Komentarai

V. Mizaras. Teisės į socialinių tinklų paskyras paveldėjimas: Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo sprendimas

2018 m. liepos 12 d. Vokietijos Federalinis Aukščiausiasis Teismas (Bundesgerichtshof) (III-iasis senatas) priėmė sprendimą kasacinėje civilinėje byloje III ZR 183/17, kuriuo išsprendė ginčą tarp socialinio tinklo Facebook administratoriaus ir įpėdinės, mirusios nepilnametės dukros motinos, dėl pastarosios prieigos teisės prie mirusiosios dukros minėto socialinio tinklo paskyros ir joje esančio turinio. Šioje byloje priimtas galutinis teismo sprendimas ir jame išdėstytos pozicijos yra svarbios tokiais esminiais aspektais: pirma, buvo išspręstas klausimas dėl minėtosios prieigos teisės paveldimumo, antra, teismas išaiškino minėtosios prieigos teisės perėmimo universaliu būdu santykį su socialinio tinklo prieigos naudotojo asmeninių teisių ir asmens duomenų po jo mirties apsauga. Pabrėžtina, kad byloje nebuvo keliamas socialinio tinklo paskyros ir joje esančio turinio kaip civilinių teisinių santykių objekto sampratos klausimas. Byloje šalių pozicijos buvo grindžiamos iš esmės prievolių teisės ir paveldėjimo teisės, o taip pat specialiomis asmeninių teisių, duomenų apsaugą bei susirašinėjimo naudojant elektroninius ryšius konfidencialumą reguliuojančiomis normomis. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad byloje ieškovė buvo mirusiosios dukros įpėdinė – motina, t. y. artimais giminystės ryšiais su mirusiąja susijęs asmuo. Šis akcentas paminimas dėl to, kad tam tikrų teismo aiškinimų kontekste artimas ryšys tarp vaiko ir motinos bylos kontekste turėjo tam tikrą teisinę reikšmę.

Bylos faktinės aplinkybės.

Bylos ieškovė buvo motina, jos mirusios penkiolikmetės dukros įpėdinė, kuri kartu su mirusios dukros tėvu turėjo teises į palikimą.

2011 m. sausio 4 d. ieškovės dukra, būdama 14 metų su tėvų sutikimu registravosi socialiniame tinkle Facebook, ir buvo sukurta naudojimosi paskyra nepilnametės vardu. Taigi, buvo sudaryta tarp nepilnametės, kaip socialinio tinklo naudotojos, ir socialinio tinklo administratoriaus socialinio tinklo naudojimosi sutartis. Kitaip tariant, tarp minėtų sutarties šalių atsirado prievoliniai teisiniai santykiai.

2012 m. gruodžio 3 d. vakare nepilnametė mergaitė žuvo nelaimingo atsitikimo metro stotyje metu (pakliuvo pro pravažiuojančiu metro traukiniu), ir šio įvykio aplinkybės iki šiol nėra nustatytos.

Ieškovė (mirusios mergaitės motina) po dukros mirties mėgino prisijungti prie žuvusiosios Facebook paskyros. Tačiau tai nebuvo įmanoma, kadangi atsakovas (Facebook administratorius) po viešo paskelbimo apie paskyros naudotojos mirtį, 2012 m. gruodžio 9 d. užblokavo prieigą prie paskyros (ją perkėlė į vadinamąją „ramybės būseną“), ir prie jos prisijungti nebuvo galima naudojant netgi mirusiosios kaip paskyros naudotojos prisijungimo duomenis. Pats turinys paskyroje buvo išsaugotas, tačiau prieiga blokuota bet kokiems tretiesiems asmenims; prieigos teisę turėjo tik pats facebook tinklo adminsitratorius.

