Komentarai

A. Šekštelo. Ar teismas pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kai yra pradėta arbitražo byla?

Trumpai apie įdomią Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartį c.b. Nr. e2-1433-180/2018. Šį kartą apie teismo pagalbą taikant laikinąsias apsaugos priemones reikalavimams, pareikštiems Tarptautinių prekybos rūmų (ICC) tarptautiniame komerciniame arbitraže užtikrinti.

Ieškovė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovo turtą ginčo sumai. Nurodė, ji (ieškovė) pateikė pranešimą apie arbitražą ICC arbitražo teismui prieš atsakovą. Vilniaus apygardos teismas tokį prašymą atmetė. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (KAĮ) 27 straipsnio 1 dalį šalis turi teisę prašyti Vilniaus apygardos teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki arbitražinio nagrinėjimo pradžios arba iki arbitražo teismo sudarymo. Tačiau nagrinėjamu atveju jau yra pradėtas arbitražinis nagrinėjimas ICC Arbitražo teisme. Be to, pagal KAĮ 20 straipsnį arbitražo teismas, nagrinėdamas bylą ir matydamas esant pagrįstu, pats gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nenagrinėdamas ginčo, kuris yra didelės apimties ir sudėtingas, Vilniaus apygardos teismas negali daryti net preliminarios išvados, kad ieškovės reikalavimas yra labiau pagrįstas, nei nepagrįstas. Taip pat negalima išvada, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo (arbitražo) sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Ieškovė tokią nutartį apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui. Teismas nutartį panaikino ir grąžino bylą nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Teismas nurodė, kad remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas byloje dalyvaujančių asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, būsimo, galbūt ieškovui palankaus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytų būtinųjų sąlygų taikyti laikinosioms apsaugos priemonėms. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat išaiškino, kad atsižvelgiant į KAĮ 20 straipsnio 1dalį ir 27 straipsnio 1 dalį, šalis turi teisę prašyti Vilniaus apygardos teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki arbitražinio nagrinėjimo pradžios arba iki arbitražo teismo sudarymo, o po arbitražo teismo sudarymo šalis turi teisę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tiek Vilniaus apygardos teismo, tiek bylą nagrinėjančio arbitražo teismo.

Atitinkamai, Lietuvos apeliacinis teismas nustatė KAĮ 27straipsnio 1 dalies, CPK 144 straipsnio 1 dalies pažeidimus ir tuo pagrindu panaikino skundžiamą nutartį. Bet ar pagrįstai panaikino?

Dar 2011 metais rašiau (čia ir toliau – A.Šekštelo, Užtikrinimo priemonių taikymas: arbitražo ir teismo sąveika bei teismų kompetencija, Justitia, 2011/2(76), pp. 32-50), kad arbitražo ir teismo sąveiką taikant laikinąsias apsaugos priemones galima nagrinėti dviem lygiais – lex loci arbitri lygmeniu ir arbitražinio susitarimo (arbitražo taisyklių) lygmeniu.

Kalbant apie lex loci arbitri, skiriami du funkcijų taikyti užtikrinimo modeliai: laisvo pasirinkimo ir riboto pasirinkimo. Laisvo pasirinkimo modelis nedetalizuoja užtikrinimo priemonių taikymo funkcijų pasiskirstymo tarp teismų ir arbitražo. Riboto pasirinkimo modelio esmė ta, kad teismo vaidmuo iki arbitražo suformavimo yra papildančios (angl. complementary) prigimties. Tokiu atveju arbitražo teismas turi prioritetą taikyti šalių prašomas užtikrinimo priemones, nebent tokią galimybę prarastų. Mano vertinimu, po arbitražo inicijavimo teismai turėtų teikti pagalbą arbitražui, tame tarpe ir taikant laikinąsias apsaugos priemones, tik išimtinais atvejais, kai laikinųjų apsaugos priemonių taikymas arbitraže būtų neefektyvus ar neįmanomas.

