InstitucijosTeismai

Rimvydas Norkus: didžiausias teismų iššūkis – išlaikyti teisėjo profesijos prestižą

2018-aisiais minime ne tik garbingą Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį, bet ir šalies teismų sistemos savarankiškumo atgavimo 100-metį. Jau beveik visą amžių teismai yra neatsiejami nuo Lietuvos istorijos, o šis jubiliejus svarbus ne tik teisininkams ir teisėjams, bet ir visiems, kuriems brangus tvirtos demokratinės valstybės egzistavimas. Pasak Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir Teisėjų tarybos pirmininko Rimvydo Norkaus, šis laikotarpis valstybei itin reikšmingas, kadangi jo metu susiformavo nepriklausoma, visavertė trečioji valdžia, realiai užtikrinanti žmogaus teises. Jubiliejaus proga su R. Norkumi aptarėme didžiausius teismų pasiekimus, kasdieninius iššūkius ir vertybes. 

Kokie, Jūsų nuomone, svarbiausi pokyčiai buvo įvykdyti nuo nepriklausomybės atkūrimo teismų sistemoje?

Pats didžiausias pokytis yra tas, kad nuo nepriklausomybės atkūrimo teismų sistema, tokia, kokia yra šiandien, buvo apskritai sukurta. Kad jau 1992 m. Konstitucijos kūrėjai numatė tokią progresyvią ir stabilią teismų sistemą, kuri vėliau buvo realiai įgyvendinta priimant 1994 m. Teismų įstatymą, yra mažas stebuklas. Pokyčiai neišmatuojami: nuo politinę valią įgyvendinusių teismų iki nepriklausomos, visavertės trečiosios valdžios, kuri realiai užtikrina žmogaus teises. Dar vienas reikšmingas etapas yra susijęs su šio šimtmečio pradžioje priimtais Civilinio ir Baudžiamojo proceso kodeksais, kurie išgrynino teismų sistemos atskirų grandžių funkcijas, įtvirtino ir šiandien aktualų apeliacijos modelį, Aukščiausiojo Teismo vaidmenį. Tai leidžia mūsų teismų sistemai stabiliai veikti.

Kokius didžiausius iššūkius matote dabartinėje teismų sistemoje?

Žvelgiant iš lyginamosios perspektyvos, Lietuvos teismai ganėtinai sėkmingai susitvarko su iššūkiais, kuriuos mato daugybė kitų ES valstybių teismų sistemų. Pavyzdžiui, proceso trukmė yra palyginti neilga, bylų kiekis pastaruosius keletą metų gana stabilus. Neturime didelių problemų dėl vienodos teismų praktikos užtikrinimo, Aukščiausiasis ir kiti aukštieji teismai savo funkcijas vykdo gana sėkmingai. Todėl didžiausią iššūkį aš matyčiau ilgalaikėje perspektyvoje išsaugant teisėjo profesijos patrauklumą, prestižą visuomenėje. Tai susiję tiek su orių darbo sąlygų užtikrinimu teisėjams, tiek su socialinių garantijų paketo vystymu. Taip pat sunkumų gali kilti įvairiame grėsmių kontekste, nacionalinio saugumo, terorizmo klausimais.

Ar teisėjo profesiją renkasi gabiausi teisės absolventai?

Teisėjo kelią žmonės renkasi iš pašaukimo, jie mato gilią šios profesijos prasmę ir yra pasiaukoję šiam darbui. Be abejo, tai neleidžia mums teigti, kad į kitas profesijas ateina mažiau pasiaukoję arba mažiau atsakingi teisininkai, tačiau šiandien, tokių svyruojančių socialinių garantijų kontekste, mes matome, kad teisėjo profesiją rinktis žmones motyvuoja tikrai ne pinigai, o  aukštesni idealai.

Kokia jūsų nuomonė apie Lietuvos baudžiamąją politiką, ar galiojantys įstatymai leidžia teismams pritaikyti teisingą bausmę?

