Komentarai

G. Bartkus. Ir ministras gali klysti

Tie, kas stebite juridinio asmens valdymo organo (ar vadovo) civilinės atsakomybės teisines peripetijas, turbūt pastebėjote, kad nuo maždaug 2014 metų tapome labiau civilizuota valstybe. Labiau civilizuota todėl, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas įtvirtino verslo sprendimo taisyklę, t.y. leido vadovams klysti. Tai, apie ką rašiau Civilinio kodekso II knygos komentare dar 2002 metais 2014 metais tapo ne tik doktrinos dalimi, bet ir precedentu. Vėliau buvo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo valdymo organų pareigų ir atsakomybės praktikos apžvalga, o visai neseniai – 2018-08-30 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuri suformavo kitą svarbią taisyklę – „vadovo sprendimo neteisėtumas savaime nereiškia, jog vadovas kaltas dėl iš jo kilusių pasekmių materialinės atsakomybės prasme.“

Šios dienos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas (administracinė byla Nr. A-2995-492/2018) suteikė galimybę suklysti ir ministrams: „vien tai, kad administraciniai teismai pakeitė ir panaikino priimtus įsakymus dėl tarnybinės atsakomybės taikymo įstaigos prie ministerijos vadovui, nereiškia, jog atsirado prielaidos vidaus reikalų ministro atsakomybei kilti.“ Sprendime galima rasti požymius, kurie nulemia kaltės (šiuo atveju pasireiškusios neatsargumu) buvimą ar nebuvimą. Apibendrinus, jie panašūs į bonus pater familias standartą, nors teismas, panašu, kad, vengė tiesioginės paralelės. Ministras gali būti nekaltas, jei (1) ministro priimtas sprendimas buvo susijęs su jo diskrecijos teise, o ne aiškiu, vienareikšmišku įstatymo reikalavimo vykdymu, (2) ministro įsakymus derino teisininkai ir kiti specialistai, (3) ministras rėmėsi kitų institucijų ir komisijų išvadomis ir pateiktais duomenimis (4) ministras neveikė ultra vires, ir (5) nebuvo pažeisti procedūriniai reikalavimai.

Pasisakyta, kad vidaus reikalų ministras, skirdamas tarnybines nuobaudas, laikėsi procedūrinių taisyklių, reglamentuojančių tarnybinių nuobaudų skyrimą, tarnybinių nusižengimų padarymas buvo nustatytas kompetentingų subjektų, todėl byloje nebuvo pagrindo vertinti, jog įgyvendindamas savo diskreciją vidaus administravimo srityje ir skirdamas tarnybines nuobaudas Valstybės tarnybos departamento direktoriui atsakovas peržengė savo įgaliojimus.

Ištyrusi bylos duomenis ir atlikusi buvusio vidaus reikalų ministro elgesio vertinimą, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė pakankamo buvusio vidaus reikalų ministro kaltės laipsnio jo materialinei atsakomybei kilti. Nenustačius neteisėtų kaltų veiksmų, nebuvo pagrindo tenkinti regresinį (atgręžtinį) reikalavimą dėl buvusio vidaus reikalų ministro neteisėtais veiksmais sukeltų materialinio pobūdžio pasekmių.

Galimybė vadovams priimti kartais ir rizikingus sprendimus, kurie gali būti vėliau pripažįstami ir neteisėtais, yra labai svarbus valdymo elementas. Ši teisė neatskiriama nuo inovacijų ir bendrąja prasme – pažangos, ir todėl turi būti saugoma.

Gintautas Bartkus yra advokatas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto partnerystės docentas.

Back to top button