendimas, bent formaliai, dar nėra iki galo aiškus.

Dr. Ramūnas Birštonas, VU TF Privatinės teisės katedros Partnerystės profesorius, LL.M.

Raktažodžiai
Close
Close