Ieškovė kreipėsi į teismą reikšdama reikalavimą atsakovui (Facebook administratoriui), kad šis būtų įpareigotas įpėdiniams užtikrinti prieigą prie mirusiosios socialinio tinklo paskyros, ypač prie komunikacijos turinio. Ieškovė savo prašymą argumentavo tuo, kad tokia prieiga prie paskyros naudotojos turinio reikalinga tam, kad galbūt taip būtų galima iš paskyroje esančios informacijos (susirašinėjimų ir pan.) sužinoti, ar dukra prieš jos mirtį nesiruošė nusižudyti, ir taip kartu apsaugoti metro traukinio vairuotoją (įmonę) nuo žalos atlyginimo reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas – Berlyno žemės teismas (Landgericht Berlin) 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimu byloje 20 O 172/15 ieškovės pareikštą ieškinį tenkino ir įpareigojo socialinio tinklo administratorių suteikti prieigą prie paskyros turinio.

Apeliacinės instancijos teismas (Kammergericht Berlin) 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu byloje 21 U 9/16 patenkino atsakovo – socialinio tinklo Facebook – apeliacinį skundą ir, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškinį atmetė. Kitaip tariant, teismas nusprendė, kad socialinis tinklas neprivalo suteikti mirusiosios socialinio tinklo paskyros naudotojos įpėdinei prieigos prie palikėjos paskyros turinio.

Ieškovė pateikė kasacinį skundą Vokietijos Federaliniam Aukščiausiajam Teismui, kuris, minėta, priėmė sprendimą – panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir galutinai išsprendė bylą.

Kasacinio teismo (Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo teismo) sprendimo esmė ir pagrindinės pozicijos

Minėta, ieškinio dalyku buvo reikalavimas suteikti prieigą prie palikėjos socialinio tinklo paskyros ir joje esančio turinio. Todėl pagrindinis teisės klausimas nuo pat bylos pradžios, ir kurį sprendė kasacinis teismas, buvo, ar įpėdinė perima (paveldi) teises ir pareigas, atsiradusias iš socialinio tinklo naudojimo sutarties, sudarytos tarp socialinio tinklo administratoriaus ir to tinklo naudotojo. Žinia, kad asmuo, norintis turėti paskyrą socialiniame tinkle sudaro sutartį, iš kurios atsiranda šalims prievolinio teisinio pobūdžio teisės ir pareigos. Taigi, atsiranda prievoliniai teisiniai santykiai, ir atitinkamai teisės ir pareigos šių teisinių santykių dalyviams. Iš prievolių atsirandančios turtinės teisės ir pareigos, o tam tikrais atvejais ir neturtinės, pakliūna į turto apimtį, o tai reiškia, kad pagal bendrą taisyklę gali būti ir paveldėjimo objektu. Pagal Vokietijos BGB 1922 str. 1 d. (analogiškos nuostatos, žinia, yra ir Lietuvos CK 5.1 str. 1 d. ir 2 d.) turtas kaip visuma gali būti paveldėtas. Turtas apima be kita ko iš sutarčių kylančias prievolinio teisinio pobūdžio teises ir pareigas (aptariamos bylos kontekste – iš socialinio tinklo paskyros naudojimosi sutarties atsiradusias teises ir pareigas). Paminėtina tai, kad bylos kontekste ginčo objektu buvo iš esmės tik viena teisė, kylanti iš minėtosios sutarties – prieigos teisę į socialinio tinklo paskyrą ir joje esantį turinį. Kitaip tariant, ieškovė nesiekė perimti visų iš socialinio tinklo naudojimo sutarties kylančių teisių ir pareigų, t. y. ji nesiekė tapti „tikruoju“ prievolės kreditoriumi ir skolininku ir taip veikti kaip aktyvi socialinio tinko paskyros naudotoja. Tačiau toliau, perteikdamas kasacinio teismo argumentus, vartosiu ir bendrą teisių bei pareigų perimamumo terminą.

Visgi, nepaisant to, kad teisės ir pareigos pagal bendrą taisyklę patenka į paveldimo turto apimtį, jos gali pereiti įpėdiniams universaliu būdu, įstatymas numato išimtis, kada teisių ir (ar) pareigų paveldėjimas negalimas, ir tarp tokių išimčių yra atvejai, kai teisės ir (ar) pareigos yra grynai asmeninio pobūdžio ir neatsiejamai susijusios su konkrečiu asmeniu.

