Pranas Kūris: diplomatinė karjera įdomi, tačiau teisinė – man svarbesnė

Norint pristatyti visas Prano Kūrio veiklas ir pasiekimus, gali neužtekti ir viso puslapio. 80-metį švenčiantis pasaulinio lygio tarptautinės teisės mokslininkas, akademikas, VU Teisės fakulteto profesorius, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, teisingumo ministras, nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėjas – tai tik dalis šią asmenybę apibūdinančių postų. P. Kūris prisidėjo tiek prie nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo, įstatymų rengimo, tiek prie šalies garsinimo užsienyje, o jubiliejaus proga išleido 1992-1994 m. pildytą knygą-dienoraštį, kuriame aprašė diplomato kasdienybę steigiant Lietuvos ambasadą Briuselyje.

Dienoraščio išleisti neplanavo

P. Kūris ambasadoriumi pradėjo dirbti 1992 m. vasarį. Eidamas ambasadoriaus pareigas daugiau nei dvejus metus diplomatas kasdien pildė dienoraštį, kuriame perteikė to meto nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus iššūkius, tikslus ir nuveiktus darbus, kuriant Lietuvos ambasadą Belgijoje. „Nieko nebuvo: nei personalo, nei materialinių išteklių, nei jokių kitų galimybių. Reikėjo viską nuo nulio padaryti. Tas dienoraštis man buvo tarsi savotiškas priminimas apie tai, kas man pavyko ir ko nepadariau. Juk niekas neprotokoluojama, sekretoriato irgi nebuvo. Bet net tokiomis sąlygomis pavyko šį tą sukurti”, – pasakojo P. Kūris.

Rašydamas dienoraštį akademikas negalvojo, kad pastarasis kada nors taps knyga. Tačiau, kai P. Kūriui buvo pasiūlyta dienoraštį atiduoti archyvams, jis nusprendė neleisti prisiminimams apdulkėti stalčiuose: „aš nemėgstu memuarų, nes tai yra istorijos rašymas pagal dabartį. Juos rašantis asmuo turi savo prisiminimus ir emocijas, pagal jas interpretuoja istoriją, todėl ji nėra tiksli. O čia niekas netaisyta, nekeista. Bet jei būčiau manęs, kad tai taps knyga, būčiau kitaip rašęs.“

Dienoraštyje užfiksuota autentiška ambasadoriaus patirtis, kuri, pasak P. Kūrio, smarkiai skiriasi nuo dabartinių diplomatų kasdienybės: „nors pagrindinė misija išliko dvišalių santykių vystymas, dabar yra žymiai mažiau atsakomybių, dirbti lengviau. Tam įtakos turi keli dalykai. Visų pirma, technologinės galimybės, greitis. Tuo metu mums vien eilinio laikraščio laukti savaitėmis tekdavo, sklandydavo daug gandų, buvo sunku gauti patikimą informaciją. Antra, dabar jau yra paruoštų specialistų, jaunimas mokosi įvairiose užsienio institucijose, baigia diplomatines mokyklas, turi tam išsilavinimą ir kvalifikaciją. Trečia, dabar Lietuva jau yra pripažinta valstybė, o kai aš atvykau, paprastas žmogus net nežinojo, kas tas Vilnius.”

P. Kūriui, iš visos jo diplomatinės karjeros, labiausiai įsiminė santykiai su monarchais. Pasak jo, užmegzti tokių ryšių dar nėra pavykę nei vienam Lietuvos ambasadoriui. „Man yra tekę dirbti su trim monarchais: Belgijos karaliumi, Nyderlandų karaliene bei didžiuoju Liuksemburgo kunigaikščiu. Tuo metu man labai paliko įspūdį jų paprastumas ir padorumas. Pavyzdžiui, karalius Boduenas I buvo nuoširdus, žmogiškas, supratingas, niekada nepriimdavo ambasadoriaus nepasiruošęs”, – apie santykius su monarchais pasakojo P. Kūris.

Diplomatinė karjera – tik dalis pasiekimų

Pranas Kūris taip pat yra garsus akademikas, tarptautinės teisės mokslo Lietuvoje pradininkas. Jo moksliniai tyrimai išdėstyti penkiose knygose, daugiau nei 200 straipsnių mokslinėje ir periodinėje spaudoje bei enciklopedijose įvairiomis kalbomis. Jis yra išvertęs į lietuvių kalbą bei sudaręs tarptautinių dokumentų rinkinių, buvo įvairių leidinių mokslinis redaktorius.