Lietuva jau daug metų užima pirmąją vietą Europoje pagal laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skaičių. Tai savaime rodo, kad baudžiamoji politika Lietuvoje yra pakankamai griežta. Tačiau teismai nekuria taisyklių, pagal kurias mes gyvename visuomenėje, o tik vykdo teisingumą pagal įstatymus, kuriuos priima įstatymų leidžiamoji valdžia. Aišku, galimybių individualizuoti bausmę Baudžiamajame kodekse yra, kartais įstatymų leidėjas tas galimybes šiek tiek susiaurina arba išplečia. Dėl įvairių socialinių sumetimų visuomenė yra linkusi reikalauti itin griežtų bausmių už nusikaltimus. Tai nėra vien tik Lietuvos fenomenas, ir išsivysčiusiame Vakarų pasaulyje tokias tendencijas galima įžvelgti. Tuo tarpu teismui tenka pareiga parinkti teisingą bausmę. Tai reiškia, kad ji turi būti individualizuota pagal nusikalstamos veikos sunkumą,  kaltinamojo asmenybę bei atitikti tikslus, kurie keliami bausmei. Aš manau, kad bausmės už sunkius nusikaltimus turi būti rimtos ir atgrasančios. Ar teisėjai turi galimybę tokias bausmes skirti? Manau, kad daugeliu atvejų taip.

Gal galite paminėti jums labiausiai įsiminusias, reikšmingiausias, rezonansines bylas, padariusias įtaką iki tol susiformavusiai teismų praktikai? 

Visi mes prisimename istorines bylas, kurios buvo įaudrinusios Lietuvos visuomenę, pavyzdžiui, žurnalisto Vito Lingio nužudymo bylą ar 1991 m. sausio 13 d. bylą, kuri šiuo metu yra nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme. Be abejo, tai bylos, gulančios į teisininkų metraščius ir į istoriją. Yra ir tokių bylų, kurios labai plačiai susijusios su istorinio konteksto vertinimu. Pavyzdžiui, tokios, kuriose LAT pripažino, kad už Lietuvos laisvę kovoję partizanai buvo reikšminga tautos dalis šalies išlikimui. Taip pat dažnai bylos nėra rezonansinės, tačiau reiškia tam tikrą pokytį arba suteikia naujų impulsų plėtotis teisei. Tokiomis laikyčiau su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos vietos įtvirtinimu Lietuvos teisinėje sistemoje susijusias bylas. Pavyzdžiui, LAT pripažino, kad, taikant konvencijos nuostatas, asmuo turi teisę reikalauti žalos atlyginimo iš valstybės dėl pernelyg ilgo teisminio proceso, nepaisant to, kad Lietuvos civilinėje teisėje tiesiogiai tokia galimybė neįtvirtinta. Man pačiam įsimintina vadinamojo „Snoro“ indėlių sertifikato byla, kurioje LAT po ESTT išaiškinimų pripažino, kad asmenys, įsigiję indėlio sertifikatus, kurie, pažodžiui taikant mūsų įstatymus, nėra apsaugoti indėlių draudimu, nusipelno tokios pat apsaugos, kaip ir įprastus indėlius padėję asmenys.

Pastaraisiais metais pasitikėjimas teismais vis auga, o labiausiai visuomenėje pasitikima LAT. Kokios to priežastys? Ar teismų įvaizdis visuomenėje atitinka tikrovę?

