ESTT: prekiautojo stendas mugėje gali būti pripažįstamas prekybai skirta patalpa
ES Teisingumo Teismas (ESTT) rugpjūčio 7 d. priėmė prejudicinį sprendimą dėl vartotojų apsaugos, perkant prekes mugių stenduose. 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiama Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB teigiama, kad prekybai skirtos patalpos yra nekilnojamosios mažmeninės prekybos patalpos, kuriose prekiautojas nuolat vykdo savo veiklą arba kilnojamosios mažmeninės prekybos patalpos, kuriose prekiautojas paprastai vykdo savo veiklą. Ne prekybai skirtose patalpose sudarytų sutarčių atveju vartotojas turėtų turėti teisę atsisakyti sutarties dėl galimų netikėtumų ir (arba) psichologinio spaudimo. Prieš vartotojui įsipareigojant pagal nuotolinės prekybos sutartį ar ne prekybai skirtose patalpose sudaromą sutartį ar atitinkamą pasiūlymą, prekiautojas aiškiai ir suprantamai privalo pateikti vartotojui informaciją, kaip atsisakyti sutarties.
Šioje byloje Vokietijos bendrovė Unimatic parduodavo prekes ir kasmetinėje mugėje Berlyne. Vartotojas šioje mugėje užsisakė garinį dulkių siurblį ir bendrovė neinformavo kliento, kad jis turi teisę atsisakyti sutarties, kaip numatyta Direktyvoje. Vartotojų asociacija Vokietijos teismuose ginčijo, kad bendrovė privalėjo paaiškinti klientui, kad jis turi teisę atsisakyti sutarties, nes sudarė pardavimo sutartį ne prekybai skirtose patalpose.
ESTT išaiškino, kad teismai kiekvienu atveju turi aiškintis konkrečias aplinkybes ir nustatyti, ar stendą mugėje galima pripažinti mažmeninės prekybos vieta ar ne. Teismas pabrėžė, kad prekiautojo stendas mugėje, kaip antai nagrinėjamas byloje, kuriame jis savo veiklą vykdo keletą dienų per metus, yra „prekybai skirtos patalpos“, kaip tai suprantama pagal direktyvą, jeigu, atsižvelgiant į visas su šia veikla susijusias faktines aplinkybes ir ypač į šio stendo išvaizdą ir pačios mugės patalpose skleidžiamą informaciją, pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas galėjo pagrįstai tikėtis, kad šis prekiautojas jose vykdo savo veiklą ir į jį kreipsis dėl sutarties sudarymo, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas.
Mažmeninės prekybos patalpos, kuriose prekiautojas vykdo sezoninę veiklą, pavyzdžiui, turizmo sezono metu slidinėjimo ar pajūrio kurorte, turi būti laikomos prekybai skirtomis patalpomis, nes šis prekiautojas jose vykdo įprastą veiklą. Vis dėlto viešai prieinamos vietos, pavyzdžiui, gatvės, paplūdimiai, sporto infrastruktūros objektai ir viešasis transportas, kuriuose šis prekiautojas išimties tvarka vykdo savo prekybos veiklą, taip pat privatūs namai ar darbo vietos neturi būti laikomos prekybai skirtomis patalpomis. Ne prekybai skirtose patalpose sudarytų sutarčių ypatumas yra tas, kad paprastai būtent prekiautojas pradeda derybas dėl sutarties, kurioms vartotojas nėra pasirengęs arba yra netikėtai užkluptas, ir kad vartotojas dažnai negali palyginti pasiūlymo kokybės ir kainos su kitais pasiūlymais.
