Prokuratūra

Evaldas Pašilis: nusikalstamas pasaulis persikelia į skaitmeninę erdvę

„Nusikaltimai nebeturi sienų”,– pastebi LR generalinis prokuroras Evaldas Pašilis, vardindamas didžiausius pasikeitimus prokuratūros darbo specifikoje. Esą modernėjant technologijoms, nusikalstamos veikos tampa itin latentiškos ir sudėtingos, o jas atskleisti sunku dėl nusikaltėlių profesionalumo ir gebėjimų maskuotis internete. Be to, atviros valstybių sienos taip pat apsunkina nelegalios migracijos bei prekybos žmonėmis kontrolę. Artėjančio prokuratūros šimtmečio, kuris bus pažymėtas sausio 16 d.,  proga, su E. Pašiliu aptarėme šį ir kitus institucijos iššūkius, pasiekimus ir tikslus.

Kokie didžiausi pokyčiai ir pasiekimai prokuratūroje iki šiol įvykdyti per jūsų generalinio prokuroro kadenciją?

Pradėčiau nuo komandos formavimo. Atsitiktinai perskaičiau JAV prezidento Teodoro Ruzvelto žodžius, jog geras vadovas turi turėti pakankamai gabumų, kad parinktų tinkamus žmones savo tikslams įgyvendinti, ir pakankamai santūrumo nesikišti, kol jie tai daro. Stengiuosi tuo vadovautis. Per mano kadenciją visos respublikos prokuratūrose pasikeitė virš 50 vadovų. Labai svarbu dirbti su komanda, kuria pasitiki. Taip pat rūpinamės darbuotojų kompetencija, vykdome tarptautinius projektus, įkūrėme gana stiprų mokymų skyrių, 2017 m. buvome priimti į Europos teisminio mokymo tinklą Maltoje, kuriame esame lygiaverčiai partneriai su nacionaline teismų administracija.

Didelis pokytis įvyko priėmus naujas LR prokuratūros įstatymo pataisas, įsigaliojusias liepą. Tai buvo visų metų komandos darbo rezultatas, patvirtintas parlamento. Pagrindinis prokuratūros įstatymo pakeitimo siekis – užtikrinti tinkamas prokuroro nepriklausomumo garantijas. Prokuroro nepriklausomumas yra ne privilegija, bet viena svarbiausių sąlygų, kylanti iš baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, o nekaltas asmuo nuteistas nebūtų.

Prokuroro nepriklausomumas yra užtikrinamas ir per atitinkamas prokuroro socialines  garantijas. Tad pakeitimas numatė prokurorams panašias socialines garantijas, kaip teisėjams, kadangi Bordo deklaracijoje dar 2009 m. nustatyta, jog teisėjo ir prokuroro profesijos giminingos. Norime tiesti tiltus tarp šių profesijų, kad teisininkai galėtų laisvai tarp jų laviruoti, kaip yra ir daugelyje Europos valstybių. Taip pat įstatymas numatė griežtesnius reikalavimus dėl nepriekaištingos reputacijos. Priešingai, nei anksčiau, net baigę tarnybą prokurorai gali būti patraukti atsakomybėn už tarnybinius nusižengimus. Įstatymo pakeitimais taip pat įtvirtintas ir specialiojo prokuroro statusas, kaip viena iš kovos su korupcija priemonių.

Per šį laikotarpį teko spręsti ir krūvio paskirstymo problemas. Buvo atvejų, kai teritorinių prokuratūrų specializuoti skyriai turėdavo labai didelį krūvį. Vienam prokurorui tekdavo virš 30 bylų. Dabar dalis jų perduota apylinkių prokurorams, specializuotuose skyriuose paliekant kontroliuoti tik pačius sudėtingiausius, pavojingiausius nusikaltimus .

Be to, nuo kitų metų vasario turėtų įsigalioti pakeitimai dėl apylinkės prokurorų darbo vietos nustatymo. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos prokuroras galės būti vadovo paskirtas į vieną ar kitą teritoriją pagal krūvį. Prokuratūra yra bene pirmoji institucija, kur teisiškai įtvirtintas toks lankstus darbo organizavimo modelis, kuris leis dar labiau užtikrinti tolygų darbo krūvį.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais šiandien susiduria prokuratūra ir kokie laukia artimoje ateityje?

