Komentarai

H.Šinkūnas. Ką apie Vyriausybės maisto kuponus pasakytų J.Benthamas?

Vakar daugelis televizijų ir portalų savo vakaro žinias pradėjo reportažais, kuriuose pasakojama apie Vyriausybės planus įvesti maisto kuponus (vaučerius ar kvitus – kaip bepavadinsi). Šia iniciatyva siekiama bent trejopų tikslų:

1) sudaryti sąlygas socialiai pažeidžiamiems asmenims pigiau įsigyti tam tikrų maisto produktų;

2) paremti Lietuvos smulkiuosius ir vidutinius prekybininkus bei gamintojus – ūkininkus;

3) daryti spaudimą didiesiems prekybos tinklams priverčiant juos peržiūrėti savo kainų politiką ir sumažinti kainas.

Tikslai kilnūs. Kita vertus, ar Vyriausybės siūlomos priemonės yra adekvačios ir proporcingos jiems pasiekti?

Atsakant į šį klausimą pravartu prisiminti vieną didžiausių klasikinio liberalizmo autoritetų anglų teisininką ir filosofą Jeremy Benthamą (1748-1832). Šis didis mąstytojas mokė, kad žmonija yra pavaldi dviems šeimininkams – laimei ir skausmui. Šie du kriterijai yra tikrasis visos žmonių veiklos matas ir universalus orientyras, todėl prieš pradedant veikti svarbu savo ketinimus įsivertinti per jų prizmę. Patikslinu: laimė ir skausmas neturi būti suprantami supaprastintai – tai atitinkamai ir nauda, ir gerovė, taip pat ir nuostoliai, praradimai.

Mintis aptariamus Vyriausybės planus įvertinti vadovaujantis J.Benthamo pasiūlytais kriterijais atrodo visai viliojanti. Žinoma, turi būti atsižvelgta ir į tai, kad per praėjusius du šimtmečius civilizuotose visuomenėse, lyginant su J. Benthamo laikais, radosi kur kas daugiau atjautos ir empatijos, visuomenės tapo socialiai jautresnės.

Taigi, pradėkime. Kokie Vyriausybės iniciatyvų privalumai (laimė, nauda) visuomenei? Vardinu:

1) socialiai labiau pažeidžiamiems ir sunkiau besiverčiantiems asmenims būtų sudarytos sąlygos maisto produktų įsigyti pigiau. Žinių reportažuose pateikiami skirtingi duomenys dėl to, kiek pigiau. Kalbama apie 20 ar 30 proc. pigesnes prekes nurodant, kad 8 eurų vertės kuponas leis įsigyti prekių už 10 eurų, arba 10 eurų vertės kuponas – už 13 eurų;

2) yra tikimybė, kad Lietuvos ūkininkų produkcija taps prieinamesnė, jiems bus paprasčiau ją realizuoti;

3) didieji prekybos tinklai dėl patiriamo spaudimo turės peržiūrėti savo elgseną.

Tiesa, antrame ir trečiame punktuose nurodyta nauda yra grindžiama daugiau prielaidomis ir vargu ar yra reali. Čia galima paminėti ir tai, kad tokius sprendimus priėmę politikai tikisi politinių dividendų, juo labiau, kad 2019 metais laukia treji rinkimai. Tačiau tai yra nauda ne visuomenei, o atskiriems politikams.

O kokios gi galimos neigiamos tokių Vyriausybės sprendimų pasekmės? Jų, mano manymu, kiek daugiau:

1) didžiuliai laiko praradimai, nes žmonės, užuot paprasčiausiai vykę produktų tiesiai į parduotuves, vyks į paštą įsigyti kuponų, po to keliaus į turgų ar pas smulkiuosius prekybininkus ar ūkininkus turėdami aplankyti jų ne vieną, nes tikimybė įsigyti produktų viename prekybos taške greičiausiai nebus didelė;

2) savivertės praradimas ir psichologinės problemos, juo labiau, jei bus nuspręsta tokius kuponus pardavinėti tik tam tikras pajamas gaunantiems asmenims. Eiti, stovėti eilėje, prašyti, pasirašyti, kad gavai popierėlį, jį saugiai nešiotis ir su šiek tiek jaudulio įteikti ūkininkui… Sudėtingi psichologiniai uždaviniai tiek XXI amžiaus technologijas pažįstančiam jaunikaičiui, tiek nepritekliaus ir okupacijos metus menančiam senoliui;

3) dideli kaštai. Žinių reportažuose kalbama apie 30 milijonų eurų, kurie būtų skirti kainų skirtumui padengti, minima, kad tai prilygsta visos valstybės mastu mokamiems vaiko pinigams. Pašto darbuotojų darbo kaštai turbūt nėra įtraukiami, nes tai ministerijos tiesiogiai valdoma valstybės įmonė;

