Teismai

ESTT: kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas yra paveldima

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) šiandien priėmė du svarbius prejudicinius sprendimus, susijusius su darbuotojų teisėmis, susijusiomis su kasmetinėmis atostogomis ir kompensacijomis už jas.

Pirmojoje byloje M. E. Bauer yra vienintelė 2010 m. gruodžio 20 d. mirusio sutuoktinio, dirbusio Vupertalio miesto administracijoje, teisių paveldėtoja. Vupertalio miestas atmetė M. E. Bauer prašymą išmokėti  kompensaciją už 25 dienas mokamų kasmetinių atostogų, kurių jos vyras nepanaudojo iki savo mirties dienos. Taip pat M. Brossonn yra vienintelė savo vyro teisių paveldėtoja; jis nuo 2003 m. dirbo pas V. Willmeroth, nuo 2012 m. liepos mėn. buvo nedarbingumo atostogose dėl ligos ir mirė 2013 m. sausio 4 d. V. Willmeroth atmetė M. Brossonn prašymą išmokėti  kompensaciją už 32 dienas mokamų kasmetinių atostogų, kurių jos vyras nepanaudojo iki savo mirties dienos.

Vokietijos Federalinis darbo teismas nutarė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikti ESTT prejudicinius klausimus: ar pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnį arba Pagrindinių teisių Chartijos 31 straipsnio 2 dalį galiojant darbo santykiams mirusio darbuotojo įpėdiniui suteikiama teisė reikalauti finansinės kompensacijos už darbuotojui prieš mirtį priklausiusias minimalias kasmetines atostogas, kai pagal Civilinį kodeksą tokios galimybės nėra; be to, jei į pirmąjį klausimą bus atsakyta teigiamai, ar tai taikoma ir tuomet, kai darbo santykiai siejo du privačius asmenis.

ESTT didžioji kolegija išaiškino, kad 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 7 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta, kad tais atvejais, kai darbo santykiai nutrūksta dėl darbuotojo mirties, pagal tas nuostatas darbuotojo įgyta teisė į mokamas kasmetines atostogas, kuriomis jis iki mirties nepasinaudojo, išnyksta be galimybės atsirasti teisei į kompensaciją už tas atostogas, kuri paveldėjimo keliu galėtų pereiti minėto darbuotojo teisių paveldėtojams. Tokiu atveju, kai nacionalinės teisės nuostatų, neįmanoma aiškinti taip, kad būtų užtikrinta atitiktis Direktyvos 2003/88 7 straipsniui ir Pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 daliai, nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi su prašymu išnagrinėti mirusio darbuotojo teisių paveldėtojo ir šio darbuotojo buvusio darbdavio ginčą, turi netaikyti minėtų nacionalinės teisės nuostatų ir užtikrinti, kad minėtas teisių paveldėtojas iš šio darbdavio gautų kompensaciją už pagal šias nuostatas įgytas mokamas kasmetines atostogas, kurių darbuotojas nepanaudojo iki savo mirties. Ši pareiga nacionaliniam teismui tenka, kai ginčas kyla tarp tokio teisių paveldėtojo ir darbdavio – valstybinės institucijos, ir, kai ginčas kyla tarp teisių paveldėtojo ir darbdavio – privataus asmens.

ESTT pabrėžė, kad pagal suformuotą ESTT jurisprudencija, teisė į kasmetines atostogas yra tik viena iš dviejų teisės į mokamas kasmetines atostogas, kaip esminio Sąjungos socialinės teisės principo, sudedamųjų dalių, nes ši teisė taip pat apima teisę gauti užmokestį. Iš tiesų Sąjungos teisės aktų leidėjo frazė „mokamos kasmetinės atostogos“, reiškia, kad per kasmetines atostogas turi būti išsaugomas darbuotojo darbo užmokestis. Kitaip tariant, už šį poilsio ir atsipalaidavimo laiką darbuotojas turi gauti įprastą darbo užmokestį. Nutrūkus darbo santykiams, faktiškai nebegalima pasinaudoti darbuotojui priklausiusiomis mokamomis kasmetinėmis atostogomis. Būtent siekiant išvengti, kad darbuotojui dėl šios galimybės nebuvimo nebūtų užkirstas bet koks kelias pasinaudoti šia teise, net ir finansine forma, Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbuotojas turi teisę į kompensaciją už nepanaudotas kasmetinių atostogų dienas. Šioje nuostatoje nenustatyta jokia teisės į kompensaciją atsiradimo sąlyga, išskyrus tai, kad, pirma, darbo santykiai turi nutrūkti ir, antra, darbuotojas nepasinaudojo visomis mokamomis kasmetinėmis atostogomis, jam priklausiusiomis iki šių santykių nutrūkimo dienos. Taigi teisei į Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje numatytą kompensaciją atsirasti neturi reikšmės, kokiu pagrindu nutrūko darbo santykiai.

