Komentarai

L. Muller. Užsieniečiai Lietuvoje – formalumų gniaužtuose prarandamos investicijos ir darbo jėga

Nuolat kylantys įvairūs dėl Lietuvos vykdomos migracijos politikos ar migracijos institucijų veiklos, nebestebina. Apskritai reikia pripažinti, kad valstybės migracijos politika yra sudėtingas klausimas, susijęs su daugybe aspektų, pradedant ekonominiais interesais, darbo rinka ir, baigiant žmogaus teisėmis.

Lietuvoje, pasak oficialios Migracijos departamento puslapyje teikiamos statistikos, užsieniečiai sudaro vos 1,94 procentų gyventojų, t.y. Lietuvoje yra apie 49 000 užsieniečių. Reikia paminėti, kad į šį skaičių taip pat įeina ir nuolatos Lietuvoje gyvenantys ne Lietuvos Respublikos piliečiai (gyvenantys Lietuvoje ilgiau nei 6 metus, išlaikę lietuvių kalbos ir Konstitucijos pagrindų egzaminą), tiek ir Lietuvoje gyvenantys kitų Europos Sąjungos (ir Europos laisvosios prekybos asociacijos) valstybių narių piliečiai. Vadinasi, užsieniečių (trečiųjų šalių piliečių) Lietuvoje gyvena santykinai labai mažai, nes, kaip paaiškinsiu vėliau, tokia yra Lietuvos migracijos politika – dėl teisinėje bazėje sudarytų dirbtinių administracinių kliūčių, realių galimybių apsigyventi Lietuvoje didelė dalis užsieniečių neturi arba, apsigyvenę, gana greit netenka. Nors spauda bei dešiniųjų krypčių politikų pasisakymai Europos Sąjungos valstybėse, JAV, Kanadoje mirga nuo temų apie migracijos keliamus iššūkius ir problemas, tačiau atsižvelgiant į kai kuriuos Lietuvos socialinius ir ekonominius iššūkius – mažėjantį gyventojų skaičių, „senstančią“ visuomenę, išvykstančiųjų Lietuvos piliečių skaičių, darbuotojų trūkumą, Lietuvos tylus „karas“ su atvykstančiais užsieniečiais, net ir pasirengusiais čia investuoti pinigus ar dirbti kvalifikuotą darbą, yra sunkiai suprantamas ir pateisinamas.

Kalbant apie migraciją, pirmiausia reikia suvokti, kad atvykstantys į Lietuvą užsieniečiai Lietuvoje yra neretai viešojoje erdvėje, o kartais net ir teisės aktų (kaip antai 2014 m sausio 22 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr. 29 „Dėl Lietuvos Migracijos politikos gairių patvirtinimo“) suplakami į vieną masę. Tokia samplaika sudaro prielaidas manipuliuoti skaičiais, klaidinti visuomenę ir sudaryti iškreiptą vaizdą, neva Lietuvoje egzistuoja didžiulė migracijos problema.

Todėl norėčiau, šio straipsnio tikslais, išskirti tris pagrindines į Lietuvą atvykstančių ar, tiksliau sakant, bandančių atvykti trečiųjų šalių (ne Europos Sąjungos ir ne Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybių narių) piliečių grupes:

  1. Pabėgėliai (prieglobsčio prašantys asmenys);
  2. Nelegalūs migrantai;

III. Leidimų gyventi Lietuvoje siekiantys asmenys.

Trumpai dėl pirmųjų dviejų grupių:

