D. Soloveičik. LAT apie (viešo) paslaugų teikimo sutarties požymius ir užsakovo teisę nutraukti tokią sutartį
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) 2018 m. spalio 24 d. civilinėje byloje priėmė nutartį, kurioje buvo sprendžiama dėl vienašališko mišrios paslaugų –išperkamosios nuomos sutarties nutraukimo ir jos galimą priskyrimo viešųjų paslaugų pirkimo sutarčiai.
LAT šioje nutartyje pasisakė dėl komunalinių ir kitų atliekų tvarkymo paslaugų sutarties (Sutartis), sudarytos su savivaldybės konkurso būdu atrinktu paslaugų teikėju, vertinimo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ginčo Sutartį laikė mišria, turinčia tiek atlygintinų paslaugų, tiek išperkamosios nuomos sandorių elementų. LAT pažymėjo, jog Sutarties teisinės prigimties vertinimas yra svarbus dėl dviejų aspektų:
1. Galimybės taikyti CK 6.721 straipsnio nuostatas, kuriose reglamentuojama kliento teisė vienašališkai nutraukti atlygintinų paslaugų sutartį;
2. Pirmiau nurodytos teisės ribojimo tais atvejais, kai sutartis patenka į viešųjų pirkimų teisinį reguliavimą.
Dėl pirmojo aspekto (sutarties vertinimo pagal CK normas), LAT konstatuoja, jog šalių nuomos sutartis šiuo atveju buvo sudaryta tam, kad būtų suteikta atliekų tvarkymo paslauga. Kitaip tariant, Sutartyje vyraujantis elementas buvo paslaugų teikimas, o ne nuomos teisiniai santykiai.
Dėl antrojo Sutarties kvalifikavimo elemento (ar ji patenka į viešųjų pirkimų teisinį reguliavimą) LAT padarė išvadą, jog Sutartis nelaikytina kaip viešojo pirkimo sutartis ne dėl to, kad atsakovė nėra perkančioji organizacija ar kad netaikyti Viešųjų pirkimų įstatymą (VPĮ) leido atliekų tvarkymo teisinis reguliavimas, o dėl to, jog toks (savivaldybės konkurso būdu atrinktas paslaugų teikėjas) tiekėjo parinkimas nebūdingas viešųjų pirkimų konkursams.
Matyti, kad LAT siekė pagrįsti, kodėl sudaryta sutartis nelaikoma viešo pirkimo sutartimi VPĮ prasme. Iš nutarties teksto galima teigti, kad LAT šiai išvadai pagrįsti laikė, kaip minėta, kad, viena vertus, toks paslaugų parinkimas nebūdingas viešųjų pirkimų konkursams, kita vertus – vykdyta procedūra – konkursas, buvo skirtas ne vieninteliam laimėtojui parinkti, o konkurso dalyvių tinkamumui įvertinti. Kitaip tariant, teismas priartėjo prie Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) vertinimo Trikkonen (C-9/17) byloje, kurioje buvo nurodyta, jog tais atvejais, kai vertinamas rinkos dalyvių tinkamumas sutarčiai vykdyti ir sutartis sudaroma su visais, kurie teikia paraiškas, o ne siekiama konkurencingos procedūros būdu atrinkti vienintelį būsimos viešo pirkimo sutarties laimėtoją, laikoma, jog tai nėra viešo pirkimo procedūra. Svarbu paminėti, jog gana sudėtingai argumentuodamas LAT nutartyje taip pat nurodė, kad „nagrinėjamu atveju vienintelė aplinkybė, kad atsakovė galimai nelaikytina perkančiąja organizacija VPĮ 4 straipsnio prasme (dėl to kasacinis teismas atskirai nesprendžia), nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčo teisiniai santykiai nepatenka į viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo sritį“. Toks teiginys reikalauja papildomo LAT paaiškinimo artimoje ateityje, nes tai tiesiogiai prieštarauja teisiniam reguliavimui: tik perkančiosios organizacijos ir perkantieji subjektai privalo vykdyti procedūras, kurios reglamentuojamos VPĮ ir susijusių teisės aktų. Priešingu atveju, toks teiginys gali įpareigoti taikyti VPĮ bet kurį rinkoje perkantį asmenį.
Taip pat, nutartyje buvo nagrinėjamas klausimas dėl vienašališko paslaugų–išperkamosios nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo. Kadangi ginčo Sutartis nepatenka į viešųjų pirkimų teisinį reguliavimą, LAT konstatavo, kad vienašališkas sutarties nutraukimas CK 6.721 straipsnio pagrindu yra absoliuti užsakovo.
LAT remdamasis savo ankstesne savo praktika išaiškino, kad net esant šalių susitarimui, nustatytam sutartyje, jog prieš terminą sutartis gali būti nutraukta rašytiniu abiejų šalių susitarimu, nepašalina šalies teisės remtis paslaugų sutartyje pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatyta teise klientui atsisakyti sutarties. Atsižvelgiant į paslaugų sutarties šalies – kliento teisės atsisakyti sutarties absoliutų pobūdį, ir sudarant mišrią sutartį ši kliento teisė neturi būti paneigiama. Nėra pagrindo ją paneigti sprendžiant dėl mišrios sutarties vykdymo ar galimybės tokią mišrią sutartį nutraukti. Sudarydamas mišrią sutartį, kurios viena dalis – dėl atlygintinų paslaugų teikimo, sutarties kontrahentas turi vadovautis kliento teisės atsisakyti paslaugų absoliutumu. Tai reiškia, kad šalių susitarimo sąlygos dėl mišrios sutarties nutraukimo negali įtraukti nuostatų, kurios varžytų kliento teisę atsisakyti sutarties pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį. Teismas pažymėjo, kad viešo pirkimo sutarčių atvejais šia teise galima pasinaudoti tik tuo atveju, jeigu tai numatyta pačioje viešo pirkimo sutartyje.
Deividas Soloveičik yra VU TF docentas, advokatų kontoros COBALT partneris, advokatas