Vertinant finansiniu aspektu, darbuotojo įgyta teisė į mokamas kasmetines atostogas yra išimtinai turtinio pobūdžio, taigi, dėl mirties iš šio asmens atgaline data negali būti atimamas turtas, o iš tų, kuriems jis turėtų pereiti paveldėjimo keliu, negali būti atimta veiksminga galimybė naudotis šia sudedamąja turtine teisės į mokamas kasmetines atostogas dalimi.

Antrojoje byloje buvo nagrinėjama situacija, kai nuo 2008 m. gegužės 13 d. iki 2010 m. gegužės 28 d. S. W. Kreuziger kaip Rechtsreferendar (teisininkas praktikantas) atliko parengiamąją teisinę praktiką Berlyno federalinėje žemėje, su kuria jį siejo viešosios teisės reglamentuojami mokymo santykiai, bet jis neturėjo valstybės tarnautojo statuso. Ši praktika ir šie mokymo santykiai su šia federaline žeme pasibaigė 2010 m. gegužės 28 d., kai jis sėkmingai išlaikė egzaminą žodžiu, priskiriamą prie antrojo valstybinio egzamino. W. Kreuziger nepasinaudojo mokamomis kasmetinėmis atostogomis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki mokymo pabaigos. Jis paprašė išmokėti piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas.Toks prašymas buvo atmestas. Berlyno-Brandenburgo aukštesnysis administracinis teismas kreipėsi į ESTT su klausimais, ar 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 7 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiami nacionalinės teisės aktai ar praktika, kuriuose numatyta, kad teisės į piniginę kompensaciją pasibaigus darbo santykiams nesuteikiama, jeigu darbuotojas nepateikė prašymo suteikti mokamas kasmetines atostogas, nors galėjo tai padaryti; taip pat, ar Direktyvos 7 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiami nacionalinės teisės aktai ar praktika, kuriuose numatyta, kad teisė į piniginę kompensaciją pasibaigus darbo santykiams suteikiama tik tuo atveju, jei darbuotojas dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių negalėjo pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas prieš pasibaigiant darbo santykiams.

ESTT didžioji kolegija išaiškino, kad direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia tokią nacionalinės teisės normą, jeigu pagal ją tuo atveju, jei darbuotojas prieš darbo santykių pasibaigimo dieną nepateikė prašymo leisti pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, jis automatiškai ir prieš tai nepatikrinus, ar darbdavys buvo faktiškai suteikęs jam galimybę pasinaudoti teise į atostogas prieš pasibaigiant šiems santykiams, netenka teisės į mokamų kasmetinių atostogų dienas, į kurias turėjo teisę pagal Sąjungos teisę pasibaigiant šiems santykiams, ir atitinkamai teisės į piniginę kompensaciją už šias nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas.

ESTT pabrėžė, kaf reikia išvengti situacijos, kai pareiga užtikrinti faktišką pasinaudojimą teise į mokamas kasmetines atostogas visiškai perkeliama darbuotojui, o darbdaviui dėl to suteikiama galimybė nesilaikyti pareigų, kaip pretekstą nurodant, kad darbuotojas nepateikė prašymo išleisti mokamų kasmetinių atostogų. Jeigu darbdavys gali pateikti įrodymų ir paaiškėja, kad pasinaudoti mokamomis kasmetinėmis atostogomis darbuotojas atsisakė savo noru ir žinodamas apie iš to išplaukiančias pasekmes, po to, kai jam buvo sudarytos galimybės faktiškai pasinaudoti teise į jas, Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 ir 2 dalys nedraudžia nei to, kad ši teisė prarandama, nei to, kad (darbo santykių pasibaigimo atveju) nesumokama atitinkama piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas.

 

 

 

Raktažodžiai
Close
Close