Pagal Migracijos departamento pateikiamą statistiką, prieglobsčio prašymų Lietuvoje per 2018 m. pirmą pusmetį buvo pateikta 145. Pabėgėliai atvyksta siekdami prieglobsčio, jų teisės ir pareigos yra užtikrinamos pagal Lietuvos prisiimtus tarptautinius susitarimus, Europos Sąjunga siekia derinti ES šalių narių veiksmus pabėgėlių klausimu. Pagrindinis šiuos asmenis apibūdinantis dalykas yra tai, kad jie bėga nuo persekiojimo, kankinimų ar kitokių pavojų, kurie jiems kyla jų kilmės šalyje. Dažnai pabėgėliai yra painiojami su nelegaliais migrantais arba, kitaip tariant, nelegalūs migrantai siekia apsimesti pabėgėliais. Nelegalūs migrantai – tai yra asmenys, kurie kerta valstybės sieną nelegaliai, ir nors kartais taip yra priversti elgtis ir pabėgėliai, tačiau esminis skirtumas yra tas, kad nelegalūs migrantai nėra asmenys, kuriems jų kilmės valstybėje gresia persekiojimas, kankinimai ar kita tiesioginė grėsmė, nuo kurios jie bėgtų. Žinoma, neretai nelegalūs migrantai bėga nuo bado, nepritekliaus, neįmanomų gyventi sąlygų kilmės valstybėje (pvz. dėl diskriminacijos dėl jų religinių įsitikinimų, jų seksualinės orientacijos, šiuo metu, jau ir dėl klimato kaitos). Visgi, paprastai sugauti nelegalūs migrantai yra tiesiog išsiunčiami atgal į savo kilmės šalį. Trumpai apibendrinant, visos suverenios valstybės turi teisę kovoti su nelegalia migracija teisėtomis priemonėmis, ir pareigą vykdyti tarptautinius įsipareigojimus pabėgėlių atžvilgiu, todėl ties šiomis dvejomis užsieniečių grupėmis daugiau neapsistosiu.

Trečioji grupė užsieniečių (priminsiu, trečiųjų šalių (ne Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės valstybių piliečių), yra asmenys, kurie atvyksta į Lietuvą legaliai, t.y. turėdami išduotą galiojančią vizą ar leidimą gyventi Lietuvoje. Šių užsieniečių grupėje yra įvairiais pagrindais į Lietuvą atvykę asmenys – tai ir santuoką su Lietuvos piliečiais sudarę asmenys, didžiulių korporacijų vadovai, atvykstantys dirbti šių įmonių dukterinėse bendrovėse ar filialuose Lietuvoje, tiek ir Lietuvos įmonių darbuotojai užsieniečiai, tiek ir smulkaus verslo (pvz. restorano, kirpyklos, autoserviso) savininkai, taip pat ir šiuo metu garsiai nuskambėję technologinius startuolius steigiantys asmenys.

Būtent dėl šios grupės užsieniečių atvykimo ir gyvenimo Lietuvoje iškyla labai daug problemų vertinant jų atvykimui ir gyvenimui Lietuvoje nustatytą teisinį reguliavimą bei (!)realų praktinį šių reikalavimų įgyvendinimą. Štai čia pagrįstai kyla klausimų apie Lietuvos migracijos strategiją ir politiką apskritai, įgyvendinamą tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tiek ir Lietuvos teismų.

Užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo Lietuvoje, taip pat sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau vadinamas – UTPĮ) bei kiti poįstatyminiai aktai.

Atmeskime atvykimo į Lietuvą asmenines (šeimynines) priežastis, ir aptarkime situaciją tų trečiųjų šalių piliečių, kurie atvyksta į Lietuvą steigti verslų (užsiimti teisėta veikla), dirbti užsienio investuotojų Lietuvoje įsteigtuose versluose, arba yra tokių įmonių komandiruojami į Lietuvą įgyvendinti trumpalaikių funkcijų.

Šiuo metu pagal Lietuvos Respublikoje galiojančią UTPĮ redakciją yra apie 17 skirtingų variantų, kaip užsienietis gali atvykti dirbti pagal įvairias darbo sutartis į Lietuvą (neskaičiuojant pagrindų steigiant verslus ar į juos investuojant). Čia reikia pasakyti, kad visi šie būdai yra vienas už kitą sudėtingesni, reikalaujantys ilgų bei brangių dokumentų rinkimo ir pateikimo procedūrų. Ir nors jas yra bandoma laikas nuo laiko ‚lengvinti‘, tačiau tai nekeičia situacijos iš esmės, kadangi bendra taisyklė yra tokia, kad ne darbdavys renkasi darbuotoją, kurio jam reikia ir kuris jam tinkamas, tačiau darbdavys turi įrodyti valstybei, kad tas darbuotojas yra vienintelis, galintis atlikti tą darbą. Vertinant visų reikalingų dokumentų išdavimo terminus, yra akivaizdu, jog įstatymo leidėjo nustatytos sudėtingos ir brangiai kainuojančios procedūros ne retą darbdavį atgrasys jomis užsiimti. Papildomai, nuo šių metų balandžio mėnesio vėl buvo sugrįžta prie tvarkos, pagal kurią tam tikrais atvejais užsieniečiai (siekiantys gauti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu) gali kreiptis tik į Lietuvos ambasadą / konsulatą, kurių, kaip žinia, pasaulyje nėra daug ir tokia užsieniečio darbuotojo kelionė į dar vieną papildomą šalį pateikti dokumentų ir laukti sprendimo, darbdaviui reiškia papildomus didelius kaštus. Apsunkinta užsieniečių įdarbinimo tvarka anaiptol nėra lietuvių darbuotojų naudai, kaip būtų galima pagalvoti. Darbdavys dažniausiai spręs pakeisti savo verslo jurisdikciją į tą, kurioje arba yra pakankamai kvalifikuotos darbo jėgos, arba yra sudarytos sąlygos įsivežti trūkstamų darbuotojų greičiau ir mažesnėmis sąnaudomis.