Profesorius yra vienas daugiausiai tiek akademinėje, tiek praktinėje veikloje pasiekusių Lietuvos teisininkų. Nors diplomatinė patirtis jam įsirėžė giliai atmintyje, tačiau dar didesnį įspūdį paliko darbas ES teismuose. „Ambasadoriumi buvau paskirtas todėl, kad dėsčiau tarptautinę teisę, ilgą laiką buvau vienintelis šios srities specialistas Lietuvoje. Tačiau mane visada domino „grynoji” teisė, net ambasadoriaus veikloje man labiausiai rūpėjo sprendžiamų problemų teisiniai aspektai. Tad, įvykdęs išsikeltus tikslus, kibau į darbus tiek ES, tiek nacionaliniuose teismuose. Teisinė karjera man yra svarbesnė, nors ir diplomatinė labai įdomi.”

Teisėjas dalyvavo EŽTT sprendžiant daugiau nei 500 bylų, dirbo daugelio sprendimų redakciniuose komitetuose. Pasak P. Kūrio, daugumos žmogaus teisių pažeidimų priežastis – valstybės institucijų funkcionavimo klaidos ir aplaidumas, nejautrumas, biurokratija: „Dažnai politikai ir valstybės institucijų atstovai kartoja skambius šūkius „demokratija”, „teisinė valstybė”, tačiau nesuvokia šių žodžių reikšmės. Tada šie žodžiai tėra priedanga, kuri nieko nereiškia.”

P. Kūris, prieš tapdamas ambasadoriumi, taip pat buvo ir pirmasis nepriklausomos Lietuvos Respublikos teisingumo ministras. Teisininkas prisimena, jog pirmoji vyriausybė pradėjo savo veiklą labai sudėtingu laiku. Reikėjo ne tik vaduotis iš sovietinės sistemos ir skubiai rengti daugybę teisės aktų, teikti išvadas dėl siūlomų projektų, bet ir užtikrinti žaliavų, resursų tiekimą. „Tai buvo permainų metas, kai teisinis reguliavimas neretai atsilikdavo nuo gyvenimo. Ir tai natūralu, nes iš esmės reikėjo sukurti naują teisinę sistemą. Teko susidurti su daug sunkumų, ekonomine blokada, Tarybų Sąjungos nenoru pripažinti Lietuvą. Pats 7 kartus vykau derėtis į Kremlių, su rusų delegacija kalbėjau apie sausio 13-sios įvykius.”

Žymaus teisininko nuomone, teisinė pažanga Lietuvoje nuo nepriklausomybės atkūrimo yra nepamatuojama: „Viskas buvo sukurta iš nieko, egzistuoja nauja, funkcionuojanti demokratinė sistema, atitinkanti europinius standartus. Su tuo, kas buvo prieš 30 metų, net lyginti negalime. Aišku, yra ir trūkumų, tačiau reformos ateina su laiku.”

Iki šiol prisimena savo studentus

P. Kūris prieš daugiau nei 40 metų dvi kadencijas ėjo VU Teisės fakulteto dekano pareigas. Per šį laikotarpį jis sukūrė tarptautinės teisės mokyklą Lietuvoje, profesoriaus moksliniai tyrimai ir įžvalgos skatino domėtis tarptautine teise ir jaunuosius teisininkus. Iki šiol daugelis Lietuvos diplomatų yra buvę P. Kūrio mokiniai.

„Fakultetas gerokai pasikeitė, tapo savarankiškesnis, mano laikais ne toks savarankiškas buvo. Gerai prisimenu, kad pažinojau visus studentus, mūsų santykiai buvo labai šilti, jie mane iki šiol taip pat prisimena, ateina pasveikinti. Tačiau jų ir būdavo žymiai mažiau nei dabar. Taip pat pamenu, jog visi egzaminai būdavo žodžiu, todėl apie kiekvieną studentą turėjau nuomonę. Kai po studijų šie norėdavo įsidarbinti, darbdaviai skambindavo man prašydami rekomendacijų”, – apie prisiminimus iš universiteto pasakojo profesorius.