E. Zemlytė. 7 mėnesiai ir 6 dienos platesnio nearbitruotinų ginčų sąrašo
Komercinio arbitražo įstatymo (KAĮ) 12 straipsnio 1 dalyje yra nurodoma, kad visi ginčai gali būti sprendžiami arbitraže, išskyrus šiame straipsnyje nustatytas išimtis. Toliau minėtame straipsnyje yra išvardintos tokios išimtys. Tokia KAĮ 12 straipsnio formuluotė tarsi leistų daryti išvadą, kad nearbitruotinus ginčus apibrėžia tik Komercinio arbitražo įstatymas. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tiesa, susiformavusi aiškinant dar ankstesnės KAĮ redakcijos nuostatas ir numatanti, kad nearbitruotini ginčai neturi būti įtvirtinti viename teisės akte, vis atveria kelią šalims bei teismams kelti klausimą ir dėl ginčo, nenumatyto KAĮ 12 straipsnyje, aribtruotinumo. Grėsmė tapti nearbitruotinais Lietuvoje 2018 metais iškilo ir ginčams tarp advokato ir kliento dėl teisinių paslaugų apmokėjimo.
Ginčas, kurį prieš klientą inicijavo advokatų profesinė bendrija, buvo išnagrinėtas pagal Vilniaus komercinio arbitražo taisykles. Arbitražo teismas patenkino advokatų profesinės bendrijos ieškinį dėl skolos priteisimo už teisines paslaugas iš dalies. Klientas kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą dėl arbitražo sprendimo panaikinimo. Nors klausimas dėl ginčo arbitruotinumo Lietuvos apeliaciniame teisme ginčo šalių nebuvo keliamas, Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. vasario 15 d. nutartimi (c. b. Nr. e2A-101-370/2018) panaikino arbitražo sprendimą būtent dėl to, kad vertino, jog ginčas tarp kliento ir advokato dėl apmokėjimo už teisines paslaugas laikytinas nearbitruotinu.
Lietuvos apeliacinio teismo nuomone, “tokia nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija, kai advokatų profesinė bendrija savo iniciatyva į su klientu sudaromą teisinių paslaugų sutartį įtraukė arbitražinę išlygą, kuri, kilus ginčui, apriboja kliento teisę apeliacine ir (ar) kasacine tvarka skųsti priimtą sprendimą, neatitinka bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 str.), todėl šis ginčas, kylantis iš kliento ir advokatų profesinės bendrijos sudarytos teisinių paslaugų sutarties ir apmokėjimo už jas, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti nagrinėjamas arbitraže, nebent arbitražinis susitarimas būtų sudarytas po kilusio ginčo (KAĮ 3 str. 6 d., KAĮ 12 str. 2 d.). Toks aiškinimas atitinka ir įstatymų leidėjo valią – minėtą Advokatūros įstatymo 51 straipsnio 1 dalies normą, pagal kurią ginčų tarp advokatų ir klientų sprendimas priskirtas teismo arba Lietuvos advokatūros kompetencijai.”
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nesutiko su Lietuvos apeliacinio teismo išvada. 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartyje (c. b. Nr. e3K-3-330-969/2018) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas visų pirma nurodė, kad nei KAĮ, nei Advokatūros įstatyme nenustatyta, kad advokatų, advokatų profesinių bendrijų ir klientų ginčai dėl užmokesčio už teisines paslaugas yra nearbitruotini. Antra, Advokatūros įstatymo 51 straipsnis, kiek tai susiję su ginčų sprendimo būdų reglamentavimu advokatų ir klientų ginčams dėl atlyginimo už paslaugas, nelaikytinas specialiąja norma KAĮ 12 straipsnio atžvilgiu (Advokatūros įstatymo 51 straipsnyje numatyta, kad kai kyla kliento ir advokato ginčas dėl teisinių paslaugų, klientas turi teisę kreiptis į Lietuvos advokatūrą ar teismą).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje taip pat pažymėjo, kad arbitruotinumo klausimas kiltų tik tuomet, kai teisinių paslaugų sutarties šalis būtų vartotojas. Tik tokiu atveju ir tik tuomet, kai arbitražinis susitarimas buvo sudarytas ne po to kai kilo ginčas, remiantis KAĮ 12 straipsnio 2 dalimi, kilęs ginčas negali būti perduotas arbitražui.
Šiandien populiariu komentuojant arbitražo teisės normas taikančius ir aiškinančius teismų sprendimus, įvertinti juos kaip palankius arba nepalankius arbitražui. Tačiau šiuo konkrečiu atveju tai padaryti yra sudėtinga. Viena vertus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neleido nepagrįstai plėsti nearbitruotinų ginčų sąrašo. Taigi vienareikšmiškai džiugu, kad ginčas dėl teisinių paslaugų apmokėjimo nearbitruotinų ginčų sąraše spėjo pabūti tik 7 mėnesius ir 6 dienas. Kita vertus, bendra problema, susijusi su nearbitruotinų ginčų apibrėžimu, vis dar lieka neišspręsta. KAĮ 12 straipsniui esant suformuluotam tokiu būdu, kad tik KAĮ 12 straipsnyje numatyti ginčai negali būti sprendžiami arbitraže, o teismų praktikai sakant, kad tokie ginčai gali būti numatyti ir kituose įstatymuose, teismų praktikoje turėtų būti suformuluoti ir aiškūs kriterijai, pagal kuriuos ginčai, nenurodyti KAĮ 12 straipsnyje, pripažintini nearbitruotinais. Tai, kad ginčas vis dėlto yra nearbitruotinas, neturėtų būti „siurprizas“ arbitražinį susitarimą sudariusioms ir ginčą arbitraže sprendusioms šalims.
Dr. Eglė Zemlytė yra VU TF Privatinės teisės katedros lektorė, advokatė