Nors viešoje erdvėje girdime, kad svarbus tikslas yra į Lietuvą atsivežti aukštos kvalifikacijos specialistus, kurie kurtų našumą, efektyvumą, pridėtinę vertę, tačiau, realybė ne tokia ‚rožinė‘.

Aukštos kvalifikacijos specialistais yra laikomi tik turintys aukštojo mokslo diplomą arba LR Ūkio ministerijos pripažintą darbo patirtį, prilyginamą aukštajam mokslui. Čia įsijungia Studijų kokybės vertinimo centras (turintis pripažinti aukštojo mokslo diplomą), kuriam reikia pateikti Užsienio reikalų ministerijos užsieniečio legalizuotus dokumentus, išverstus į lietuvių kalbą. Diplomo, kurio reikia pateikti legalizuotą, į lietuvių kalbą išverstą originalą arba notaro patvirtintą kopiją, pripažinimas trunka kelis mėnesius, o kartais yra neįmanomas.

Maža to, aukštos kvalifikacijos specialistas turi dirbti pagal tą specialybę, kurią įgijo. Pvz. užsienietis, turintis filosofijos daktaro laipsnį, per paskutinius trejus metus tapo žmogiškųjų išteklių valdymo guru. Į Lietuvą jo pakviesti dirbti negalėtumėte, nes tiesiog, jam reikia arba 5 metų darbo patirties, kurią įvertintų Ūkio ministerija, arba Verslo administravimo diplomo. Ir nors Lietuvos darbdavį tenkina darbuotojo patirtis, tačiau tai netenkina įstatymo nustatytų reikalavimų. Išimčių nėra, individualiai niekas neturi teisės tokio atvejo spręsti kitaip. Papildomai reikia paminėti, kad darbo patirties pagal profesijas, kurias reglamentuoja ne Lietuvos teisės aktai, o Europos Sąjungos teisės aktai tiesiogiai, Ūkio ministerija įvertinti negali, pvz. orlaivių pilotų. Tokiam darbuotojui reikia gauti papildomai leidimą dirbti, o leidimas gyventi yra išduodamas trumpesniam laikui, kadangi toks darbuotojas nėra pripažįstamas kaip turintis aukštą kvalifikaciją. Taip pat yra taikomi apribojimai keisti darbdavį, pratęsti tam tikro tipo leidimus dirbti – kas vietoj žinomo darbuotoj įpareigoja darbdavį ieškoti vis naujų. Ir motyvas yra vienintelis – nesudaryti sąlygų užsieniečiams likti gyventi Lietuvoje. Štai toks yra valdininkiškas požiūris į Lietuvos pažangą turinčių paspartinti žmonių atvykimą į mūsų šalį ir mūsų tikrąsias pozicijas globalioje kovoje dėl protų.

Tenka apgailestauti, kad Lietuvos teismai yra tapę didesni griežtos biurokratijos gerbėjai, nei patys biurokratai. Lietuvos Respublikos migracijos politiką, kurią galima pavadinti formalumo viršūne prieš sveiką protą, sėkmingai įgyvendina arba, gal tiksliau sakyti, užkardina nuo bet kokio noro skųsti Migracijos departamento sprendimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau vadinama -Teismas) praktika. Dažniausiai teismuose skundžiami Migracijos departamento sprendimai, kuriais atsisakyti suteikti ar pratęsti leidimą gyventi Lietuvoje privatiems investuotojams, dėl įmonių neatitikimo UTPĮ 45 str. reikalavimams. Į šio straipsnio suregztų reikalavimų pinkles po vienerių metų patenka ir technologinių startuolių steigėjai, kurių neva tai Lietuva viešai skelbiasi itin siekianti.