Taigi, ir aptariamoje byloje esminis klausimas, kurį aiškino Vokietijos Federalinis Aukščiausiasis Teismas buvo, ar iš socialinio tinklo paskyros naudojimo sutarties kylančios teisės ir pareigos, o ypač ginčo objektu esanti prieigos prie paskyros ir jos turinio teisė, yra paveldima ar ne, t. y. ar ji yra grynai asmeninio pobūdžio ir kartu neatsiejamai susijusi su asmeniu, ar visgi taip nėra.

Atsakovas nuo pat aptariamos bylos pradžios argumentavo, kad jis negali suteikti prieigos prie naudotojo paskyros turinio, nes saugo konkretaus asmens privatumą ir, kad teisės iš sutartinių prievolinių santykių – konkrečiai iš socialinio tinklo paskyros naudojimo sutarties – negali būti perimamos, o mirus paskyros naudotojui, prievolė baigiasi. Taip pat atsakovas rėmėsi dar ir tokiu argumentu, kad pačios socialinio tinklo paskyros naudojimo sąlygos lemia naudotojo teisių ir pareigų nepaveldimumą. Taip yra, pasak atsakovo dėl to, kad socialinio tinklo naudojimo sutartis sudaroma tik naudotojo gyvenimo laikotarpiui, ir po jo mirties jo paskyra perkeliama į „ramybės“ būseną, ir niekas kitas, išskyrus patį socialinio tinklo administratorių, negali prieiti prie mirusio naudotojo paskyros.

Vokietijos kasacinio teismo pozicija, atsakant į aukščiau paminėtus klausimus, buvo tokia: nei socialinio tinklo paskyros naudojimosi sutarties pobūdis ir esmė, nei sutarties sąlygos (atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Vokietijos civilinę teisę pripažįstama, kad sutartimi šalys gali susitarti, kad teisės ir pareigos iš sutarties nebus paveldimos) nelemia iš tokios sutarties kylančių teisių ir (ar) pareigų nepaveldimumo. Taip pat teismas, nepripažino, kad sprendžiant minėtų teisių (pareigų) paveldimumo klausimą, gali būti diferencijuojamas socialinio tinklo paskyros turinys, o kartu ir prieigos teisės į jį, o kartu ir skirtingai sprendžiamas prieigos teisių paveldimumo klausimas. Turima omeny tai, kad teismas nepritarė, kad reiktų peržiūrėti paskyros turinį, ir grynai asmeninio pobūdžio komunikaciją išskirti ir, saugant naudotojo privatumą, nesuteikti prieigos prie tokio turinio, o prie kito, kuris nėra grynai asmeninio pobūdžio, suteikti prieigą. Kitaip tariant, teismas atmetė galimą prieigos teisės „dalumo“ galimybę, sprendžiant paveldėjimo klausimą. Tačiau svarbiausia, kaip įprastai, yra teismo pozicijos argumentacija, todėl koncentruotai ją perteiksiu.

Kasacinio teismo argumentacija

Esminė argumentacijos dalis, mano manymu, yra susijusi su teismo aiškinimu ir pagrindimu, kodėl iš socialinio tinklo naudojimo sutarties teisinės kilmės ir esmės neplaukia teisių ir pareigų iš tokių sutartinių teisinių santykių nepaveldimumas. O kartu, jog tai nėra grynai asmeninio pobūdžio teisės ir pareigos, neatsiejamai susijusios su konkrečiu asmeniu. Pasak teismo, grynai asmeninis tokių teisių ir pareigų pobūdis neplaukia iš numanomai sutartimi sutartos socialinio tinklo naudotojo (bylos kontekste palikėjos) asmeninių teisių apsaugos. Jis pažymėjo, kad taip, viena vertus, sudarant socialinio tinklo naudojimosi sutartį susiformuoja tarp jo naudotojo ir tinklo administratoriaus pasitikėjimo santykis. Ir šis pasitikėjimas labiausiai pasireiškia tuo, kad sukeliamas teisėtas lūkestis, jog komunikacijos turinys (informacija) tarp socialinio tinklo dalyvių principine prasme liks žinomas tik jiems, ir kad nebus prieinamas tretiesiems asmenims, kurie nėra konkrečiu atveju tarp to konkretaus asmens socialinio tinklo paskyros dalyvių.

