G. Lastauskienė. Restruktūrizavimo bylų precedentai – kaip teismai tampa piktnaudžiavimo teise įrankiu
Tenka pripažinti, kad teisės mokslas ir teisinė praktika labai dažnai vis dar tebėra lyg kažkokie to paties tėvo, bet skirtingų motinų vaikai, augantys skirtingose šeimose ir mažai ką vienas apie kitą žinantys. Tokia situacija nėra normali – nes teisės mokslas tiesiogiai „maitinais“ teisine praktika (juk būtent teisės doktrina yra laikoma vienintele priemone, kuri kontinentinės teisės tradicijoje įstatymus susieja su teismų sprendimais), o teisinė praktika, ignoruodama teisės mokslo rezultatus, tampa tik bylų sprendimų aprašinėjimo ir juose dominuojančių argumentų konspektavimo forma, apsiribojanti spėlionėmis, kuriuos argumentus tam tikru atveju teismas pasirinks. Bet kurios praktinės problemos analizė tampa daug įdomesnė, jeigu jai pasitelkiami teisės mokslo sukurti konceptai.
Šiuo metu labai įdomu stebėti, kaip formuojama Lietuvos teismų praktika įmonių restruktūrizavimo bylose. Įmonių restruktūrizavimas, kaip ir kitos su verslo vystymu susijusios situacijos, vis dar tebėra iššūkis Lietuvos teisinei sistemai, kurioje verslas savo istoriją skaičiuoja tik dešimtmečiais, o ne šimtmečiais – kaip yra valstybėse, kurioms pavyko išvengti dalyvavimo „komunizmo kūrimo eksperimente“. Teismai vis dar tebekuria bylų, susijusių su verslu, nagrinėjimo metodologiją ir daro tai didelių socialinių įtampų sąlygomis – juk teismų sprendimai verslui (įmonėms ir jų kreditoriams) sukuria rimtas finansines – ekonomines pasekmes, o tam tikrais atvejais net ir nulemia vieno ar kito verslo subjekto pabaigą ar milžiniškus kreditorių finansinius praradimus.
Dėl tokių grėsmingų socialinių padarinių įdomus tampa klausimas, kas turėtų jaustis atsakingas dėl ydingai besiklostančio su verslu susijusių situacijų teisinio kvalifikavimo: teisėkūros subjektas, kuriantis verslui svarbias teisines taisykles, ar teismai, šias taisykles aiškinantys ir taikantys. Jei teisėkūros subjektas sukuria ydingą teisinį reguliavimą, jis gali būti kritikuojamas viešosiose diskusijose, tikslas pakeisti tokį reguliavimą gali tapti partijų ir judėjimų programinėmis nuostatomis, lobistai turi galimybę imtis priemonių tokį reguliavimą pakeisti etc. Tačiau kaip turėtų būti vertinamos situacijos, kai teismai pakeičia sukurtą teisinį reguliavimą, nukrypdami nuo teisinio teksto ir jame tiesiogiai išreikštos teisėkūros subjekto valios?
Yra pagrindo teigti, kad teismai, laisvai interpretuodami teisinį tekstą (šiuo atveju – Įmonių restruktūrizavimo įstatymą), sukūrė prielaidas tam, kad nesąžiningai veikiantys verslo subjektai piktnaudžiautų restruktūrizavimo teikiamomis lengvatomis, neapibrėžtai ilgam laikui įgydami restruktūrizuojamos įmonės statusą, ir laikotarpiu, kai bendrovei iškelta restruktūrizavimo byla, nebevykdytų jokių mokėjimų kreditoriams – teisėkūros subjektas tokios galimybės nebuvo leidęs.
Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 14 str. 5 d. įsakmiai nurodyta: „Restruktūrizavimo plano projektas turi būti pateiktas tvirtinti teismui ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos. Teismas restruktūrizavimo administratoriaus arba įmonės valdymo organo prašymu turi teisę vieną kartą ne ilgiau kaip vienam mėnesiui pratęsti šioje dalyje nustatytą terminą“. Įmonei gavus restruktūrizuojamosios statusą, įsijungia tam tikras įmonei lengvatinis režimas, leidžiantis sustabdyti einamuosius mokėjimus kreditoriams ir iš esmės visiškai apribojantis kreditorių (tarp kurių bene visada būna ir valstybė) galimybę pabandyti atgauti skolą. Todėl visiškai akivaizdu, kad tokia situacija negali tęstis ilgai – ji turi būti greitai išspręsta: arba pateikiant teismui tvirtinti restruktūrizavimo planą, kuriam pritarė kreditoriai, arba nutraukiant restruktūrizavimo bylą ir grąžinant visus (ir įmonę, ir jos kreditorius) į įprastas „žaidimo“ taisykles. Įstatymų leidėjas vienareikšmiškai nurodė, kad restruktūrizavimo planas privalo būti pateiktas teismui tvirtinti per šešis (ar septynis – termino pratęsimo atveju) mėnesius. Galimybės šį terminą tęsti daugiau negu vieną kartą įstatymų leidėjas nenumatė. Tačiau teismų praktikoje gausu atvejų, kai teismai terminą restruktūrizavimo planui pateikti pratęsinėja ne vieną, o keletą kartų, visiškai ignoruodami imperatyvią įstatymų leidėjo valią, kuri išsakyta vienareikšmiškai – iš teisinio teksto akivaizdu, kad jei per šešis (septynis) mėnesius restruktūrizavimo planas nepateikiamas, restruktūrizavimo byla privalo būti nutraukta (manytina, paties teismo iniciatyva).
Stebint iš šono, sudėtinga yra pasakyti, kas šiuo atveju galėjo sąlygoti tokią teismų laisvę ignoruoti įstatymų leidėjo valią. Panašu (nors tai ir atrodo paradoksaliai), kad tai galėjo nulemti tam tikra doktrininė klaida – viešuose pasisakymuose teisėjai dažnai remiasi vadinamąja „antrojo šanso“ doktrina, teigdami, kad restruktūrizuojamai įmonei neva reikia suteikti antrą (trečia, ketvirtą, penktą etc) šansą restruktūrizavimo planui pateikti – nors antrojo šanso doktrina verslo teisėje savo esme paprastai reiškia antrąjį šansą pradėti naują verslą, prieš tai, be abejo, užbaigus verslą, pasibaigusį nesėkmingai.
Taip pat būtent teismai (be įstatymų leidėjo valios išraiškos) sukūrė specifinį reguliavimą tuo atveju, kai paaiškėja, kad restruktūrizavimo bylą teismas iškėlė nepagrįstai (klaidingai nustatytų faktų pagrindu). Įmonės prašymui iškelti restruktūrizavimo bylą dažniausiai priešpastatomas kreditorių prašymas iškelti tai įmonei bankroto bylą – todėl dažniausiai teismas privalo ištirti, ar restruktūrizavimo siekianti įmonė nėra nemoki. Būtent teismai suformulavo taisyklę, kad vertinant tokios įmonės mokumą, pradelstais įsipareigojimais įprastai nelaikomi tokie, dėl kurių yra ginčas teisme. Panašu, kad žodį įprastai teismai yra linkę aiškinti kaip reiškiantį visada – nes užtenka įmonei, siekiančiai restruktūrizacijos, pradėti bet kokį teisinį ginčą, susijusį su skolomis kreditoriams, ir į pradelsus įsipareigojimus su ginču susijusios sumos nebeįskaičiuojamos.