Pažymėtina, kad užsieniečiai, atvykstantys į Lietuvą užsiimti teisėta veikla (įsteigti verslo) privalo investuoti ne mažiau negu 14 000 EUR į steigiamos įmonės nuosavą kapitalą, tuo tarpu šios įmonės įstatinis kapitalas negali būti mažesni negu 28 000 EUR. Užsienietis gali kreiptis dėl leidimo gyventi išdavimo tik tada, kai įmonė pelningai (!) veikia Lietuvoje ne trumpiau negu 6 mėnesius, pagal Migracijos departamentui pateikiamą verslo planą, joje pilnai darbo dienai yra įdarbintas Lietuvos Respublikos pilietis (-čiai) arba nuolatinis Lietuvos gyventojas (-jai), kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius (1 775,60 Eur). Sunku įsivaizduoti pradedantį smulkų ar vidutinį verslą – parduotuvę, kavinę ar restoraną, kuris gali sau leisti (ir kuriam reiktų) pirma, darbuotojų visai darbo dienai (dažniausiai tokio verslo steigėjai tikslu optimizuoti kaštus bent jau pradžioje patys dirba savo versle), o antra, tokių brangių darbuotojų. Iki 2017 m. sausio 1 d. šis reikalavimas buvo formuluojamas taip, kad visai darbo dienai nuolat įdarbinti buvo privaloma ne mažiau nei 3 Lietuvos piliečius ar nuolatinius Lietuvos gyventojus. Šio reikalavimo formaliai visą laiką neišlaikiusiems investuotojams, kurie bandė įrodyti teismuose, kad įmonė turėjo laikinų finansinių sunkumų (kas gali būti lemiama ir, pavyzdžiui, sezoniškumo), arba darbuotojai išėjo iš darbo savo noru ir buvo sunku staigiai surasti kitų (kas Lietuvoje aptarnavimo sektoriuje yra visiškai kasdienė situacija, su kuria susiduria praktiškai visi smulkūs/vidutiniai verslininkai), buvo panaikinti leidimai gyventi Lietuvoje. Galima daryti išvadą, jog Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus, sprendžia užsieniečio atitiktį formaliems įstatymo reikalavimams, o teismai tikrina, ar Migracijos departamentas priėmė teisėtą sprendimą jo priėmimo dieną (teismas nebevertina įmonės duomenų, kurių Migracijos departamentas nevertino priimdamas sprendimą, nors juos įvertinus sprendimas galėjo būti priešingas). Peržvelgiant per paskutinius trejus metus priimtus Teismo sprendimus, susidaro vaizdas, kad skųsti Migracijos departamento sprendimų, tiesiog nėra jokios prasmės, kadangi absoliučiai dauguma sprendimų palaiko Migracijos departamento formalųjį požiūrį. Nors nagrinėjant pirma instancija Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra buvę atvejų, kai užsieniečiai įrodo, kad jų prašymai buvo išnagrinėti nepilnai, neišsamiai ar nesilaikant teisės normų, Teismo sprendimų, kuriuose būtų nusvirę teismo svarstyklės užsieniečio naudai, kiek tai buvo susiję su leidimų laikinai gyventi neišdavimu ar panaikinimu UTPĮ 45 str. kontekste, praktiškai nepasitaiko. Skaitant Teismo sprendimus, susidaro vaizdas, kad visų šių užsieniečių socialiniai ekonominiai ryšiai Lietuvoje įvertinami taip pat – „stiprių ekonominių ryšių užsienietis Lietuvoje neturi“. Netgi tokiais atvejais, kai užsieniečio visi artimiausi šeimos nariai gyveno Lietuvoje arba užsienietis gyveno Lietuvoje 3-4 metus. Pvz. viename iš savo sprendimų Teismas nurodo, kad‚ pareiškėjos teiginiai, kad Lietuvoje gyvena (turėdami leidimus gyventi) ir toje pačioje įmonėje dirba arba yra akcininkai visi jos šeimos nariai – tėvas, motina, brolis – Teismo nuomone, „neturi reikšmės sprendžiant dėl užsienietės gyvenimo Lietuvoje bei turimų socialinių ekonominių ryšių Lietuvoje“. Taigi, Teismo nuomone, Lietuvoje ne pirmus metus veikiančio šeimos verslo turėjimas nesuponuoja pakankamų socialinių, ekonominių ir šeiminių ryšių Lietuvoje. Arba turėdami ilgalaikius santykius, bet ne registruotą santuoką Lietuvoje, užsieniečiai net neturi galimybės pateikti tokios informacijos. Migracijos institucijos tokios informacijos nerenka, nes tai nėra apraše reikalaujamų dokumentų, o Teismas nepriima, nes suformavo praktiką, pagal kurią „užsienietis turėjo pareigą įrodyti Migracijos departamentui visas svarbias aplinkybes prašydamas leidimo gyventi“.