Kita vertus, teismo manymu, socialinio tinklo administratoriaus įsipareigojimas pagal minėtą sutartį yra perduoti elektroninių ryšių pagalba komunikaciją ne tarp konkrečių asmenų, o į tam tikras asmenų paskyras. Žinutės siuntėjas gali tikėtis, kad socialinio tinklo administratorius, kaip sutarties šalis, persiųs informaciją į siuntėjo pasirinktas paskyras. Tačiau socialinio tinklo naudotojas, atsižvelgiant į esamą socialinio tinklo veiklos funkcionavimą, negali tikėtis, jog socialinio tinklo administratorius užtikrins, kad konkrečiose paskyrose esančią informaciją matys tik tos konkrečios paskyros naudotojas, ir jos nematys kiti, tretieji asmenys.

Taigi, teismas iš esmės taip sakydamas pripažino, kad socialinio tinklo naudotojui negali susiformuoti teisėtas lūkestis dėl visiško komunikacijos socialiniame tinkle privatumo, todėl ir teisės naudotis socialiniu tinklu, jame esančiomis paskyromis nėra grynai asmeninio pobūdžio. Kitaip tariant, teismas, įvertinęs socialinio tinklo veikimo principus, nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti socialinio tinklo naudotojui lūkesčio dėl informacijos, esančios paskyrose, pasiekiamumo tik tarp konkrečių paskyrų naudotojų. Tai kartu sąlygoja, kad nesusiformuoja ir lūkestis tikėtis, jog niekas kitas negali prieiti prie paskyrose esančio turinio. Teismas išsakė požiūrį, kad, atvirkščiai, socialinio tinklo naudotojas jam gyvam esant turi suprasti, kad komunikacija socialiniame tinkle gali būti prieinama kitiems asmenims su paties naudotojo sutikimu, o taip pat, vertinti realistiškai, ir be jo sutikimo. Tai yra, asmenys turi suprasti, kad egzistuojantis socialinio tinklo veiklos modelis negali užtikrinti, jog tretieji asmenys neturi absoliučiai galimybės be naudotojo sutikimo pasiekti komunikacijos turinį. Atitinkamai naudotojas turi suprasti, kad ir po jo mirties, gali susidaryti aplinkybės, kai kiti asmenys vienaip ar kitaip galės prieiti prie paskyrų turinio. Be to, pasak teismo, paskyros naudotojas turi suvokti, kad jo komunikavimo partnerio mirties atveju, trečiasis asmuo kaip įpėdinis gali tapti sutartinių teisinių santykių su socialinio tinklo administratoriumi šalimi, ir turėti teisėtą prieigą prie tokiu būdu „perimtos“ socialinio tinklo paskyros.

Šioje vietoje dar galima papildyti, kad panašiai socialinio tinklo paskyros naudotojas turi numanyti, kad jo siunčiamos žinutės gali būti išsaugotos nebūtinai socialinio tinklo serveryje ir būti pasiekiamos tik per to tinklo naudotojo (žinučių gavėjo) paskyrą, bet taip pat gali būti nukopijuotos ir išsaugotos kitose laikmenose (gavėjo kompiuteryje, USB laikmenoje, atspausdintos popieriuje ir pan.). O tai savaime irgi reiškia siuntėjo nekontroliuojamą tų žinučių turinio pasiekiamumą. Iš esmės socialinio tinklo paskyros naudotojas gali kontroliuoti tik savo paskyroje esantį turinį, o tai, kas išeina už jo dispozicijos veikimo ribų, – realios galimybės, išskyrus, geranorišką susitarimą su gavėju, neturi.