Didžiausias iššūkis – gerai atlikti savo darbą. O su mažesniais iššūkiais susiduriame kasdien, užsiimdami sudėtinga, nuolat kintančia, ne visada patrauklia, tačiau būtina veikla. Iššūkių kelia nusikaltimai elektroninių duomenų ir informacinių sistemų saugumui. Tokios nusikalstamos veikos tampa vis sudėtingesnės, jas atskleisti itin komplikuota dėl nusikaltėlių profesionalumo ir greitų technologinių pokyčių.

Netolimoje ateityje mūsų laukia Pranešėjų apsaugos įstatymas, įsigaliosiantis nuo sausio mėnesio. Prokuratūra pagal jį priskirta kompetentingos institucijos funkcijai, pranešėjai galės į ją kreiptis. Iššūkių kelia nežinia, kokios bus darbo apimtys, pranešimų srautai. Be to, Europoje šios funkcijos neatlieka teisėsaugos institucijos, tad nėra praktikos, į kurią galėtume lygiuotis. Kitas būsimas iššūkis – Europos prokuratūros įsteigimas. Reikės skirti Europos prokurorą, kuris reziduos Liuksemburge su mūsų teikimu, taip pat bus deleguotas prokuroras, dirbsiantis Lietuvoje. Tačiau visoms naujovėms ir iššūkiams mes jau ruošiamės.

Kaip vertinate Lietuvos prokurorų darbą?

Apskritai vertinu teigiamai, tačiau tikrai nesakau, kad esame tobuli. Apie darbo kokybę tikriausiai geriausiai kalba objektyvūs rodikliai. Pavyzdžiui, kiek asmenų teismo proceso metu yra visgi išteisinami. 2017 m. jų buvo vos 1,8 proc. Tiek kaltinamųjų sulaukia išteisinamojo teismo sprendimo, net esant tokioms giežtoms kontrolės ir priežiūros sąlygoms, aktyviems gynėjams.

Nors dažnai viešai yra piktinamasi ilgai trunkančiais tyrimais, tačiau objektyvūs duomenys rodo, kad tyrimų trukmė trumpėja. Vidutiniškai ikiteisminis tyrimas dabar trunka apie keturis mėnesius, nors dar 2015 m. truko ilgiau nei septynis. Tik kas septintas arba kiek daugiau nei 14 proc. ikiteisminių tyrimų pernai truko ilgiau nei 9 mėnesius. Beveik visų jų objektas – sunkūs ir labai sunkūs nusikaltimai, kurių ištyrimas neišvengiamai reikalauja daugiau proceso veiksmų, išsamesnių ir gausesnių duomenų, sudėtingesnių sprendimų ir, žinoma, kantrybės.

Pastaruoju metu daug kalbama apie ikiteisminius tyrimus dėl smurto prieš vaikus artimoje aplinkoje. Vidutiniškai toks tyrimas trunka apie 7 mėnesius ir tokia jo trukmė labiausiai priklauso nuo to, per kiek laiko bus atlikta teismo psichiatrinė-psichologinė ekspertizė, kuri šiuose tyrimuose yra labai svarbi. Deja, bet dėl specialistų stokos dabar vidutiniškai eilėje tenka laukti apie 6 mėnesius, o išvadas gauname dar po 3-4 mėnesių.

Apie darbo kokybę kalba ir tai, kad vis daugiau bylų į teismą perduodamos taip vadinamu ekonomišku procesu – daugiau nei kas antra byla (56 proc.) Tai padeda taupyti žmogiškus, materialinius, laiko išteklius, kuriuos galima nukreipti į pavojingiausių, didžiausią žalą darančių, sudėtingiausių bylų tyrimą bei kontrolę.

Taip pat prokuratūra nuolat valosi. Per pastaruosius dvejus metus net 6 prokurorai atleisti iš tarnybos konstatavus drausminius ar tarnybinio nusižengimo pažeidimus. Tai nėra labai malonu pranešti viešai, tačiau kartu ir tai ir gera žinia visuomenei apie tai, kad prokuratūroje netoleruojamas neetiškas elgesys, aplaidumas, piktnaudžiavimas. Kita vertus, mūsų tikslas yra atsinaujinti, kad prokurorų vietas užimtų tik labiausiai kvalifikuoti ir pavyzdinės reputacijos teisininkai. Todėl keliame vis aukštesnius reikalavimus.

