Komentarai

V. Vaičaitis. Vaiko teisės ir Konstitucija

Neseniai Vilniaus universiteto Teisės fakultete praūžė „Konstitucijos dienų“ renginiai, tradiciškai vadinami KoDi. Vieno renginio, pavadinto „Konstitucijos skaitymais“ metu studentas paklausė, kaip suprasti Konstitucijos 38 straipsnio  6 dalies nuostatą apie tėvų pareigą auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais. Tiksliau, ar tai nėra tik deklaracija? Tuomet kalba nukrypo apie vaikų ir tėvų teisių bei tarpusavio pareigų balansą, tačiau po Kauno įvykių, kurių metu iš šeimos buvo paimti vaikai, leidžia į šį klausimą pažvelgti kiek kitu kampu. Manau, kad po tam tikro laiko, tai galima padaryti „be pykčio“, kaip sakydavo vienas garsus filosofas.

Visų pirma, man atrodo, kad nežiūrint į tai, kad Lietuvoje Konstitucija galioja jau 26 metus, visuomenės, žiniasklaidos ir politikų ji nėra traktuojama, kaip pagrindinė mūsų visuomenės tarpusavio sutartis. Tokią išvadą darau todėl, kad diskutuojant dėl vaiko teisių niekas (nei žurnalistai, nei valstybės pareigūnai, nei visuomenės atstovai ar teisininkai) net nebando pasižiūrėti į Konstituciją ir šiame diskurse remtis Konstitucijos nuostatomis. Tam galėtų būti keletas priežasčių: tai galėtų sąlygoti inercinis mąstymas, kad Konstitucija yra daugiau politinis dokumentas ir nereikšmingas kasdieniame žmogaus  gyvenime (kaip kad buvo sovietmečiu) arba, kad Konstituciją suprasti ir aiškinti gali tik teismai, ar Konstitucinis Teismas, o paprastiems žmonėms galima ją paskaityti tik prieš Konstitucijos egzaminą. Dar viena priežastis galėtų būti ta, kad visuomenė kartai mato, jog politikai Konstitucija dažnai manipuliuoja, t. y. ji naudojama tik savo politiniams interesams prieš oponentus pagrįsti. Kaip ten bebūtų, vietoj to, kad pasiliktume prie apgailestavimo, geriau grįžkime prie Konstitucijos teksto ir pasižiūrėkime, kaip jis galėtų prisidėti prie minėtos diskusijos dėl vaiko teisių apsaugos sistemos, įsigaliojusios šių metų liepos 1 dieną.

Konstitucija Vakarų teisės tradicijoje yra tokia visuomeninė sutartis, kuri remiasi kompleksine (konstitucinių) vertybių sistema, iš kurių svarbiausios yra teisinė valstybė, demokratija ir žmogaus teisės. Panašiai yra su 1992 m. Lietuvos Konstitucija, kurios vienas išskirtinių bruožų yra aiškus ir nedviprasmiškas žmogaus teisių prigimtinio pobūdžio konstatavimas. Tačiau šalia šių (galėtume vadinti pamatinių) konstitucinių vertybių jau minėtas Konstitucijos 38 straipsnis įtvirtina ir šeimos institutą, kaip mūsų „visuomenės ir valstybės pagrindą”. Beje, šiame straipsnyje yra įtvirtintos taip pat minėtos tėvų bei vaikų teisės ir pareigos, tačiau ne atskiri šeimos nariai, o pati šeima yra įvardijama visuomenės ir valstybės pagrindu. Nesiekiant kaip nors nuvertinti kitų Konstitucijos nuostatų, reikia pasakyti, kad Konstitucija tokio titulo nesuteikia daugiau jokiam kitam socialiniam institutui. Kitaip tariant, Konstitucija „valstybės ir visuomenės pagrindu“ laiko ne (nuo šeimos izoliuotus) vaikus, motinas ar tėčius, o pačią šeimą, kurioje geriausiai atsiskleidžia šeimos narių teisės ir pareigos vienas kitam ir pačiai visuomenei. Taigi, galime drąsiai teigti, kad Konstitucija pabrėžia ypatingą šeimos instituto svarbą ir leidžia suprasti, kad šeima yra esminis mūsų visuomenės ir valstybės elementas, be kurio nei pati visuomenėje, nei valstybė negalėtų egzistuoti. Todėl čia matome neatsiejamą šeimos instituto ryšį su jau minėtomis pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis: teisine valstybe (šeima yra jos pagrindas), demokratija (šeima yra ir visuomenės pagrindas) bei žmogaus teisėmis (šeimos institutas arba šeimyninis gyvenimas Konstitucijoje siejamas su asmens privačiu gyvenimu).

