Institucijos

EŽTT: Italijos teisė dėl kratos namuose nesuteikė pakankamai apsaugos nuo valdžios institucijų piktnaudžiavimo įgaliojimais ar savivalės

Šiandien byloje Brazzi prieš Italiją (prašymo Nr. 57278/11) Europos Žmogaus Teisių Teismas vienbalsiai nusprendė, kad buvo pažeista Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnio 2 dalis (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą). EŽTT konstatavo, kad įsiveržimas į M. Brazzi namus nebuvo teisėtas, kadangi Italijos teisė nesuteikė veiksmingų saugiklių nuo valdžios institucijų piktnaudžiavimo ir savivalės. Joks teisėjas nebuvo pripažinęs kratos orderio teisėtu nei prieš kratą atliekant, nei po to. 

Pareiškėjas Marco Brazzi yra Italijos ir Vokietijos pilietis, gyvenantis Miunchene (Vokietija). Jis įtrauktas į užsienyje gyvenančių italų registrą. Nuo 2009 m. Italijoje jam priklauso namas, kur  jo žmona ir vaikai gyvena mokslo metais. 2010 m. liepos mėn. buvo įtariama, kad M. Brazzi gyvendamas Italijoje beveik septynis metus nemoka gyventojų pajamų mokesčio. 2010 m. liepos 6 d., vykstant administracinei procedūrai, Mantujos prokuroras leido pareigūnams patekti į B. Brazzi namus Italijoje, kad surinktų įrodymų. 2010 m. Liepos 13 d.  mokesčių inspektoriai nuvyko į namą, tačiau M. Brazzi jame nebuvo. Vėliau tą pačią dieną Mantuos prokuratūra pradėjo tyrimą ir išdavė kratos orderį apieškoti namui ir transporto priemonėms, kad galėtų surasti dokumentus įrodančius nusikaltimą. Paieška vyko 2010 m. rugpjūčio 6 d.

2010 m. spalio 7 d. byla buvo nutraukta, nes M. Brazzi įrodė, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Vokietijoje. Tuo tarpu jis apskundė kasacinį teismą dėl kratos neteisėtumo, tačiau jo apeliacija atmesta.

EŽTT konstatavo, kad tokiai kratai atlikti Italijos teisėje turėjo būti sukurti saugikliai, siekiant užtikrinti, kad tyrimą atliekančios institucijos neužsiimtų savivale siekiant gauti kompromituojančią informaciją apie asmenis, kurie dar nebuvo identifikuoti kaip įtariami padarę nusikaltimus. Nebuvo numatyta, kad prokuroras, kaip tyrimo vadovas, turėtų gauti teisėjo leidimą ar bent informuotų pastarąjį apie savo sprendimą skirti kratą. Tuo remiantis, teisinės priežiūros trūkumas gali būti suderintas su vėlesne teisminė peržiūra, jau atlikus  veiksmą nustatant priemonės teisėtumą ir būtinumą. Taigi, kai ši krata buvo pripažinta neteisėta, bet jau buvo įvykdyta, kaltinamasis turėjo ribotas galimybes pasinaudoti savo teisių gynimo priemonėmis, dėl to žmogui gali priklausyti žalos atlyginimas.

Back to top button