Teismas taip pat aiškino, kad vieno socialinio tinklo paskyros naudotojo (siuntėjo) žinučių siuntimas į kito naudotojo (gavėjo) paskyrą veikia neribotai laiko atžvilgiu, net ir po siuntėjo mirties. Turima omenyje tai, kad išsiųsta žinutė išsaugoma socialinio tinklo administratoriaus (bylos kontekste atsakovo) serveryje, ir jos gavėjas gali laiko prasme neribotai, konkrečiau, iš esmės tol, kol paties gavėjo paskyra socialiniame tinkle veikia, jam siųstą žinutę pasiekti. Kitaip tariant, į tam tikrą socialinio tinklo naudotojo paskyrą („dėžutę“) išsiųsta žinutė po jos išsiuntimo daugiau jau nėra siuntėjo dispozicijoje, o, atvirkščiai, patenka į žinutės gavėjo valdomą paskyrą (jo dispozicijos sferą), ir šis turi socialinio tinklo administratoriaus atžvilgiu reikalavimą bet kuriuo metu sudaryti prieigos galimybę prie jo paskyros ir joje esančio turinio. Todėl po žinutės išsiuntimo siuntėjas iš esmės negali reikalauti socialinio tinklo administratoriaus, kad išsiųsta žinutė iš jos gavėjo paskyros būtų ištrinta. Toks aiškinimas yra logiškas ir gali būti prilyginamas įprasto laiško siuntimui – siuntėjas negali priverstinai pareikalauti grąžinti jo laišką, kai šis jau įmestas į gavėjo pašto dėžutę.

Iš viso to, teismas padarė išvadą, kad teisės ir pareigos, atsirandančios iš socialinio tinklo naudojimo sutarties, nėra grynai asmeninio pobūdžio taip, kad jos būtų laikomos neatsiejamai susijusios su asmeniu, ir todėl gali būti paveldimos ir patekti į palikimo sudėtį.

Kitas svarbi argumentacijos dalis teismo sprendimo buvo susijusi su aiškinimu, ar nereiktų „padalinti“ prieigos prie socialinio tinklo paskyros turinio į asmeninio ir neasmeninio pobūdžio turinį. Vokietijos teisės doktrinoje, kurią teismas vertino, pozicijos minimu klausimu pasidalinusios į dvi dalis. Vieni pritaria, kad grynai asmeninio pobūdžio susirašinėjimai socialinio tinklo paskyrose ar elektroniniuose laiškuose yra išimtinai su asmeniu susiję ir vardan asmens privatumo gerbimo turėtų būti saugomi nuo kitų, išskyrus tuos, kuriems tokia komunikacija skiriama, asmenų prieigos. Dėl to prieigos teisė į tokio turinio paskyros dalį neturėtų būti paveldima. Kiti autoriai nepritaria tokiam dalumui. Tačiau teismas, net ir pripažindamas, kad gali būti toks „skaitmeninėje erdvėje esančio turinio dalinimas“, nagrinėtos bylos kontekste pabrėžė, kad byloje eina kalba ne apie bet kokių asmenų kaip įpėdinių prieigos teisę, o pačiais artimiausiais ryšiais susijusio asmens – motinos. Kita vertus, pastarasis aspektas neturėjo didžiausios sprendžiamosios galios pozicijos formulavimui. Didžiausią reikšmę savo argumentacijoje teismas, paneigdamas paskyros turinio dalinimą į asmeninio ir neasmeninio pobūdžio informaciją, skyrė Vokietijos įstatymų leidėjo valiai, kad net ir grynai asmeninio pobūdžio objektai gali būti paveldėjimo objektu. Taigi, viena vertus, kasacinis teismas visgi padarė tam tikrą išlygą, jog iš socialinio tinklo naudojimo sutarties gali atsirasti ir grynai asmeninio pobūdžio teisės, tačiau, kita vertus, tai, jo manymu, dar nereiškia, kad net ir tokios teisės negali pakliūti į paveldėjimo objekto apimtį. Teismas remdamasis Vokietijos Civilinio kodekso 2047 str. 2 dalimi ir 2373 str. 2 sakiniu, nurodė, kad pagal Vokietijos teisę gali būti taip, kad ir grynai asmeninio pobūdžio teisės gali būti paveldimos, kartu nurodydamas minėtose kodekso normose numatytus dienoraščių ir asmeninių laiškų kaip paveldimų objektų atvejus. Pagal Vokietijos CK 2047 str. 2 d., dienoraščiai, asmeniniai laiškai gali būti paveldimi, tačiau jie tarp įpėdinių nedalinami, o paveldimi bendrai. Kaip kad ir šeimos nuotraukos ar susirašinėjimai tarp šeimos narių irgi patenka į paveldimo turto apimtį, tačiau negali būti paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo dalyku (taip sudarant galimybę tokio asmeninio pobūdžio objektams likti palikėjui artimiausių asmenų dispozicijoje). Šio argumento kontekste teismas konstatavo, kad jis nemato skirtumo tarp asmeninių laiškų ir komunikacijos virtualioje erdvėje (kitokioje laikmenoje). Ir taip pat šioje vietoje buvo pabrėžta, kad ir nagrinėtos bylos kontekste, minėta, kalbama ne apie bet kokius įpėdinius, o artimiausius mirusiosios asmenis – motiną, potencialiai ir tėvą (kuris nors ir nebuvo byloje ieškovu). Tiesa, šioje vietoje reikia pažymėti, kad pastaruosius aptartus argumentus teismas naudojo tik kaip papildomus, nes, minėta, teisės klausimas aptariamoje byloje buvo kilęs ne dėl socialinio tinklo paskyros kaip kokio nors sui generis civilinių teisių objekto, kaip kad yra dienoraščių ir asmeninių laiškų atveju, o prievolinio pobūdžio teisių ir pareigų, kylančių iš socialinio tinklo paskyros naudojimo sutarties, paveldimumo. Kitaip tariant, ginčo objektu buvo teisių ir pareigų kaip turto ir kartu kaip civilinių teisių objekto, o ne paskyros kaip tokios, paveldimumo klausimas.