Galime teigti, kad būtent teismai pasiūlė kelią nesąžiningiems verslo subjektams – pakanka pradėti bylas su pagrindiniais įmonės kreditoriais, kuriems susidarė didžiausios skolos (bet kokiais pagrindais – ginčyti sandorius, iš kurių kyla įsipareigojimai, ginčyti sutarčių nutraukimus – ieškiniai pareiškiami bet kokiais, kartais neįtikėtinais pagrindais), ir gali būti ramus, kad tą laiką (apie pora metų), kol ieškiniai nagrinėjami teisme (o kiekvieno asmens teisė ginti savo tikras ar tariamas teises yra laikoma bene sakralia), de facto pradelsti įsipareigojimai kreditoriams de jure nebus laikomi pradelstais, ir kreditorių prašymai iškelti bankroto bylą nebus tenkinami.
Dar įdomiau – paaiškėjus, jog restruktūrizavimo bylą teismai iškėlė nemokiai įmonei (taigi – per klaidą), kuriai turėjo būti iškelta bankroto, o ne restruktūrizavimo byla, teismai užkerta kelią galimybei perspręsti restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą (draudžia proceso atnaujinimą), netenkina kreditoriaus prašymo nutraukti restruktūrizavimo bylą (motyvuodami tuo, kad įstatymų leidėjas tokios galimybės nenumato – taigi teismai šiuo atveju kaip ir prisimena įstatymų leidėjo valios saistantį pobūdį) ir netgi atsisako priimti dėl atsisakymo pateiktą atskirąjį skundą (teismų įsitikinimu, tokia teismo nutartis neskundžiama.
Tokį ydingą teismų praktikos formavimo krypties rezultatą galėjo sąlygoti tam tikros objektyviai egzistuojančios aplinkybės: i) restruktūrizavimo bylos retai pasiekia Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą – tokiu būdu nėra efektyviai išnaudojamas tikslingo teisės vienodinimo ir geros teismų praktikos formavimo institutas, kuris rezultatyviausiai veikia, bylas nagrinėjant Lietuvos Aukščiausiajame Teisme; ii) terminas restruktūrizavimo planui pateikti įprastai yra tęsiamas trumpam laikotarpiui (dažniausiai – dar vienam mėnesiui) – kreditoriaus atskirasis skundas dėl pirmos instancijos teismo nutarties pratęsti terminą pasiekia Lietuvos apeliacinį teismą jau terminui pasibaigus, ir apeliacinės instancijos teismas dėl skundo esmės (ir teismų galimybių nesilaikyti imperatyvaus teisinio reguliavimo) nebepasisako, procesą nutraukdami ir konstatuodami, kad klausimas nebėra aktualus.
Išsakytus teiginius iliustruoja vienos konkrečios įmonės UAB „G<…>“ (toliau – „G“) restruktūrizavimo plano rengimo aplinkybės: i) Klaipėdos apygardos teismui iškėlus UAB „G“ restruktūrizavimo bylą, nustatoma, kad teismui restruktūrizavimo planas turi būti pateiktas iki 2018 m. vasario 7 d.; ii) pagal UAB „G“ 2018 m. sausio 3 d. prašymą, terminas restruktūrizavimo planui pateikti buvo pratęstas iki 2018 m. kovo 7 d.; iii) UAB „G“ teikė prašymą teismui pratęsti restruktūrizavimo plano pateikimo terminą tuo pagrindu, kad UAB „G“ prašymu pakeistas administratorius ir kad vyksta teisminis ginčas dėl vieno iš kreditoriaus kreditorinio reikalavimo pagrįstumo. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 20 d. nutartimi pratęsti terminą restruktūrizavimo planui pateikti buvo atsisakyta; iii) Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 26 d. nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis uždrausta šaukti kreditorių susirinkimus dėl restruktūrizavimo plano tvirtinimo, o terminas restruktūrizavimo planui pateikti pratęstas iki 2018 m. balandžio 7 d., pasiremiant faktu, kad buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės; iv) Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 4 d. nutartimi terminas restruktūrizavimo planui pateikti buvo pratęstas iki 2018 m. birželio 7 d. tuo pagrindu, kad UAB „G“ neva nepakako laiko visuotiniame akcininkų susirinkime patvirtinti patikslinto restruktūrizavimo plano projekto; v) 2018 m. birželio 5 d. teismui pateiktas prašymas pratęsti terminą restruktūrizavimo planui pateikti iki 2018 m. liepos 9 d., motyvuojant būtinybe dar tikslinti restruktūrizavimo plano projektą; vi) šiuo metu UAB „G“ restruktūrizavimo byloje yra pateiktas UAB „G“ 2018 m. birželio 29 d. prašymas, kuriame pasiremta faktu, kad bendrovės restruktūrizavimo byla yra Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, ir vėl paprašyta pratęsti restruktūrizavimo plano pateikimo terminą – mėnesiui nuo šio prašymo išnagrinėjimo dienos.