Reikia pabrėžti, kad šiose bylose skundus teikia tik jau visų saugumo bei policijos, tiek Lietuvos, tiek Europolo bei Interpolo duomenų bazėse patikrinti bei legalizuotas neteistumo pažymas iš savo kilmės valstybių pateikę užsieniečiai. Pagal galiojantį UTPĮ, Migracijos departamentas, kaip ne kartą savo sprendimuose pabrėžė ir Teismas, neturi teisės nesilaikyti imperatyvių UTPĮ įstatymo nuostatų. Trumpai tariant, migracijos politika Lietuvoje yra pagrįsta principu: nesvarbu, kiek tu lėšų investavai Lietuvoje, nesvarbu, kad jokios grėsmės Lietuvai nei jos gyventojams nekeli, nesvarbu, kad moki mokesčius (nes esant skolų Sodrai ar Valstybinei mokesčių inspekcijai, leidimas gyventi nebūtų buvęs išduotas), nesvarbu, kad sukuri darbo vietas, tačiau tavo verslas privalo atitikti įstatymo nustatytus kelis formalius reikalavimus, ir jų neatitinkant tu netenki teisės gyventi Lietuvoje, nors tavo verslas ir yra sėkmingas. Pavyzdžiui, esate smulkus verslininkas užsienietis – turite nedidelį restoraną. Jame dirba lietuvis virėjas ir dvi lietuvės padavėjos. Nesvarbu, kad jūsų virėjas atėjo neblaivus į darbą ir galiojantis Darbo kodeksas jį leidžia atleisti be įspėjimo. Jūs negalite, nes tuomet jūsų verslas neatitiks UTPĮ 45 str. reikalavimų ir jums, ir jūsų šeimos nariams bus panaikintas leidimas gyventi Lietuvoje, nes nežinia, kiek laiko užtruks, kol rasite naują virėją. Ir jums, apskundus tokį Migracijos departamento sprendimą teismams, šie paaiškins, kad kadangi konkrečiu momentu neturėjote lietuvių darbuotojo ar darbuotojų su 1 775,60 EUR atlyginimais sumoje, nepaisant to, kad investavote asmenines lėšas Lietuvoje ir visus metus mokėjote mokesčius valstybei, Migracijos departamentas buvo teisus, panaikindamas jūsų leidimą gyventi Lietuvoje, kadangi jūs neatitikote formalių įstatymo reikalavimų.

Aišku, kad tokius įstatymo reikalavimus įgalus patenkinti tik stambus ar stambesnis verslas.

