LAT: Niujorko konvencijoje įtvirtintas garantijų institutas Lietuvoje realizuojamas per laikinųjų apsaugos priemonių institutą
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus kolegija rugsėjo 27 d. priėmė dar vieną nutartį, susijusią su arbitražu. Šį kartą buvo analizuojamas klausimas dėl 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (Niujorko konvencija) VI straipsnyje nurodytos galimybės šalies, kuri kreipėsi dėl užsienio arbitražo teismo sprendimo pripažinimo, prašymo įpareigoti sprendimo pripažinimui prieštaraujančią šalį pateikti tinkamą arbitražo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimą (garantiją), aiškinimo ir taikymo.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Niujorko konvencijos VI straipsniu siekiama keleto reikšmingų uždavinių – užtikrinti spartų ir veiksmingą užsienio arbitražo sprendimų pripažinimą ir vykdymą, taip pat derinant jį su poreikiu garantuoti teisinį apibrėžtumą; suteikti teismui priemonių šalių teisėms tinkamai subalansuoti, iki bus priimtas sprendimas dėl bylos esmės; užtikrinti, kad šalis, prieš kurią yra priimtas arbitražo sprendimas, negalėtų apsunkinti ar užkirsti kelio arbitražo sprendimo pripažinimui ar leidimui vykdyti kitoje valstybėje, apskųsdama jį teisme, nurodytame Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies e punkte. Nors Niujorko konvencijos tikslai yra užtikrinti vienodą užsienio arbitražų sprendimų traktavimą bei efektyvų užsienio arbitražo teismų sprendimų pripažinimą ir leidimą juos vykdyti susitariančiosiose valstybėse, tačiau minėtos konvencijos VI straipsnyje užsienio arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti bylą sprendžiančiam teismui yra suteikta teisė atidėti klausimo dėl užsienio arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti sprendimą tuo atveju, kai arbitražo kilmės valstybėje yra pateiktas prašymas dėl arbitražo teismo sprendimo panaikinimo ir sprendimo pripažinimo bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta tokį atidėjimą tikslingu.
Niujorko konvencijos VI straipsnyje taip pat nurodyta, kad tokiu atveju užsienio arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti siekiančios šalies prašymu teismas gali įpareigoti antrąją šalį pateikti reikiamą garantiją (užtikrinimą). Niujorko konvencijoje nėra įtvirtinta kriterijų, pagal kuriuos teismas turi nustatyti, ar yra poreikis taikyti aptariamoje teisės normoje esančias priemones bei nustatyti jų mastą. Priešingai, 1958 m. Niujorko konvencijos VI straipsnio formuluotė „gali, jeigu pripažins esant tikslinga“ rodo plačią teismo diskreciją aptariamu klausimu. Be to, tokias priemones teismas gali taikyti tik tokiu atveju, jeigu jas taikyti prašo šalis, kuri prašo pripažinti ir vykdyti arbitražo sprendimą. Savo iniciatyva teismas tokių priemonių taikyti negali.
Niujorko konvencijos VI straipsnyje vartojamas žodis „garantija“ nereiškia garantijos, kaip tai suprantama pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, ir turi būti aiškinamas plačiau – šis terminas apima ir kitas priemones, kuriomis galima užtikrinti, kad arbitražo sprendimas, jei jis vėliau būtų pripažintas ir leistas vykdyti, bus iš tiesų faktiškai įvykdytas. Niujorko konvencijos VI straipsnyje nustatytos garantijos yra savarankiškas institutas ir skiriasi nuo CPK įtvirtintų laikinųjų apsaugos priemonių instituto, tačiau Niujorko konvencijos VI straipsnyje įtvirtintas garantijų institutas Lietuvoje realizuojamas per laikinųjų apsaugos priemonių institutą, atsižvelgiant į tai, kad Niujorko konvencijos VI straipsnyje įtvirtinto instituto tikslai ir paskirtis atitinka CPK įtvirtinto laikinųjų apsaugos priemonių instituto tikslus ir paskirtį.
Niujorko konvencijos VI straipsnyje nustatytų atitinkamų garantijų taikymo sąlygos iš esmės yra tokios pačios kaip ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, išskyrus tai, kad pagal Niujorko konvencijos VI straipsnį egzistuoja papildomas savarankiškas pagrindas taikyti garantijas ir tuomet, kai su arbitražo teismo sprendimo pripažinimu nesutinkanti šalis akivaizdžiai vilkina arbitražo sprendimo pripažinimo ir vykdymo klausimo sprendimą pripažįstančios valstybės teisme. Ar taikyti garantijas pagal Niujorko konvencijos VI straipsnį konkrečioje byloje, yra fakto, o ne teisės klausimas. Teismas, spręsdamas tokį prašymą, turi atsižvelgti į konkrečios bylos nustatytas faktines aplinkybes, turinčias reikšmės garantijų taikymo būtinumui, ir spręsti dėl pagrindo taikyti tokias garantijas (ne)buvimo.
Teismas, spręsdamas užsienio arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti siekiančios šalies prašymą dėl įpareigojimo antrąją šalį pateikti reikiamą garantiją (užtikrinimą), šį klausimą sprendžia pagal analogiją taikydamas CPK I dalies XI skyriaus penktojo skirsnio („Laikinosios apsaugos priemonės“) normas . Taigi, darytina išvada, kad prašymas taikyti garantijas pagal Niujorko konvencijos VI straipsnį iš esmės turėtų būti prilyginamas prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pareiškimui byloje, ir tokie prašymai neturėtų būti sprendžiami byloje kaip du atskiri savarankiški prašymai. CPK 151 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neskundžiamos kasacine tvarka. Ši norma, kaip sudedamoji laikinųjų apsaugos priemonių instituto norma, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus motyvus, pagal analogiją taikytina ir teismo nutarčiai dėl garantijų taikymo pagal Niujorko konvencijos VI straipsnį.
