Komentarai

V. Vaičaitis. Konstitucija kaip viena svarbiausių mūsų visuomeninių vertybių

Vieną liepos karštą popietę socialiniuose tinkluose pastebėjau pasidalintą pokalbį su Lietuvoje žinomu filosofu, kuriame mane nustebino tokie jo cituojami žodžiai: „Dabar didžioji biurokratijos dalis mano, kad žmogui užtenka žinoti tik tai, kas parašyta konstitucijoje. Tai jau yra katastrofa[1]. Spontaniškai man atėjo mintis, kad iš tiesų, turbūt, katastrofa, jei mano gerbiamas filosofas tik tiek vertina Konstituciją. Tačiau tuo pačiu atėjo ir kita mintis, kad, jei taip ją vertina toks išsilavinęs žmogus, tai turbūt tokia nuomonė atitinka tam tikros mūsų visuomenės dalies nuomonę. Visgi, norėtųsi tikėti, kad čia buvo kažkoks nesusipratimas ar tiesiog lapsus linguae, tačiau bet kuriuo atveju, tai gera proga plačiau pasvarstyti, kodėl Konstitucija iki šiol netapo mūsų visuomenės pilietiniu pamatu, ypač kai dar vis minime jos priėmimo 25-mečio jubiliejų.

Visų pirma, reikia pripažinti, kad Lietuvoje Konstitucija netapo tokiu visuomeniniu autoritetu, kokiu ji daugiau kaip du šimtmečius yra Jungtinėse Valstijose, kur Konstitucija yra neginčijamas autoritetas plačiajai visuomenei ir politikams (tiek liberaliems demokratams, tiek konservatyviems respublikonams). Čia Konstitucijos preambulės pirmaisiais žodžiais „We the people…” bei Konstitucijos XIV Pataisoje įtvirtintu asmenų lygiateisiškumo principu (equal protection clause) šiandien remiasi dauguma amerikiečių visuomeninių judėjimų ir pilietinių akcijų. Man sunku būtų įsivaizduoti, kad šioje šalyje išsilavinęs žmogus galėtų pasakyti, kad „žinoti tik tai, kas parašyta konstitucijoje“ yra „katastrofa“. Visgi, turiu vilties, kad ir Lietuvoje užaugs karta, suvokianti Konstituciją, kaip vieną pagrindinių pilietinių vertybių ir mūsų visuomenės sutarties tekstų.

Sunku būtų atspėti, kas įtakojo cituoto filosofo tokį skeptišką požiūrį į Konstituciją, tačiau geresnis Konstitucijos pažinimas kaip tik ir gali padėti mūsų švietimo sistemai (apie kurią kalbama cituotame pokalbyje) suvokti, „kokių žmonių reikia valstybei“ ir atsakyti į cituotame pokalbyje iškeltą klausimą, ką reiškia tiek asmeninė, tiek visuomeninė valstybinė laisvė ir nepriklausomybė. Būtent Konstitucija galėtų ir turėtų būti tas pamatas, nuo kurio reikėtų atsispirti mūsų pilietinės visuomenės kūrimo procese. Iš cituoto pokalbio galima susidaryti įspūdį, kad Konstitucija yra formalus ir piliečio gyvenimui neaktualus tekstas, įdomus galbūt tik biurokratams, politikams ar teisėjams. Tikra tiesa, kad Konstitucijoje yra konkrečių taisyklių, kurios yra labiau svarbios politikams (pvz., kandidatavimo į pareigas amžius ar rinkimų data), tačiau čia įtvirtintos ir pamatinės visuomeninės vertybės bei principai, kas leidžia Konstituciją suprasti, kaip visuomenės narių tarpusavio sugyvenimo sutartį. Pavyzdžiui, preambulėje nurodyta pilietinė visuomenė ir teisinė valstybė, pačiame pirmame straipsnyje įvardinta demokratija ir 18 straipsnyje nurodytas žmogaus teisių prigimtinis pobūdis yra tokios apimties visuomeninės vertybės, kurios apima visas mūsų visuomenės pilietinio sugyvenimo sritis, neišskiriant nei teisingumo, bendrojo gėrio ar viešojo intereso.