Kitas kriterijus, nors ir tiesiogiai neįtvirtintas UTPĮ, tačiau kurį Migracijos departamentas dažnai vertina spręsdamas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar pratęsimo klausimą užsieniečiui, įsteigusiam verslą. Migracijos departamentas sprendžia, ar užsieniečio buvimas Lietuvoje yra būtinas įmonės veiklai, t.y. nors įstatymas suteikia teisę įmonės dalyviui prašyti leidimo gyventi Lietuvoje, tačiau tai nesuponuoja tokio užsieniečio teisės tokį gauti, net jeigu jis atitinka visus formalius įstatymo reikalavimus. Žinoma, kad įmonės dalyvio būtinybė betarpiškai dalyvauti įmonės veikloje yra visiškai subjektyvus kriterijus, kurį Migracijos departamento pareigūnai gali vertinti įvairiai ir, labai abejotina, kad yra pajėgūs įvertinti realiai. Dažnai neigiamame sprendime dėl užsieniečio leidimo gyventi nurodoma, kad, nors užsienietis ir formaliai atitinka įstatymo keliamus reikalavimus leidimui gauti, bet jo buvimas Lietuvoje nėra būtinas jo įmonės veiklai (nors užsieniečio nebuvo prašyta tokią būtinybę įrodyti kreipimosi į Migracijos departamentą metu). Deja, tenka pripažinti, kad Teismas uoliai palaiko šį Migracijos departamento argumentą sprendimuose be didesnių analizių ir paaiškinimų, o nauji įrodymai teismuose nebetiriami.

Taigi, akivaizdu, kad reikalavimai atitikti absurdiškus formalius reikalavimus be jokio individualaus požiūrio į kiekvieno žmogaus situaciją, veikia tik viena kryptimi, tuo tarpu valstybės pareigūnai įstatymo reikalavimus aiškina plečiamai.

Reikėtų paminėti, kad Migracijos departamentas dažnai įmonės dalyvių prašymams tirti pritaiko apklausos metodą, kurios rezultatai būna esminiu neigiamą sprendimą nulemiančiu kriterijumi. Jeigu užsienietis (įmonės akcininkas) apklausos metu pasako apytikslį įmonės nuosavo kapitalo dydį, nežino savo darbuotojų ankstesnio darbo patirties, o paklaustas, kokia jo funkcija įmonėje, atsako, kad yra akcininkas – tai yra pagrindas Migracijos departamentui panaikinti užsieniečio leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nors jis formaliai atitinka visus įstatymo nustatytus kriterijus tokiam leidimui gauti, nes tokių duomenų visuma neva tai leidžia daryti išvadą, jog akcininkas nėra užtektinai įsitraukęs į įmonės veiklą. Kaip minėta, skųsti tokią išvadą, kaip nepagrįstą, teismams yra beprasmiška.

Taigi, nors oficialus siekis yra, kad į Lietuvą atvyktų asmenys, turintys aukštą kvalifikaciją, investuojantys Lietuvoje lėšas, kuriantys darbo vietas ir mokantys mokesčius, tačiau tiek teisės aktais, jų įgyvendinimu, tiek ir teisminės kontrolės neefektyvumu, yra sukuriamas visiškas priešingas rezultatas. Teismas savo sprendimuose nurodo, kad įrodinėjimo našta apie savo veiklą bei jos detales visuomet tenka užsieniečiui. Deja, tenka pripažinti, kad Migracijos pareigūnai neturėdami kompetencijos bei kvalifikacijos suvokti verslo veiklos niuansų, neturėdami realios pareigos išsamiai pagrįsti kiekvieną sprendimą, ir turėdami aiškų teismų palaikymą, turi teisę apspręsti žmogaus gyvenimą, investicijų svarbą ir nubrėžti politiką tik į neigiamą pusę. Pvz. tyrimo metu Migracijos departamentas turi teisę sustabdyti įmonės veiklą ir, praktiškai, sužlugdyti dažnai ir taip vos kvėpuojantį ir ištisai akcininkų remiamą, pradedantį verslą.

Itin stebėtina yra ir Teismo pozicija praktiškai visuomet pasisakant, kad smulkų verslą užsieniečiai Lietuvoje gali vykdyti per atstovus (per atstumą), kai yra akivaizdu, kad tik pats akcininkas yra to verslo ir kūrėjas, ir vienintelis idėjos autorius ir puoselėtojas, ir pagrindinis darbuotojas. Taip pat dažnai palaikomas Migracijos departamento sprendimas nurodant, kad užsienietis nesugebėjęs įrodyti Migracijos pareigūnams, kad jo vykdoma veikla Lietuvoje yra reali, tačiau visą laiką Lietuvoje buvęs teisėtai kelia „nelegalios migracijos grėsmę“. Stebėtina, kad realios veiklos nebuvimas dažnai konstatuojamas remiantis tuo, kad užsieniečio įmonė neturi realaus įmonės biuro (iškabos, pašto dėžutės, sekretorės). Ar tikrai Migracijos pareigūnai, nei Teismas neatsižvelgia, kad gyvename XXI amžiuje ir fizinis biuras yra nebūtinas visiems verslams, kad šiuo metu daugelis įmonių, netgi ir Vilniaus miesto savivaldybė, leidžia darbuotojams dirbti iš namų. Nelabai aišku, kokią gi vis dėlto nelegalios migracijos grėsmę Lietuvai kelia smulkūs ir vidutiniai verslininkai, sukuriantys darbo vietas ir mokantys mokesčius, netgi jei jie ir jų darbuotojai, ypač pirmus verslo metus taupant lėšas dirba iš namų.