Kitas lygmuo, kaip minėta, yra šalių susitarimas. Nėra žinomas arbitražinės išlygos turinys, bet iš Lietuvos apeliacinio teismo nutarties matyti, kad arbitražo byla nagrinėjama pagal ICC arbitražo taisykles (2017 ICC arbitražo taisyklių 6(1) straipsnis). 2017 ICC arbitražo taisyklių 28(2) straipsnis nurodo, kad esant tinkamoms aplinkybėms, net po arbitražo teismo suformavimo, šalys gali kreiptis į bet kurią kompetentingą teisminę instituciją dėl laikinųjų priemonių taikymo (angl. “[b]efore the file is transmitted to the arbitral tribunal, and in appropriate circumstances even thereafter, the parties may apply to any competent judicial authority for interim or conservatory measures” [pažymėta autoriaus]). Tinkamos aplinkybės gali būti šios (iš J.Grierson, A.van Hooft, Arbitrating under the 2012 ICC Rules, Kluwer Law International 2012, p.158-159):

  • Arbitražo vietos teisė draudžia arbitražo teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemonę (pvz., Argentina, Kinija, Graikija, Italija, Kvebekas; Lietuva nėra tarp tokių šalių, žr. KAĮ 20 straipsnį);
  • Arbitražo teismas negali taikyti tam tikros rūšies laikinųjų apsaugos priemonių (pvz., arešto);
  • Kai prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė reikalaus staigaus priverstinio vykdymo, kai šalis geranoriškai nevykdys (pvz., arešto) arba užtikrinimo (pvz., yra reali grėsmė kad šalis gali sunaikinti prašomus užtikrini įrodymus);
  • Kai laikinosios apsaugos priemonės būtų nukreiptos prieš trečiąsias šalis, kurios nėra arbitražinio susitarimo šalimi.

Taip pat šalis, prašanti teismo laikinųjų apsaugos priemonių, privalo užtikrinti 2017 ICC arbitražo taisyklių 28(2) sraipsnio laikymąsi ir iš karto pranešti apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą Sekretoriatui, kuris, atitinkamai, informuos arbitražo teismą.

Atitinkamai, teismas, kurio prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įvertinti, ar egzistuoja visos tinkamos aplinkybės teismui teikti tokią pagalbą. Taip pat reikėtų įvertinti, ar arešto, kaip kraštutinės laikinosios apsaugos priemonės, taikymo efekto galima pasiekti kitomis priemonėmis, ypač arbitraže (pvz., draudžiant kitai šaliai perleisti turtą ar atlikti tam tikrus veiksmus).

Taip pat reikia pažymėti, kad 2017 ICC Arbitražo taisyklės numato laikinojo (arba nepaprastojo) arbitro (angl. Emergency Arbitrator) institutą, pagal kurį šalis gali prašyti skirti tokį arbitrą skubiam laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, kai arbitražo teismas dar nėra suformuotas (2017 ICC Arbitražo taisyklių 29 straipsnis).

Apibendrinant, šalis turi labai daug galimybių taikyti laikinąsias priemones arbitraže, kuris vyksta pagal 2017 ICC Arbitražo taisykles. Tam ir turėtų būti skiriamas prioritetas. Kadangi ICC Arbitražo taisyklės nedraudžia teismui taikyti užtikrinimo priemonių TIK esant atitinkamoms aplinkybėms, teismai, gavę prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kai jau inicijuotas arbitražas pagal ICC Arbitražo taisykles, turėtų ex officio įvertinti, be KAĮ 27 straipsnio ir CPK 144 straipsnio, ar egzistuoja tinkamos aplinkybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes toks yra šalių susitarimas pasirenkant arbitražą pagal ICC Arbitražo taisykles.

Albertas Šekštelo yra advokatų profesinės bendrijos „Motieka & Audzevičius“ vyriausiasis teisininkas

Back to top button