Tačiau čia svarbu pabrėžti, kad nežiūrint šeimos konstitucinio instituto neatsiejamų sąsajų su minėtomis vertybėmis ir ypač – su žmogaus (įskaitant vaikų ir tėvų) teisėmis – šeima Konstitucijoje atskleidžiama, kaip savarankiška konstitucinė vertybė. Panašiai ir „vaiko” samprata Konstitucijoje yra atskleidžiama ne kaip nors izoliuotai, o siejama su tėvų ir globėjų pareiga auklėti vaikus, o vaikų pareiga – globoti juos senatvėje (26 ir 38 str.) bei valstybės įsipareigojimu globoti šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose (39 str.). Kitaip tariant, pagal Konstituciją, žmogus (ar vaikas) nėra suprantamas tik kaip atskiras in-dividuum, bet ir kaip asmuo (per-sona), t. y., kaip šeimos, visuomenės, valstybės ir kitų socialinių darinių dalis, be kurių jis negalėtų egzistuoti socialinėje tikrovėje. O valstybė, pagal Konstituciją, įsipareigoja padėti šeimoms auginti ir auklėti vaikus.

Todėl įstatymuose įtvirtinta vaiko teisių apsauga turi būti tokia, kuri neprieštarautų šeimos institutui, o jam padėtų ir jį stiprintų. Kitaip tariant, pagal mūsų Konstituciją, vaiko teisės geriausiai gali būti realizuojamos būtent šeimoje. Dar daugiau, pagal Konstituciją, vaiko teisių apsaugos sistema turi teikti pirmenybę pagalbai šeimai, susiduriančiai su vaikų auklėjimo ir kitomis problemomis, o jo paėmimo iš šeimos (kaip visuomenės ir valstybės pagrindo) institutas turi būti ne tik paskutinė priemonė (ultima ratio), bet ir tokia, kuri pasitarnautų kuo greitesniam vaiko grąžinimui į šeimą, jei tik tai yra įmanoma. Priešingu atveju, vaikui gali būti padaryta didesnė žala, nei nauda.

Todėl diskutuojant apie Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatų ir jų taikymo, į šią diskusiją būtina įvesti konstitucinę dimensiją, kitaip mes labai greitai pamesime diskusijos kryptį ir būsime užgožti įvairių (nevisada derančių su Konstitucija) ideologijų. Todėl šiame kontekste galime klausti, ar Įstatymo nuostatos skatina, visų pirma, teikti šeimai pagalbą, o gal atvirkščiai – sudaro sąlygas izoliuoti vaiką nuo šeimos ir tik po to ieškoti pagalbos priemonių. Beje, ne tik vaiko teisių ir šeimos interesų priešinimo, bet ir nekaltumo prezumpcijos bei proporcingumo konstitucinių principų laikymosi atžvilgiu galima būtų vertinti Įstatyme numatytus Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos pareigūnų (ir kitų institucijų) įgaliojimus, susijusius su galimu vaiko teisių pažeidimo tyrimo atveju, pvz.: antrojo grėsmės vaikui lygio nustatymas; sprendimo dėl vaiko laikino apgyvendinimo priėmimas; vadinamojo atvejo vadybos proceso inicijavimas ir prašymas dėl mobiliosios komandos sudarymo bei policijos pareigūno pasitelkimas; kreipimasis į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų išdavimo (ir teismo sprendimo priėmimas rašytinio proceso metu, nesuteikus galimybės išsakyti savo poziciją abiem pusėms); nurodymo teikimas savivaldybės administracijos direktoriui ir pastarojo sprendimas dėl vaikui laikinosios globos nustatymo ir t.t. ir pan.

Šio trumpo teksto pabaigoje norėčiau priminti, kad minėtų Kauno įvykių kontekste daugiausiai buvo diskutuojama apie Įstatymo įgyvendinančių tarnybų veiksmų adekvatumą, tačiau per mažai buvo kreipiama dėmesio į pačios sistemos, nustatytos Įstatyme, vertinimą. Bet kuri gera reforma (o kova su smurtu prieš vaikus, kaip tik tokia ir yra) gali save diskredituoti, jei ji nebus tinkamai išdiskutuota su įvairiomis visuomenės grupėmis, o svarbiausiai – nebus pastatyta ant Konstitucijos pagrindų. Bet kuriuo atveju, mūsų visuomenėje nėra labiau autoritetingo bendro rašytinio (ne tik teisinio, bet ir) socialinio vertybinio teksto, kuris galėtų mus visus suburti bendram tikslui ir būti mūsų visų vystymosi kelrodis. O prisimenant šių metų KoDi renginius VU Teisės fakultete, manau, kad vaiko teisės galėtų būti puiki tema kitų metų „Konstitucijos dienų“ organizatoriams. O iki to kviečiu prisiminti dar vieną šiųmetinių KoDi renginių metu nuskambėjusią mintį, pagal kurią Konstitucija yra ne tiek daikta-vardis, kiek veiksma-žodis, nes ji pati iš savęs neveikia, jei mes visi jos neįgyvendiname kasdieniais savo veiksmais.

Vaidotas Vaičaitis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentas

Raktažodžiai
Close
Close