Teismų praktikoje dar kartą pabrėžta vartotojų teisių apsaugos svarba

Praėjusią savaitę Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) priėmė dvi įdomias nutartis vartotojų teisių apsaugos srityje.

Nutartyje apie teismo pareigą ex officio kvalifikuoti sutartį kaip vartojimo sutartį ir ex officio kvalifikuoti nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas pabrėžta, kad sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo, jei: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais). Statybos rangos sutartis taip pat gali būti priskirta vartojimo sutarčių kategorijai, jei ji atitinka nurodytus vartojimo sutarties požymius. Sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja CK 6.228⁴ straipsnis, įgyvendinantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesąžiningų sąlygų kontrolė visų pirma taikoma vartojimo sutartims, antra, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos.

Kasacinis teismas apibendrintai yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė). Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu. Atsižvelgiant į tai, koks kriterijus yra taikomas, gali skirtis ir taikytinos teisinės pasekmės. Sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos taikymo aspektu suformuotą praktiką, skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais, skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai. Materialinis arba sutarties turinio kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Šis sąrašas nėra baigtinio pobūdžio, jame esančios sąlygos nebūtinai yra nesąžiningos ir atvirkščiai – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti nesąžininga. Tuo atveju, jei sutarties sąlyga neatitinka nė vienos iš šiame sąraše nurodytų sąlygų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje. 

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nesprendė dėl sąlygos, apibrėžiančios netesybų dydį, sąžiningumo remdamasis iš esmės vien tuo, kad atsakovas tik apeliacinės instancijos teisme iškėlė argumentus dėl delspinigių dydžio, todėl tokius apeliacinio skundo argumentus vertino kaip neatitinkančius apeliacinio skundo turiniui keliamų reikalavimų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą bei susiformavusią teismų praktiką, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino materialiosios teisės nuostatas, reglamentuojančias vartojimo sutartis ir nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas, ir nenustatė bylai teisingai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių, todėl yra pagrindas naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai aiškindamas ir taikydamas materialiosios bei proceso teisės normas, be pagrindo neįvertino atsakovo argumentų dėl darbų trūkumų pašalinimo kainos, dėl statybos sutarties turinio aiškinimo ir vertinimo, remdamasis tik tuo, kad atsakovas nagrinėjamoje byloje nereiškė priešieškinio dėl darbų kainos pagal rangos sutartį sumažinimo, be to, nepagrįstai nesprendė dėl sąlygos, apibrėžiančios netesybų dydį, sąžiningumo.

Kitoje nutartyje LAT teisėjų kolegija išaiškino teisės normas, reglamentuojančias pardavėjo atsakomybę už parduodamo naudoto daikto kokybę ir pirkėjo teises nusipirkus netinkamos kokybės daiktą.  Pabrėžta, kad CK nenustato specialių naudoto daikto pardavimo sąlygų, pardavėjas ir naudoto daikto pardavimo atveju pagal sutartį ir CK atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu toks neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis), t. y. pardavėjas užtikrina, kad parduodamas naudotas daiktas, jei sutartyje nenustatyta kitaip, atitinka įprastus reikalavimus. Antra, sprendžiant dėl parduodamo naudoto daikto kokybės, turi būti įvertinta, ar parduotas naudotas daiktas buvo galimas naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to. Trečia, turi būti nustatyta, ar dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo parduodamo naudoto daikto kokybės pokytis, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, yra savaime suprantamas, atsižvelgiant į jo naudojimo trukmę ir sąlygas, bet kuriam vidutiniam pirkėjui. Nagrinėjamoje byloje tai, kad ieškovės įsigytas naudotas automobilis tapo netinkamas naudoti praėjus vos kelioms valandoms nuo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad jis nebuvo galimas naudoti pagal paskirtį.

Teisėjų kolegija sutiko, kad naudoto daikto veikimas gali būti kitoks nei analogiško naujo daikto, tačiau tais atvejais, kai parduotas naudotas daiktas sugenda netrukus po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo (kaip nagrinėjamu atveju praėjus vos trims valandoms), svarbu yra įvertinti tokio naudoto daikto gedimo pobūdį ir ar naudoto daikto pirkėjas galėjo žinoti, kad daiktas gali tuoj pat sugesti ar kad jam tinkamai veikti gali prireikti papildomų korekcinių darbų ir investicijų. Nei įstatymas, nei pirkimo–pardavimo sutartis nenustato privalomo daiktų kokybės patikrinimo vien dėl to, kad parduodamas naudotas daiktas, todėl pirkėjas turi teisę, o ne pareigą bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, atitinkančiu protingumo kriterijus, patikrinti perkamo daikto kokybę. Tai, kad pirkėjas nepasinaudoja savo teise patikrinti perkamo naudoto daikto kokybę, nepanaikina pardavėjo atsakomybės už parduodamo naudoto daikto kokybę, jei įrodoma, kad pirkėjas, kaip bet kuris kitas vidutinis pirkėjas, sutarties sudarymo metu nežinojo arba negalėjo žinoti apie tokį perkamo daikto neatitikimą.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad, sprendžiant dėl parduoto daikto kokybės, pirkėjas turi įrodyti, kad parduotas daiktas yra netinkamos kokybės, t. y. kad jo negalima naudoti pagal paskirtį, kad jis neatitinka kokybės reikalavimų, reiškiamų tokio pobūdžio daiktams, ir kad pirkimo metu jis nežinojo ir jam negalėjo būti žinoma apie parduoto daikto trūkumus. Tačiau aplinkybes, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus ir pan., t. y. tas, kurios mažina pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę, turi įrodinėti pardavėjas.