Teismai

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostata, ribojanti antrinės teisinės pagalbos teikimą baudžiamosiose bylose, prieštarauja Konstitucijai

Konstitucinis Teismas šiandien priimtu nutarimu pripažino, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija, be kita ko, jos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo teisingo bylos išnagrinėjimo nepriklausomame ir nešališkame teisme imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuoja valstybės pareigą įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis, paisant valstybės finansinių išgalių, užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos, be kita ko,  juridinio konsultavimo ir atstovavimo paslaugų, teikimą tiems socialiai jautriems (pažeidžiamiems) asmenims, kuriems ji kitaip įprastoje teisinių paslaugų rinkoje būtų fiktyvi ar itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, taip pat kitais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas valstybės biudžeto ar kitomis viešosiomis lėšomis finansuojamą ir specialiomis institucinėmis bei organizacinėmis priemonėmis užtikrinamą teisinę pagalbą (viešąją teisinę paslaugą), turi plačią diskreciją pasirinkti jos organizavimo, teikimo ir finansavimo modelį, taip pat nustatyti šią teisinę pagalbą (paslaugą) administruojančius ir tiesiogiai teikiančius subjektus, jų veiklos formas ir apmokėjimo pagrindus. Konstitucinė valstybės pareiga įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis užtikrinti teisinės pagalbos (viešosios teisinės paslaugos) teikimą reiškia ir priedermę atsakingai planuoti, kaupti ir naudoti tam reikalingas lėšas, taip pat įpareigojimą tos paslaugos teikimo, be kita ko, advokatų profesinės veiklos pagrindu, apmokėjimą reguliuoti taip, kad finansiniai ištekliai būtų naudojami racionaliai, paskirstomi tolygiai, kad tokia teisinė pagalba būtų prieinama visiems, kuriems ji reikalinga, taip pat kad būtų skatinama siekti greito teisinio proceso, rinktis veiksmingiausius teisių gynybos būdus ir priemones.

Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teisė turėti advokatą reiškia asmens teisę pačiam pasirinkti advokatą, taip pat teisę turėti valstybės paskirtą advokatą. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali.

Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, jog valstybės pareiga užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos teikimą tais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais, be kita ko, reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo numatyti tokį teisinės pagalbos organizavimo, teikimo ir finansavimo modelį, pagal kurį ji asmenims, kuriems tokia pagalba būtų itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, būtų teikiama atsižvelgiant į tokius kriterijus kaip bylos ar taikomos teisės sudėtingumas, galimos bausmės griežtumas, nusikalstamos veikos sunkumas, tam tikri asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumai, kitos reikšmingos aplinkybės. Iš konstitucinės valstybės pareigos užtikrinti veiksmingą teisinės pagalbos teikimą suponuojamos priedermės atsakingai planuoti, kaupti ir naudoti tam reikalingas lėšas kyla ir įstatymų leidėjo teisė nustatyti tokį teisinės pagalbos organizavimo, teikimo ir finansavimo modelį, pagal kurį būtų reikalaujama, kad asmuo, pasibaigus teismo procesui, atlygintų jam suteiktos viešosiomis lėšomis finansuojamos teisinės pagalbos išlaidas ar jų dalį, jeigu jo finansinė padėtis pagerėtų ir jis galėtų jas atlyginti. Taigi įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teisinė pagalba tam tikrais atvejais būtų neteikiama asmenims, kurie neįvykdo įstatyme nustatytos pareigos apmokėti jiems kitose bylose suteiktos teisinės pagalbos išlaidas ar jų dalį. Tačiau jokiais atvejais tokiu teisiniu reguliavimu negali būti paneigtos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos asmens teisė kreiptis į teismą ir teisė į tinkamą teismo procesą, t. y. negali būti sudarytos prielaidos nepaisyti teisingumo interesų, be kita ko, kai tam tikram asmeniui teisinė pagalba būtų itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte yra nustatytas atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindas – kai gynėjo ar įgaliotojo atstovo dalyvavimas baudžiamajame procese pagal Baudžiamojo proceso kodeksą (BPK) nėra būtinas, antrinė teisinė pagalba baudžiamojoje byloje neteikiama, jeigu pareiškėjui ji buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies.

Taigi pagal ginčytą teisinį reguliavimą, išskyrus BPK numatytus atvejus, kai gynėjo ar įgaliotojo atstovo dalyvavimas baudžiamajame procese yra būtinas, antrinė teisinė pagalba neteikiama asmeniui neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, t. y. nei į asmens turtą ir pajamas, nei į teisingumo interesus, be kita ko, bylos ar taikomos teisės sudėtingumą, galimos bausmės griežtumą, nusikalstamos veikos sunkumą, tam tikrus asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumus.

Vadinasi, tokiu teisiniu reguliavimu nepaisoma Konstitucijos, be kita ko, jos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo teisingo bylos išnagrinėjimo nepriklausomame ir nešališkame teisme imperatyvo, konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamos valstybės pareigos užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kuriems tokia pagalba būtų itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių,  tais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais, taip pat iš Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų konstitucinių teisės į gynybą ir teisės turėti advokatą kylančios valstybės institucijų pareigos užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali.

Atsižvelgdamas į minėtus argumentus, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek nurodyta, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas pastebėjo, kad Seimas 2018 m. birželio 30 d. pakeitė Įstatymo 11 straipsnį. Pagal pakeistą teisinį reguliavimą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (Tarnyba) atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą (be kita ko, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu), pareiškėjas galės kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, o Tarnyba įvertinusi jo individualią situaciją (gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui), išimtiniais atvejais turės teisę suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje ir jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies. Šis pakeitimas įsigalios 2019 m. sausio 1 d. ir bus taikomas nuo tos dienos pateiktiems prašymams dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo.

Nutarimo tekstą galima rasti čia. 

 

LR Konstitucinio Teismo informacija

Raktažodžiai
Close
Close