Teismai

LAT: juridinio asmens vadovas nėra materialiai atsakingas vien už tai, kad teismai vadovo įsakymą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo pripažino neteisėtu

Rugpjūčio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė nutartį dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo materialinės atsakomybės taikymo sąlygas, aiškinimo ir taikymo, kuria panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad materialinė darbuotojo atsakomybė kyla, kai pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais, žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla ir kai yra nustatomos visos šios sąlygos: žala; neteisėta veika; priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; yra pažeidėjo kaltė. Materialinės atsakomybės sąlyga – neteisėta veika  – suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – lokalinių, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Darbuotojo teisinė pareiga yra tinkamai atlikti savo pareigas, jis privalo rūpintis tinkamu darbo sutarties vykdymu. Darbuotojo neveikimas gali būti pripažintas neteisėtu, kai esant tam tikroms aplinkybėms jis įpareigotas atlikti reikiamus veiksmus.

Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti. Tuo atveju, kai pareiškiamas reikalavimas darbuotojui dėl žalos atlyginimo, darbuotojo kaltę privalo įrodyti ieškinį pareiškęs asmuo. Tiek civilinės, tiek materialinės atsakomybės atveju kaltės sampratą apibrėžia CK 6.248 straipsnio 3 dalis: laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Šioje normoje įtvirtintas vadinamasis protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus (bonus pater familias) elgesio standartas, pagal kurį vertinama, ar žalą padaręs asmuo yra kaltas.

Teisėjų kolegija, skirtingai nei apeliacinės instancijos teismas, nusprendė, jei atsakovas (viešosios įstaigos vadovas), prieš atleisdamas asmenį iš pareigų, ir būtų kreipęsis į teismą dėl profesinės sąjungos įsteigimo pripažinimo neteisėtu, pati teismo proceso trukmė, tikėtina, būtų buvusi dar žalingesnė įmonei, nes darbuotojui, dėl kurio buvo priimtas sprendimas atsisakyti jo paslaugų, būtų ir toliau mokamas atlyginimas, be to, šio teismo proceso palanki įmonei baigtis nebuvo pakankamai tikėtina, kad būtų galima pagrįstai teigti, jog vadovo pasirinkta alternatyva buvo mažiau naudinga įmonei.

Be to, juridinio asmens vadovas nėra materialiai atsakingas vien už tai, kad teismai vadovo įsakymą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo pripažino neteisėtu. Aplinkybė, jog įstaigos vadovo skirta drausminė nuobauda  – atleidimas iš darbo – panaikinta teisme, nesukuria teisinio pagrindo konstatuoti vadovo kaltę, nes vadovo kaltės laipsnis yra per mažas, kad būtų prielaidos materialinei atsakomybei kilti. Vadovo sprendimo neteisėtumas savaime nereiškia, kad vadovas kaltas dėl iš jo kilusių pasekmių materialinės atsakomybės prasme. Vadovo materialinė atsakomybė už neteisėtą darbuotojo atleidimą bus taikoma, tik jei bus įrodyta, kad vadovas veikė nerūpestingai priimdamas šį sprendimą. Byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovas siekė įvykdyti aukštesnio valdymo organo – valdybos – sprendimą, dėjo protingas pastangas tinkamai interpretuoti teisės aktus dėl darbuotojo atleidimo, priimdamas sprendimą pasitelkė profesionalus ir įvertino alternatyvas.

Back to top button