Jūsų akimis, ar šiandien pakanka prokurorų iniciatyvos, visuomenei aiškinant priimtus sprendimus? Ar negalėtų prokurorai atviriau komentuoti vykstančių tyrimų?

Tai taip pat yra vienas iš iššūkių, kuris nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Iš vienos pusės, vis daugiau prokurorų supranta, kad privalome daugiau komentuoti, ką mes darome ir kodėl. Situacija prieš dešimt ar penkerius metus buvo gerokai prastesnė. Žinoma, ir dabar dar neišnaudojame visų galimybių atsakyti visuomenei į jai rūpimus klausimus, susijusius su ikiteisminiais tyrimais. Dalis prokurorų vis dar mano, kad teismo salėje įrodę kaltinamojo kaltę ir taip apgynę nukentėjusį žmogų jie padarė viską, ką privalėjo. Taip, tai yra prokuroro darbo esmė, bet šiais laikais iš jo tikimasi ne tik to. Neseniai teko dalyvauti generalinių prokurorų susitikime Estijoje, tai ten jau prieš keliolika metų prokurorai įsisavino, kad bendrauti su žiniasklaida bei visuomene yra jų pareiga.

Iš kitos pusės, viešumas tebevykstant ikiteisminiam tyrimui yra labai jautrus dalykas. Dažnai pamirštama, kad tuo metu dar  nustatyta, kas gi iš tiesų įvyko, bet ar įvykdyta nusikalstama veika ar ne, kas tame dalyvavo ir kam kokia atsakomybė tenka. Iškart po įvykio, ypač po tokio, kuriame skaudžiai nukenčia vaikai, jauni žmonės ar kai patiriama didelė žala, yra labai daug emocijų ir labai mažai faktais pagrįsto žinojimo. Prokuroras negali toms emocijoms pasiduoti, tai neprofesionalu, bet tada jis žmonėms atrodo nejautrus, abejingas. Prokuroras nėra abejingas, bet labai dažnai jis negali viešai pateikti argumentų, kodėl jo sprendimas yra būtent toks, nes tokiu atveju jis turėtų visiems papasakoti, kokie, tarkim, santykiai yra tarp konkrečių žmonių, kas tarp jų ar su jais yra nutikę ir t.t. Kartais tektų kalbėti apie sveikatos reikalus ar kitus asmeninius dalykus. Juk puikiai suprantame, kad pateikęs tokią informaciją viešai prokuroras pažeistų visų tų žmonių teises. Ne kartą susidūrėme su situacija, kai viešai proceso dalyviai pasakoja labai graudžią, jautrią istoriją, piktinasi tyrimu, jo trukme, taikomais ribojimais, priimtais sprendimais, įstatymais… Viskuo. Dvi dienos ar net dvi valandos – ir kyla didžiulis visuomenės pasipiktinimas. Tačiau visuomenė tuo metu nežino, kad šiame pasakojime dalis faktų yra nutylėti, kai kas gerokai pagrąžinta ar sutirštinta ir tikroji situacija yra daugiau nei nepatraukli.

Prokuroras dažnai negali būti atviras dar ir dėl to, kad pakomentavęs detaliau nebegalėtų gauti, užfiksuoti reikšmingų dokumentų, kitaip pakenktų nepasibaigusiam tyrimui. Prokuroras negali sau leisti komentuodamas pažeisti nekaltumo prezumpcijos principo įtariamojo atžvilgiu, kad ir kaip jam skaudėtų širdį dėl nukentėjusiojo. Taigi, prokuroras yra labai smarkiai suvaržytas ir net viešai linčiuojamas negali peržengti nustatytų ribų.

Nepaisant viso to, mes ieškome būdų, kaip niekam nepakenkiant patenkinti teisėtą visuomenės interesą žinoti. Komunikacijai skiriame daug daugiau dėmesio nei anksčiau, turime įvairių sumanymų, skatiname prokurorus kalbėti, organizuojame tam skirtus mokymus. Labai tikiuosi, kad po tam tikro laiko visuomenė šiuos pokyčius įvertins ir labiau pasitikės prokurorais.

Kaip vertinate prokuratūros įvaizdį Lietuvoje?