Sutiktina, kad valstybė turi teisę ir pareigą nustatyti formalius reikalavimus užsieniečių atvykimui ir buvimui Lietuvoje, taip pat užtikrinti mechanizmus, neleidžiančius piktnaudžiauti nustatyta tvarka, tačiau ir pati valstybė neturėtų piktnaudžiauti plečiamai aiškindama formalius reikalavimus ir sukurdama dirbtinius pagrindus sprendimams priimti, kurių reali apskundimo galimybė neegzistuotų arba egzistuotų tik teoriškai.

Migracijos departamentas įžvelgia nelegalios migracijos grėsmę ir tada, kai užsienietis deklaruoja gyvenamą vietą Lietuvoje jam nuosavybės teise priklausančiame bute, o ne tame, kurį realiai nuomoja ir jame gyvena. Dažnai tokių nuomojamų butų savininkai nesutinka suteikti užsieniečiams adreso deklaracijai, dažnai dėl to, kad nuoma užsiima neteisėtai (nemoka valstybei nustatyto pajamų mokesčio nuo gaunamos nuomos) arba tiesiog iš ksenofobinių nusistatymų. Pažymėtina, kad kai kuriose kitose ES valstybėse įgytas nekilnojamasis turtas jau būtų pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi, bet Lietuvoje neužtenka turėti nekilnojamąjį turtą Vilniaus centre įsigijus jį už savo asmenines, o ne skolintas, lėšas. Esant tokio pobūdžio „pažeidimui“ yra konstatuojama nelegalios migracijos grėsmė pagal tą vieną vis teismų cituojamą Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimą Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos gairių patvirtinimo“, pagal kurį „Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje“. Reikia pabrėžti, kad nuo bet kurio užsieniečio atvykimo į Lietuvą, jis tampa tik šios nelabai aiškios teisės normos subjektu ir nuo pat pirmos dienos yra vertinamas, kaip potencialiai siekiantis pažeisti kažką, ir sukelti „nelegalios migracijos grėsmę Lietuvai“, netgi atvykdamas legaliai, investuodamas, steigdamas verslą, įdarbindamas asmenis.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad taip, į Lietuvą vis dar atvyksta užsieniečių, kurie tiki, kad atvyksta į ES šalį, kurioje, jei jie elgsis sąžiningai ir vykdys įstatymų reikalavimus, Lietuva suteiks jiems galimybę dirbti ir gyventi šalyje. Tačiau, labai neretai, nebent jie sudaro santuokas su Lietuvos piliečiais ir įgyja kitą pagrindą gyventi Lietuvoje kaip šeimos nariai, jie įsitikina, kad nepaisant investuotų lėšų ir bandymo elgtis pagal įstatymus, deja, bet jų statusas čia yra „potencialiai keliantis nelegalios migracijos grėsmę“ ir nuo jo apsiginti teisinėmis priemonėmis yra praktiškai neįmanoma. Jei Lietuvos valstybės politika yra būtent tokia: mums čia nereikia jokių investuotojų, išskyrus stambias korporacijas, tai toks tikslas pasiekiamas.

Kaip viename interviu sakė sociologas tyrėjas Karolis Žibas, brandžioje visuomenėje teisė bei sveikas protas vienas kitam padeda, o nebrandžioje formalumas ima viršų. Deja, tenka pripažinti, kad Migracijos departamentui ir Teismui vertinant užsieniečių atvykimą ir jų buvimą Lietuvoje, prioritetas teikiamas formalumui.

Lina Muller yra advokatų kontoros „Muller ir partneriai“ advokatė, besispecializuojanti migracijos klausimuose

Back to top button