LVAT: pagrįsta tikimybė susidurti su trumpalaikiu sulaikymu dalyvavimo demonstracijoje atveju neatitinka persekiojimo sąvokos Ženevos Konvencijos prasme
Rugpjūčio 16 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) priėmė nutartį byloje dėl pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Teismas nusprendė, kad pagrįsta tikimybė, jog grįžus į kilmės valstybę, pareiškėjai susidurtų su trumpalaikiu sulaikymu asmens tapatybei nustatyti, jeigu dalyvautų demonstracijose, mitinguose, tačiau gresiantys veiksmai nėra pakankamai rimti ir neatitinka persekiojimo sąvokos Ženevos Konvencijos prasme.
Bylos faktinėms aplinkybėms taikytina 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencija dėl pabėgėlių statuso (Ženevos Konvencija), Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnio nuostatos bei 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatos (Kvalifikavimo direktyva).
Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia (be kita ko), pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.
LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta.
Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nagrinėjo kilmės valstybės informaciją, kuri nepatvirtino hipotetinio pobūdžio teiginių dėl sulaikymo pasienyje, kad „bus pakišti“ ginklai ir šaudmenys, taigi baimė dėl tokio pobūdžio persekiojimo tinkamai įvertinta kaip nepagrįsta. Pareiškėjai nepateikė daugiau patikimos individualaus pobūdžio informacijos apie pareiškėjo atžvilgiu vykdomą ikiteisminį tyrimą ar kitos informacijos, kuri patvirtintų pareiškėjų baimės būti persekiojamiems dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, pagrįstumą.