Būtent šios vertybės leidžia matyti Konstituciją, kaip tokį dokumentą, kurio reikšmės atsiskleidžia tik laiko perspektyvoje, todėl šių reikšmių negalima kaip nors galutinai suprasti (nei biurokratams, nei tesėjams). Teismai jas atskleidžia byla po bylos ir tik tiek, kiek reikia konkrečiai byla išnagrinėti, be to, praėjęs laikas visuomet leidžia pamatyti tą patį konstitucinį principą ar vertybę visai iš kitos perspektyvos. Pavyzdžiui, JAV Aukščiausiam Teismui – atskirų ar segreguotų mokyklų afroamerikiečiams (bet vienodai su kitomis mokyklomis finansuojamų) egzistavimas kai kuriose JAV valstijose XIX amžiaus pabaigoje galėjo pasirodyti atitinkantis konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, tuo tarpu po šešiasdešimties metų patirties – tiek didelei daliai visuomenės, tiek ir šio teismo teisėjams jau atrodė priešingai.

Pagaliau reikėtų pasakyti, jog konstitucija bei konstitucionalizmas per se, yra tokia pat Vakarų civilizacijos vertybė, kaip ir joje įtvirtinta demokratija ar žmogaus teisės, be kurios neįmanoma įsivaizduoti šiuolaikinės vakarietiškos valstybės. Tai reiškia, kad šiuolaikinėje visuomenėje į žmogaus gyvenimą galima žiūrėti ne tik filosofiniu, ekonominiu, moraliniu ir religiniu, bet ir teisiniu ar tiksliau – konstituciniu požiūriu. Kitaip tariant, mūsų Konstitucija puikiai tinka tiek pavienio Lietuvos piliečio santykiui su visuomene bei valstybe pagrįsti, tiek ir pačios visuomenės ir valstybės tikslams suvokti. Tai puikiai suprato bendro ugdymo programų rengėjai – į istorijos ir pilietinio ugdymo programas įtraukę moksleivių supažindinimą su Lietuvos Konstitucija ir jos konstitucionalizmo istorija.

Mūsų Konstitucijos tekste randamas visuomenės sugyvenimo naratyvas apima visą žmogaus gyvenimą nuo pat jo gimimo; visas pilietinio gyvenimo formas: priklausymą visuomeninei organizacijai, religinei bendruomenei, profesinei sąjungai ar politinei partijai; asmens privatų šeimos gyvenimą ir valstybės institucijų bei aukščiausių pareigūnų kompetenciją. Skaitydami Konstituciją sužinome apie savo teises ir pareigas, apie tai, kad savo veiksmuose turime remtis morale ir dorove bei apie tai, kad šeima yra valstybės ir visuomenės pagrindas; čia taip pat sužinome apie tai, kad Lietuva turi ilgametę valstybingumo ir konstitucionalizmo tradiciją. Be to, iš sudėtinės Lietuvos konstitucijos sužinome, kad į ją įeina ne tik preambulėje minimi XVI a. Lietuvos Statutai, bet ir Vasario 16-osios bei Kovo 11-osios aktai ir juose įtvirtintos vertybės. Būtent Konstitucijoje lietuvių kalbai yra įtvirtintas valstybinės kalbos statusas ir nurodyti mūsų valstybės simboliai: trispalvė, Vytis, V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ ir sostinė Vilnius. Pagaliau, iš Konstitucijos teksto suprantame, kad tokios vertybės, kaip teisinė valstybė (ypač valdžių padalijimas), demokratija (pvz., visuotiniai rinkimai), prigimtinės žmogaus teisės (tai, kad jų šaltinis yra pats žmogus ar žmogiškasis orumas) bei teisingumas ir viešasis (visuomenės ir valstybės) interesas yra Lietuvos valstybės egzistavimo pagrindas. Būtent Konstitucija mums leidžia suprasti, kad šalia teisės egzistuoja tokie teisę įtakojantys fenomenai, kaip ekonomika, švietimas, mokslas, kultūra, moralė (dorovė) ir religija. Aišku, tai jokiu būdu nereiškia, jog čia pateiktas konstitucio-centrinis mūsų pilietinio gyvenimo naratyvas yra svarbesnis už filosofinį, moralinį, mokslinį, kultūrinį ar religinį pasaulėžiūrinį naratyvą. Atvirkščiai, tai reiškia tik tai, kad šis naratyvas yra lygiavertis kitiems ir juos papildo.

