Teismai

LAT apie sąlygas, kada tarp testamentinio įpėdinio ir testamentinės išskirtinės gavėjo atsiranda prievoliniai teisiniai santykiai

2018 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė nutartį dėl teisės normų, reglamentuojančių iš testamentinės išskirtinės kylančios prievolės pobūdį, aiškinimo ir taikymo.

Testamentinė išskirtinė (legatas) – tai įpėdinio pagal testamentą įpareigojimas atlikti kokią nors prievolę vienam ar keliems asmenims (testamentinės išskirtinės gavėjams), kai šie įgyja teisę reikalauti, kad toks įpareigojimas būtų įvykdytas. Testamentinė išskirtinė yra įpėdinį įpareigojanti prievolė. Tarp įpareigoto įpėdinio, priėmusio palikimą, ir testamentinės išskirtinės gavėjo atsiranda prievoliniai teisiniai santykiai. Kitaip tariant, įpėdinis, priimdamas palikimą, prisiima ir testatoriaus įpareigojimą įvykdyti išskirtinę. Šio įpareigojimo nepageidaujantis vykdyti įpėdinis gali atsisakyti priimti palikimą. Tokiu atveju prievolė įvykdyti testamentinę išskirtinę pereina kitiems įpėdiniams, gavusiems atsisakiusio palikimo įpėdinio dalį. Jeigu palikimą priėmęs įpėdinis nevykdo testamente nustatyto įpareigojimo, išskirtinės gavėjas savo teisę į ją gali įgyvendinti priverstinai, nes įpėdinis, priėmęs palikimą, tampa išskirtinės gavėjo skolininku, o testamentinės išskirtinės gavėjas – kreditoriumi.

Teisėjų kolegija pasisakė, kad tam, kad tarp testamentinio įpėdinio ir testamentinės išskirtinės gavėjo atsirastų prievoliniai teisiniai santykiai, yra būtinos šios sąlygos: 1) testatoriaus sudarytas galiojantis testamentas, sukuriantis prielaidas prievolei atsirasti; 2) įpėdinio valia, sutikimas vykdyti testamentu jam nustatytą pareigą (CK 1.63 straipsnio 4 dalis), kai įpėdinis pagal testamentą priima palikimą; 3) testamentinės išskirtinės priėmimas, nes testamentinės išskirtinės gavėjas turi teisę, bet ne pareigą priimti testamentinę išskirtinę (CK 5.24 straipsnis). Tam, kad tarp įpareigoto įpėdinio, priėmusio palikimą, ir testamentinės išskirtinės gavėjo atsirastų prievoliniai teisiniai santykiai, testamentinė išskirtinė turi atitikti CK šeštojoje knygoje nustatytus bendruosius reikalavimus prievolėms.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas, įpėdinis pagal testamentą, palikimą priėmė, o testamentinės išskirtinės gavėja, ieškovė, pranešė apie testamentinės išskirtinės priėmimą. Taigi, įpėdiniui priėmus palikimą, o testamentinės išskirtinės gavėjai priėmus testamentinę išskirtinę, tarp jų susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, t. y. ieškovė tapo atsakovo kreditore testamentinės išskirtinės apimtimi, o atsakovas tapo ieškovės skolininku, įpareigotu įvykdyti savo prievolę tokiu būdu, terminais ir sąlygomis, kokios nustatytos testamentinėje išskirtinėje. Prievolė, atsirandanti tarp įpėdinio ir testamentinės išskirtinės gavėjo, nėra sutartinio pobūdžio, nes įpėdinis nepakeičia skolininko, testatoriaus, jau esamos prievolės atžvilgiu, įpėdinis, sutikęs su nustatytos prievolės įvykdymu ir priėmęs palikimą, negali atsisakyti ją įvykdyti ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitaip (CK 6.59 straipsnis). Prievolė, atsirandanti testamentinės išskirtinės pagrindu, kyla iš vienašalių sandorių – testamento, palikimo ir testamentinės išskirtinės priėmimo, reguliuojamų paveldėjimo teisės, todėl ir atsakomybė už testamentinės išskirtinės netinkamą vykdymą taikoma bendrais teisės, o ne sutarčių teisės reguliuojamais pagrindais.

Tais atvejais, kai ginčijamas testamento galiojimas, kyla grėsmė, kad testamentą pripažinus negaliojančiu gali būti panaikinta ir prievolė, kylanti testamentinės išskirtinės pagrindu. Tačiau iki testamentas nėra pripažintas negaliojančiu prielaidos prievolei testamentinės išskirtinės pagrindu kilti nėra panaikintos. Vis dėlto, jei bylą dėl testamento pripažinimo negaliojančiu nagrinėjantis teismas sprendžia, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir stabdyti paveldėjimo bylos užbaigimą ar tam tikrų veiksmų atlikimą iki klausimas bus išspręstas iš esmės, yra stabdomas ir įsipareigojimų, kylančių testamentinės išskirtinės pagrindu, vykdymas.

Teisėjų kolegija nesutiko su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad atsakovas realiai negalėjo vykdyti testamentinės išskirtinės iki paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, o ne iki teismo sprendimo, patvirtinančio testamento galiojimą, įsiteisėjimo momento. Kasacinis teismas yra jau išaiškinęs, kad paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas yra tik paveldėjimo bylos užbaigimas, kuris apibrėžia įpėdinių paveldėtą turtą, jo apimtį ir, esant testamentinei išskirtinei, prisiimtus įsipareigojimus, kas gali būti aktualu tretiesiems asmenims, turintiems reikalavimo teisę į įpėdinį, tačiau paveldėjimo teisės liudijimas nekeičia iš paveldėjimo teisinių santykių kylančių teisių ir pareigų, nustatytų įstatymu ar testamentu.

Back to top button