Tyrimai rodo, kad pasitikinčių prokuratūra daugėja, nors ir ne taip greitai, kaip norėtume. Jau minėjau, kad siekiame pasitikėjimo didesnį dėmesį skirdami komunikacijai. Taip pat tikimės, kad prie to prisidės ir didesni reikalavimai prokurorų profesionalumui, nepriekaištingai reputacijai. Tikiuosi, kad visuomenė jau pastebėjo, kad prasižengęs prokuroras nėra dangstomas, visi abejonių sukėlę atvejai – kruopščiai tikrinami, o nustačius prasižengimus yra taikomos atitinkamos nuobaudos. Prireikus – iki atleidimo iš tarnybos.

Kita vertus, kai kalbame apie pasitikėjimą prokuratūra, kalbame apie pasitikėjimą visa teisine sistema, teisingumu Lietuvoje. Tai labai svarbu, nes jei visuomenė nepasitiki atsakingomis už tai institucijomis – teismu, prokuratūra, policija, kitomis ikiteisminio tyrimo institucijomis, prasideda įvairūs pavojingi reiškiniai, kurie anksčiau ar vėliau paveikia kiekvieno piliečio saugumą, gerbūvį. Tai nereiškia, kad negalima viešai kritikuoti to, kas yra blogai. Atvirkščiai, kritika būtina, tik raginčiau kalbėti ir vertinti konkretaus asmens konkretų poelgį, sprendimą, elgesį, o ne instituciją bendrai. Nesutinkant su kažkuo yra teisiniai būdai siekti pageidaujamo sprendimo. Ir jei jau teismas galutinai pasako, kad esi neteisus, turi tai priimti be užgaulių replikų. Tiesą sakant, kiek stebina, kai taip elgiasi ir tam tikri teisininkai, sau leidžiantys viešai svaidytis visai sistemai skirtais įžeidžiančiais teiginiais.  Juk taip visuomenė iš esmės skatinama nepasitikėti teisingumu. Deja, bet ir tokiu atveju prieš reaguodami į nepagrįstus kaltinimus visų pirma turime įvertinti, ar nepakenksime kokiam nors tyrimui bei proceso dalyviams. Apgintas nukentėjęs žmogus yra mūsų prioritetas.

Kokios šiandieninės nusikalstamų veikų tendencijos Lietuvoje?

Maždaug iki 2000 m. turėjome gana daug smurtinių nusikaltimų, tačiau kuo toliau, tuo dažniau nusikalstamas pasaulis persikelia į skaitmeninę erdvę. Vis dažniau vykdomi finansiniai nusikaltimai naudojant kompiuterių technologijas, kibernetinę erdvę, kriptovaliutas.  Dar neturime labai daug tokių tyrimų, bet akivaizdu, kad jų tik daugės – asmens duomenų vagystės ir su tuo susijusios nusikalstamos veikos.

Vienas iš pavyzdžių – neseniai į teismą buvo perduota ypatingo visuomenės dėmesio sulaukusi baudžiamoji byla dėl neteisėto pacientų anketinių bei sveikatos duomenų užvaldymo bei turto prievartavimo. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad trys asmenys, pasivadinę „TsarTeam“, neteisėtai prisijungė prie vienos klinikos kompiuterinės duomenų sistemos, užvaldė 24 tūkstančių pacientų duomenis ir už jų nepaviešinimą reikalavo susimokėti įvairias sumas kriptovaliuta „Bitcoin“. Tuo tikslu anoniminiame tinkle „Tor“ buvo sukurtas neteisėtas tinklapis. Nepaisant to, kad pradžioje viešai buvo labai abejojama tyrimo sėkme, nusikaltimas buvo sėkmingai ir gana greitai atskleistas. Ir tai tik vienas iš pavyzdžių.

Taip pat padažnėjo nelegalios migracijos, prekybos žmonėmis atvejų. Dalis žmonių yra socialiai nesaugūs, neturi elementaraus išsilavinimo,  jais lengva manipuliuoti, apgauti įtraukiant į nusiklastamas pinkles. Sunkių smurtinių nusikaltimų, nužudymu mažėja. Vienas garsesnių pastarųjų metų tyrimų, kuris sukrėtė visuomenę – I. Strazdauskaitės nužudymas. Ši byla jau perduota nagrinėti teisme. Tačiau didžioji dauguma pastaraisiais metais įvykdomų nužudymų įvyksta vartojant svaigalus, kai sugėrovai netikėtai sukonfliktuoja ir griebiasi smurto.

Kokias pastebite tarptautinio bendradarbiavimo tendencijas paskutiniu metu, tiriant nusikalstamas veikas su tarptautiniu elementu?