Paisant įstatymų leidėjo valios, 2018 m. kovo 7 d. bendrovės restruktūrizavimo byla privalėjo būti nutraukta – nes bendrovė nepateikė restruktūrizavimo plano. Tačiau net ir šiuo metu bendrovė tebeturi restruktūrizuojamos įmonės statusą, o pirmos instancijos teismas, remdamasis faktu, kad byla yra Aukščiausiajame Teisme, šioje byloje nebesprendžia jokio klausimo – nei restruktūrizavimo bylos nutraukimo, nei termino pateikti restruktūrizavimo planą pratęsimo. Nemoki bendrovė tebeturi restruktūrizuojamos įmonės statusą. Ateityje neišvengiamai iškils klausimas dėl pavėlavimo iškelti bendrovei bankroto bylą ir milžiniškų kreditorių nuostolių. Įdomu, kaip bus sprendžiamas kaltų dėl to asmenų civilinės atsakomybės klausimas – nes būtent teismai ir sudarė sąlygas imituoti tokį pseudorestruktūrizavimo procesą.
Tokios situacijos ir vėl paskatina grįžti prie teisėjų diskrecijos ribų klausimo – kiek laisvas yra teisėjas, aiškindamas įstatymų leidėjo suformuluotas elgesio taisykles. Mažai abejonių kelia teiginys, kad teisėjas gali (ir privalo) nukrypti nuo teisėkūros subjekto sukurto teksto, jei teisėjas, aiškindamas jo turinį loginiais – lingvistiniais metodais, gauna aiškinimo rezultatą, prieštaraujantį sveiko proto reikalavimams ar akivaizdiems ir nekvestionuotiniems bendriesiems teisės principams. Taip pat būtų suprantama ir pateisinamas teisėjo galia nukrypti nuo teisinio teksto, kai tekstas kaip visuma yra prieštaringas ar „skylėtas“ ir kai nėra jokio kitos galimybės išsiaiškinti, kokia buvo teisėkūros subjekto intencija. Tačiau ar teisėjas tikrai gali nukrypti nuo visiškai aiškiai suformuluoto teisinio teksto? O jei gali – kokiais atvejais? Tenka pripažinti, kad šie klausimai tikrai ne iš lengvųjų – šiandien net ir itin kvalifikuotas teisės žinovas nesugebėtų paaiškinti, kada teismai, taikydami teisines taisykles, lieka prie lingvistinio teisės akto aiškinimo rezultato, o kada nusprendžia patikrinti šio aiškinimo rezultato tinkamumą, pasitelkdami kitus aiškinimo metodus.
Atvejai, kai teismai akivaizdžiai nepaiso teisėkūros subjekto sukurtų teisinių taisyklių, verčia mus grįžti prie nuostatos, kurią diskusijoje dėl teisėjų diskrecijos ribų visgi norėtųsi laikyti išeitine (pamatine) – į teisinį tekstą teisėjai privalo žiūrėti kaip į juos saistantį šaltinį ir nukrypti nuo jo galėtų tik tada, kai tam egzistuoja konkrečios doktrininės prielaidos, kurios turėtų būti įvardytos teismo sprendime kaip teisėjų apsisprendimą nepaisyti įstatymo leidėjo valios pagrindžiantis argumentas.
Dr. Giedrė Lastauskienė, VU TF Viešosios teisės katedros docentė, advokatė