Turbūt nedaug yra šiuolaikinės Lietuvos kultūros reiškinių, kuriais galėtume didžiuotis ir kurie mus be abejonės priskirtų prie Vakarų demokratijų, kaip kad 1992 m. Konstitucija ir joje įtvirtintos konstitucinės vertybės. Pagaliau, mūsų Konstitucija yra vienas svarbiausių ne tik Vakarų civilizacijos, bet ir Lietuvos nacionalinių mus visus vienijančių rašytinių pilietinių prozos tekstų. Aš abejoju, kad „didžioji biurokratijos dalis“ ir plačioji visuomenė Lietuvoje šiuo metu pilnai suvokia, kokios vertybės joje įtvirtintos ir kodėl jos mums taip svarbios. Dar daugiau, kaip rodo kai kurių Vakarų demokratijos šalių pavyzdžiai, Konstitucija yra ne tiek daiktavardis, kiek veiksmažodis, o tai reiškia, kad ji pati neveikia, ją reikia mums visiems įgyvendinti. Todėl užbaigti šį trumpą komentarą, norėčiau perfrazuodamas Martiną Liuterį Kingą:

Turiu svajonę, kad ateis tokia diena, kai dauguma Lietuvos visuomenės ne tik žinos, kas yra parašyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir ja didžiuosis, bet kiekviena nauja karta, kaip parašyta Konstitucijos preambulėje, pasiryš toliau puoselėti tautinę santarvę bei tautos dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, o savo darbais ir kūryba – vis iš naujo įgyvendinti mūsų valstybės nepriklausomybę ir ją pagrindžiančius pilietinės visuomenės, teisinės valstybės, demokratijos ir prigimtinių žmogaus teisių principus, o kartu – ir iš jų išplaukiančius teisingumo, bendrojo gėrio (viešojo intereso) ir dorovines vertybes.

[1] Pilnas pokalbio klausimas ir atsakymas skambėjo taip: KlausimasPrie sovietų iš universitetų, humanitarinių ir socialinių mokslų, buvo reikalaujama aptarnauti valdžios monstrą – valdžios aparatą. Šiandien turime dvi problemas: pavojų, kad universitetai su savo žmonėmis virsta prekybos centrais, kur viskas matuojama pelnu ir pridėtine verte, bei situaciją, kad alma mater virsta biurokratinių kontorų aptarnavimo mašina. Nei vieniems, nei kitiems laisvas, vertingas, kritiškai mąstantis, savo nuomonę turintis, kitų principus gerbiantis individas nebereikalingas. Reikalingas tik naudą darantis, mažai mąstantis ir dar mažiau klausiantis žmogusAtsakymasVisur remiamasi vien tik vadyba. Bet universitetas juk laikosi ant kitų principų. Vadybai neįdomi vieno ar kito dalyko prasmė. Būtent čia ir slypi visa švietimo sistemos tragedija. Mokyklos, universitetai ruošia mokinius, studentus aiškiai nežinodami, kam to reikia ir kokių apskritai reikia. Dabar didžioji biurokratijos dalis mano, kad žmogui užtenka žinoti tik tai, kas parašyta konstitucijoje. Tai jau yra katastrofa. Švietimo sistema negali dirbti, nežinodama kokių žmonių reikia valstybei. Amžiais universitetai galvodavo apie tai, o filosofai ginčydavosi. To nebeliko. Čia yra posąjūdinės Lietuvos drama. Mes žinome laisvę nuo ko, bet kai reikia pasakyti, kam ta laisvė reikalinga, va tada ir prasideda bėdos. Mes beždžioniaujame, ką galvoja kiti, patys nemąstome. Apie kokią tautą tokiu atveju galima kalbėti? Ji nyksta akyse, mat nebėra tautos sąmoningumo […]. Žr. A. Jokubaitis. Nežinau kitos tokios valstybės, kaip Lietuva, kur į mokslininkų diskusijas kišasi beraščiai… Tekstas iš LTV laidos „IQ presingas” perspausdintas svetainės lietuvossarasas.lt.

Dr. Vaidotas Vaičaitis, VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentas

 

Back to top button