LR prokuratūra aktyviai bendradarbiauja su užsienio valstybių prokuratūromis, turime Lietuvos nacionalinį narį Eurojuste Hagoje, priklausome ir aktyviai dalyvaujame įvairių tinklų – Europos teisminio tinklo, Turto susigrąžinimo ir korupcijos, Jungtinių tyrimų grupių ir kitų veiklose. Bendradarbiavimas yra tikrai dažnas – 2017 m. kitoms valstybėms pateiktėme 640 teisinės pagalbos prašymų, o gavome 744. Paskutiniais metais iš kitų valstybių gautų prašymų vis daugėja. Taip pat praėjusiais metais buvo sulaukta 41 prašymo perimti baudžiamąjį procesą, gautas bene didžiausias ekstradicijos prašymų skaičius per ketverius metus (13). Aišku, šis bendradarbiavimas geranoriškas ne visomis kryptimis: iš rytų krypčių atsakymų gali nesulaukti dėl politinių motyvų, kitomis kryptimis – dėl valstybinių interesų. Tačiau ES paprastai viskas vyksta sklandžiai.

Bendradarbiavimo poreikis didžiulis, nes nusikalstamam pasauliui sienos nieko nebereiškia, daug kas vysta nebe realioje, o virtualioje erdvėje, ir tiriant šiuos nusikaltimus bendradarbiavimas tarp valstybių yra labai svarbus.

Kaip manote, kokią reikšmę ES teisinei sistemai ir teisingumo įgyvendinimui turės steigiama Europos prokuratūra, kovosianti su sukčiavimu ir korupcija ES paramos srityse? 

Nors esame nacionalinė prokuratūra, Europos prokuratūros sukūrimas mums irgi reikšmingas, kadangi patys priklausome ES ir EBPO, o kova su korupcija ir ES finansiniams interesams kenkiančiomis nusikalstamomis veikomis, neteisėtai įgyto turto susigrąžinimas mums yra prioritetas. Tikime, kad institucija palengvins ir pagreitins tam tikrų bylų sprendimą, kadangi būna tarpusavyje susijusių tyrimų, o juos tiriant izoliuotai yra daug sudėtingiau pasiekti norimą rezultatą. Vienas pagrindinių tikslų – kad Europos prokuratūros vardu veikiantys deleguoti prokurorai turėtų visą informaciją apie atliekamus tyrimus visoje ES, tai padėtų išsiaiškinti ir į ES biudžetą išieškoti didesnes sumas.

Ar prokuroro profesija Lietuvoje, jūsų nuomone, laikoma vyriška? Kiek šiuo metu maždaug yra moteriškos lyties šios profesijos atstovių?

Skirstyti profesijas į vyriškas ar moteriškas yra jau atgyvenusi praktika, juo labiau, kad Lietuvos prokuratūros atitinka visus standartus – 2017 m. prokurorių moterų (50,4 proc.) buvo net daugiau nei vyrų. Prokuroras yra duomenų analitikas, tik ne skaičių, o aplinkybių, faktų. Jis analizuoja situaciją kaip teisininkas, vadovaudamasis įstatymu, o tokį darbą gali atlikti bet kuris atitinkamas kompetencijas turintis asmuo, nepriklausomai nuo lyties.

Kas, jūsų nuomone, šiandien skatina teisininkus rinktis prokuroro profesiją Lietuvoje ir ar apskritai geriausių teisės absolventų akyse tai yra prestižinė, siektina specialybė?

Tikrai manau, kad tai prestižinė profesija, o ir universitetuose, kiek žinau, baudžiamoji justicija populiari. Be abejo, prokuroru čia pat netapsi, tačiau sprendžiant iš to, kiek žmonių nori kandidatuoti į laisvas prokurorų vietas, esame tikrai populiarūs. Taip pat turime nemažai studentų-praktikantų, kurių dalis po praktikos lieka dirbti. Aš manau, kad verta siekti šios specialybės, nors ir ne visada galime pasiūlyti rinkoje konkurencingą atlyginimą. Bet ką tikrai galime pasiūlyti – tai savo darbu, žiniomis, patirtimi ir pasiaukojimu prisidėti prie to, kad mūsų valstybėje žmonės gyventų saugiau, geriau ir būtų laimingesni. O tai tikrai labai daug.

Raktažodžiai
Close
Close