4) nors laisvą rinką tvarkančios Friedricho von Hayeko minimos nematomos rankos galia tikinčiųjų Lietuvoje nėra daug (beje, ne tik Lietuvoje) ir neretai ilgimasi ar reikalaujama aktyvaus valstybės reguliacinio kišimosi į rinkos santykius, akivaizdu, kad tokių Vyriausybės planų įgyvendinimas pareikalaus nemažų resursų. Žinių reportažuose kalbama, kad tam papildomai reikės mažiausiai 150 valstybės tarnautojų, turėsiančių kontroliuoti šios Vyriausybės iniciatyvos įgyvendinimą. Valstybės kontroliuojančių institucijų galios augimas negalės neatsiliepti verslo sąlygoms, verslo laisvės indeksui ir pan.;

5) sudėtinga atranka ir neaiškūs kriterijai, kurie bus nustatyti atrenkant prekybininkus ar ūkininkus, iš kurių kuponų turėtojai prekių galės įsigyti pigiau. Kokie žemės ūkio sektoriai bus remiami? Auginantys vaisius ar daržoves? Auginantys gyvulius mėsai ar auginantys žuvį? Auginantys smidrus ar šilauoges? Pieno perdirbėjai ar jo gamintojai? Stambūs, smulkūs ar vidutiniškai smulkūs? Kiek tokių “Lietuvos ūkininkų” turguose pardavinėja daržoves ir vaisius iš Lenkijos ir tolimesnių kraštų? Pasaulio ekonomikos forumo puslapyje buvo pristatyta jau gana plačiai naudojama blockchain technologija, padedanti pirkėjui tuoj pat atsekti vaisiaus ar daržovės kilmę , tačiau Blockchain šalimi save pristatančioje valstybėje tokia galimybe naudotis dar nesiūloma;

Klausimus galima tęsti:

6) neaišku, kaip bus tuomet, jei neturintys teisės už kuponus parduoti pardavėjai (ar net tie pats prekybos centrai) pasiūlys rinkai pigesnės produkcijos, nei tai gebės padaryti už kuponus produktus parduodantys smulkieji prekybininkai ar ūkininkai? Ar ir atsiradus tokioms sąlygoms valstybė vykdys protekcionistinę politiką ir rems brangesne produkcija prekiaujančius? Ar nebus taip, kad kriaušės, morkos ir bulvės su nuolaida arba be jos, bus brangesnės prekybos centre? Ką reikės kaltinti?

7) įgyvendinant tokias Vyriausybės iniciatyvas smarkiai išaugs teisminių ginčų tikimybė, o tai bus neišvengiamai susiję su papildomomis išlaidomis. Problemos deramai įgyvendinant konkurencijos teisės nuostatas, užtikrinant laisvą prekių judėjimą daugiau negu tikėtinos. Konkurencijos prievaizdai tikėtina įvertins ir tokių iniciatyvų atitiktį Europos Sąjungos teisės nuostatoms, ypač pasirodžius informacijai, kad bulvės pas ūkininką atvažiavo iš Lenkijos ar Latvijos laukų;

8) prognozuoju galimas bėdas įgyvendinant konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, juo labiau, kad pozityvioji diskriminacija yra leidžiama tik įstatymo numatytais atvejais (taigi, reikia laukti ir Seimo žodžio), ir, svarbiausia – vardan visuomeniškai reikšmingų tikslų, ir kai to siekiama tinkamomis priemonėmis, nepažeidžiant proporcingumo principo;

9) didelė tikimybė, kad šio proceso metu išaugs smulkiųjų prekybininkų ar ūkininkų išlaidos reikiamiems dokumentams parengti, finansiniams dokumentams tvarkyti, reklamai ir pan. Tai neišvengiamai turės atvirkštinį efektą jų norui įsitraukti į šį procesą;

10) nežinome, ar bus leidžiama antrinė šių kuponų rinka? Kažin koks bus jų galiojimo terminas ir iki kada juos supirkinės bankas ar Lietuvos paštas?

11) dažnam vakarietiškai mąstančiam žmogui, tikiu, įvairūs kuponai, talonai, vaučeriai ir kiti panašūs dalykai asocijuojasi su krize, ekonominiais sunkumais, turi nepritekliaus atributo požymių, slopina asmens iniciatyvą laisvai pirkti, parduoti, kurti ir pan.

Neabejoju, kad išsamesnė Vyriausybės planų pasitelkti kuponus maisto produktams analizė leis atrasti ir daugiau teigiamų ir neigiamų aspektų. Tačiau esu įsitikinęs, kad laisvoje visuomenėje veiksmingiausi paprasti ir nediskriminuojantys sprendimai, mažinantys administracinę naštą, o ne užkraunantys ją dar sunkesnę ant piliečių pečių.

 

Doc. dr. Haroldas Šinkūnas yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto prodekanas, Viešosios teisės katedros vedėjas

 

Back to top button