Ar ryšiui su tėvyne palaikyti būtina dviguba pilietybė?
Dvigubos pilietybės įteisinimo klausimas pastaraisiais metais sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio ir palaikymo. Jis tapo „Idėja Lietuvai“, o Pasaulio lietuvių bendruomenė pilietybės išsaugojimą nurodo kaip strateginį tikslą. Tačiau ši tema kelia ir nemažai rūpesčių dėl tam reikalingų Konstitucijos pataisų. Iniciatyva dvigubą pilietybę įteisinti referendumu ir su ja susijusia Referendumo įstatymo pataisa nuleistų referendumo kartelę. Prezidentė tokią pataisą atmetė ir pabrėžė skatinanti lietuvius visame pasaulyje susitelkti siekiant dvigubos pilietybės konstituciniu ir teisinių abejonių nekeliančiu keliu. Ekspertai, visuomenės nariai ir politikai į klausimą „ar verta keisti Konstituciją dėl dvigubos pilietybės?” trečiadienį bandė atsakyti visuomenės grupės „Už Konstituciją” ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos organizuotoje diskusijoje.
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesoriaus Vytauto Ališausko teigimu, tokia situacija, kai referendumo tvarka specialiai pritaikoma prie tikslo, rodo šalies nestabilumą: „Precendentą tam turi referendumas dėl stojimo į Europos Sąjungą, kuris vyko ne pagal standartus. Siekiant nuleisti kartelę referendumui svarstant dvigubos pilietybės klausimą, dažnai pateikiamas būtent šis argumentas. Tačiau tokių priemonių galima imtis tik jei yra absoliuti būtinybė, o šiuo atveju jos nėra. Tokių tikslų, kokių šiandien iniciatoriai nori pasiekti, nepasieksime.”
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojos Jogilės Ulinskaitės nuomone. dauguma argumentų dvigubai pilietybei įteisinti – emociniai, o racionalių priežasčių išgirsti praktiškai netenka. „Man teko girdėti tokį posakį: „Mūsų tauta išbyrės kaip smėlis smėlio laikrodyje”. Tačiau nesu tikra, kad dvigubos pilietybės įteisinimo tikslas yra emigracijos stabdymas. Jei to tikslas išlaikyti tautą, matau paralelių su 2014 m. vykusiu referendumu dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Nenoriu jų sulyginti, tačiau argumentavimo principai atrodo panašūs.”
Pasak Jogailės Ulinskaitės, išeiviai akcentuoja, jog nori išsaugoti ryšį su Lietuva. Tačiau emocinis ryšys menkai susijęs su teise: „Jaučiant emocinį ryšį nebūtinai reikia turėti teisę balsuoti, dalyvauti politiniame gyvenime, ką ir suteikia pilietybė. Tokį norą išgirstu ganėtinai retai. Pilietybė suteikia politinę galią, galimybę balsuoti, tačiau tokią pareigą atlikti norinčius išeivius sutinku gan retai. Tad svarbu suprasti – kokias problemas gali išspręsti daugybinė pilietybė? Keliavimo? Galimybės neribotą laiką būti Lietuvoje ar kitoje valstybėje? Nuosavybės teisių klausimus? Galima mėginti ieškoti alternatyvų sprendžiant šiuos klausimus ir be Konstitucijos keitimo. Būtina kalbėti pragmatiniais, o ne emociniais argumentais.”
Teisininkas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Justinas Žilinskas teigia, jog Konstitucijos straipsnius pakeisti yra įmanoma, tačiau labai sunku. Taip pat pritaria, kad pagrindas tam yra diskutuotinas. „Maža dalis emigrantų nori dalyvauti valstybės valdyme, nedidelė dalis užsienyje gyvenančių lietuvių balsuoja. Dėl šios priežasties aš abejoju, kad dvigubos pilietybės suteikimas ką nors pakeistų ir paskatintų juos dalyvauti valstybės valdyme. O ar verta keisti pagrindinį įstatymą dėl emocijų?”
Esminė problema, pasak profesoriaus, yra ne pats pilietybės klausimas, bet tai, jog referendumu bandoma pasinaudoti kaip politinio poveikio priemone. „Po pilietybės klausimu slepiasi sudėtingesni dalykai. Tai yra net ne dvigubos pilietybės, o lengvesnio Konstitucijos kaitaliojimo klausimas. Siūloma priimti jai prieštaraujančius įstatymus, o ne įstatymus pritaikyti pagal pagrindinį valstybės įstatymą. Jei būtų galima pagal savo poreikius keisti kone kiekvieną straipsnį, iškiltų reali grėsmė valstybei. Svarbiausia, kad taisyklės nebūtų formuojamos pagal žaidimą.”