Pažymėtina, kad teismas atmetė ir atsakovo argumentus dėl socialinio tinklo naudotojo asmens duomenų apsaugos, pasakydamas, jog kai perimamos teisės ir pareigos iš socialinio tinklo naudojimo sutarties, duomenų, kuriuos teisėtai yra surinkęs ir valdo socialinio tinklo administratorius, apimtis nesikeičia. Kitaip tariant, perėmėjas perima egzistuojančią padėtį, o nauji kokie nors asmens duomenys nerenkami. Be to, minėta, kad aptariamos bylos kontekste nagrinėjamas klausimas apėmė ne teisių ir pareigų toliau po perėmimo aktyviai naudoti mirusiosios socialinio tinklo paskyrą, o tik prieigos prie šios paskyros ir jo turinio teisę.

Baigiant, paminėtina, kad man labiausiai patraukli aptarta Vokietijos kasacinio teismo argumentacija dviem aspektais. Pirmiausiai, imponuoja teismo tam tikras edukacinis argumentas, kad teisės taikymas ir aiškinimas neturi per toli nutolti nuo realiai egzistuojančių visuomeninių santykių pasaulio. O, būtent, pirmiausiai, pats žmogus, kaip racionaliai mąstanti būtybė, turi pareigą suvokti egzistuojančią realią aplinką, kurioje jis dalyvauja ir savo valia tampa teisinių santykių dalyviu. Jeigu žmogus dalyvauja tokioje realioje aplinkoje, kurioje objektyviai neįmanoma užtikrinti absoliutaus privatumo ir konfidencialumo, tai ir teisės į tokio lygio privatumą, kuris realybėje negali būti sukuriamas, neturi. Egzistuojančio teisėto lūkesčio paneigimas turėti aukšto lygio privatumą socialinių tinklų „pasaulyje“, atsižvelgiant į technologijų ypatumus ir pačią skaitmeninės erdvės esybę, yra vertas dėmesio, būtent dėl to, kad tokia mintimi yra paneigiamas kartais sklandantis mitas, jog teisė į privatumą ir asmens duomenis yra tokios pačios apimties, kokios galėtų būti, jeigu nebūtų šiuolaikinių moderniųjų technologijų ir skaitmeninės erdvės pasaulio. Antrasis aspektas argumentacijoje išskirtinis, tai, būtent, pabrėžimo, kad motina, kaip artimiausias mirusiojo vaiko asmuo, kaip niekas daugiau turi teisę žinoti po savo vaiko mirties, paskutiniąsias jo komunikacijas. Ir man atrodo, kad tai susiję su tėvų orumo užtikrinimu.

Vytautas Mizaras yra VU TF profesorius, advokatų kontoros Ellex Valiūnas partneris, advokatas

Raktažodžiai
Close
Close