Pasitikėjimas auga ne dėl kažkokių veiksmų, nukreiptų būtent į pasitikėjimo didinimą, bet dėl gerėjančios teismų veiklos. Jai tobulinti yra skiriamos didelės teisėjų savivaldos, teismų vadovų ir kiekvieno teisme dirbančio darbuotojo pastangos. Žmonės jaučia pagarbų elgesį su procese dalyvaujančiais asmenimis, atsakingą aptarnavimą teismo raštinėje, aiškesnį ir labiau suprantamą teismo sprendimų aiškinimą. Tai duoda rezultatų ir įtikina visuomenę, kad teismai veikia ne taip ir blogai. Statistika taip pat tą iliustruoja. Jau keletą metų pasitikinčių teismais yra daugiau nei nepasitikinčių. Natūralu, kad LAT, kuris deda galutinį tašką sudėtingoje bylinėjimosi peripetijoje, yra išskirtinėje pozicijoje ir turi galimybę įvertinti daugiau argumentų, skirti daugiau dėmesio klausimų analizei. Todėl žmonės siekia, kad jų bylos būtų nagrinėjamos būtent čia. Aišku, LAT, lyginant su kitų panašią teisinę sistemą turinčių ES valstybių aukščiausiaisiais teismais, išnagrinėja daug bylų. Bet jas nagrinėdamas sugeba sėkmingai suderinti du tikslus – vykdyti individualų teisingumą ir užtikrinti vienodos teismų praktikos vystymąsi arba naujas kryptis, jei būtina tą praktiką keisti.

2018-ieji metai itin svarbūs teismams, tai teismų reformos metai. Kaip vertinate šį žingsnį ir kokių rezultatų pasiekta nuo reformos įgyvendinimo?

Ši teismų reorganizacija yra labiausiai susijusi su teismų vidinio darbo organizavimu, ji neturėjo tiesiogiai paveikti Lietuvos žmonių, bylininkų. Reformos tikslas buvo pagerinti teismų administravimą, užtikrinti geresnį resursų panaudojimą ir išlyginti besiskiriantį atskiruose teismuose dirbusių teisėjų darbo krūvį. Iš dalies tai pavyko, darbo krūvis dabar vienodesnis, teismų administravimas pagerėjo. Ilgalaikėje perspektyvoje tai leis mums užtikrinti, kad bylos būtų nagrinėjamos dar sparčiau. Manau, kad, praėjus metams po reorganizacijos, galėsime turėti tikslesnius pasiekimų įvertinimus. Tačiau pasikartosiu, kad nevertinčiau to kaip kažkokios labai didelės reformos, greičiau tai vidinis teismų darbo organizavimo pakeitimas.

Kaip vertinate Lietuvos teismų teisėjų darbą?

Stipriu aštuonetu. Aišku, tarp trijų šimtų tūkstančių bylų, kurios kasmet išnagrinėjamos Lietuvos teismuose, pasitaiko visko, tačiau niekas nėra apsaugotas nuo klaidų, nes teisėjai irgi ne robotai, gali klysti. Tačiau teismų sistema veikia pakankamai efektyviai, kad klaidos būtų ištaisytos. Nepatenkintam subjektui yra sudaromos galimybės skųstis, tačiau statistiškai apeliacinių skundų turime gana nedaug. Teisėjai deda daug pastangų siekdami kokybiško rezultato, nuolat mokosi, dalyvauja įvairiuose psichologijos, bendravimo gebėjimų mokymuose. Siekiame, kad teisminiame procese teisėjas būtų ne tik aklas teisės taikytojas, bet ir socialiai atsakingas subjektas, kuris išklauso, supranta, nukreipia paklydusį, padrąsina nuskriaustą asmenį ir, be abejo, priima teisingą sprendimą.

Ko Lietuvos valstybės atkūrimo ir teismų šimtmečio proga palinkėtumėte visai teisininkų bendruomenei?

Palinkėčiau susitelkimo. Nepriklausomai nuo to, kokį darbą teisininkas pasirenka, jis turi likti ištikimas teisininko profesijai ir nepasiduoti norui dėl įvairiausių sumetimų išduoti teisininko idealus, paneigti žmogaus teises. Taip pat linkėčiau mažiau konfliktiškos visuomenės ir daugiau galimybių kilusius konfliktus spręsti taikiomis priemonėmis, alternatyviais ginčų sprendimo būdais. Galiausiai palinkėčiau pasitikėjimo: teisėjams – pasitikėjimo advokatais, advokatams – teisėjais, mums – pasitikėjimo Seimu ir kartu visiems – pasitikėjimo savo valstybe.

Raktažodžiai
Close
Close