P. Miliauskas. Akcininko teisė į informaciją: ar po ABĮ pakeitimų smulkieji ir kontroliuojantys akcininkai turi tokias pačias teises?

Šiek tiek daugiau kaip prieš trejus metus (2015 m. liepos 13 d.) Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) oficialiai pateikė nemažai rekomendacijų visaverte nare norinčiai tapti Lietuvai. Viena iš pagrindinių sričių, kurioje turėjo būti tobulinamas teisinis reguliavimas, buvo bendrovių valdymas. EBPO bendrovių valdymo komitetas Lietuvai rekomendavo užtikrinti nuoseklų teisinį reguliavimą, kuris:

• suteiktų akcininkams pagrindines teises ir sudarytų galimybes jas efektyviai apginti priverstinai (angl. effective enforcement of shareholder rights);
• užtikrintų, kad visi akcininkai, įskaitant smulkiuosius ir užsienio akcininkus, įstatymų būtų vertinami vienodai, t. y. nebūtų diskriminuojami mažiau akcijų turinys ar kitų valstybių akcininkai (angl. equitable treatment of shareholders).

Remdamiesi EBPO pateiktomis rekomendacijomis tiek įmonių teisės mokslininkai, tiek praktikai galėjo tikėtis, kad visiems akcininkams turėtų būti suteikta teisė vienodomis sąlygomis gauti visą informaciją apie bendrovę ir jos veiklą (teikiant rekomendacijas komercinę paslaptį sudarančią informaciją galėjo gauti tik 1/2 ar daugiau akcijų valdantys akcininkai ar jų grupės, jeigu pateikdavo rašytinį įsipareigojimą neatskleisti tokios informacijos). Tačiau 2017 m. lapkričio 21 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Akcinių bendrovių įstatymo (ABĮ) pakeitimus, kuriais Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos žodžiais „atsisakyta privilegijų 1/2 ar daugiau akcijų turintiems ar valdantiems akcininkams susipažinti su visais bendrovės turimais dokumentais“.

ABĮ 18 straipsnio pakeitimai formaliai nustato, kad be jokių apribojimų akcininkai gali susipažinti iš esmės su informacija ir dokumentais, kurie pagal įstatymus yra vieši, ir su steigimo dokumentuose nurodyta informacija bei dokumentais. Su komercine paslaptimi sudarančia informacija ir dokumentais akcininkams,  užtikrinantiems tokios informacijos ir dokumentų konfidencialumą, leidžiama susipažinti dviem atvejais:

• akcininkui būtina įgyvendinti teisės aktuose numatytus imperatyvius reikalavimus; ir
• akcininkui informacija būtina vykdant teisės aktuose numatytus reikalavimus.

Iš ABĮ pakeitimų matyti, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko ne sistemiškai įgyvendinti EBPO rekomendacijas nustatydamas visiems akcininkams vienodai taikytinas sąlygas susipažinti su informacija, tačiau formaliai apribodamas pateikiamą informaciją. ABĮ pakeitimo aiškinamasis raštas beveik nepadeda norint nustatyti tikruosius įstatymų leidėjo ketinimus, kadangi jame tik abstrakčiai ir be jokio papildomo argumentavimo užsimenama, jog turi būti nustatyti saugikliai, „apribojantys akcininko teisės į informaciją absoliutumą“. Viešoje erdvėje taip pat pasirodė gana daug nuomonių, kad nustatytas reguliavimas apribojo akcininkų teises gauti informaciją, kadangi ABĮ nustato labai konkretų galimos pateikti informacijos ir dokumentų sąrašą, o komercinę paslaptį sudaranti informacija gali būti atskleidžiama tik esant imperatyvioms teisės aktų nuostatoms.

Su pozicija, kad ABĮ pakeitimai užkerta kelią akcininkams susipažinti su informacija ir dokumentais, galima būtų nesutikti dėl kelių priežasčių.

Pirma, rekomendacijoje EBPO aiškiai įvardijo, kad akcininkams suteikiamos teisės turi būti ne formalios, tačiau realiai ir efektyviai įgyvendinamos. Tai reiškia, kad akcininkai, norėdami pasinaudoti savo balsavimo teisėmis ir visuotiniuose akcininkų susirinkimuose balsuoti, pavyzdžiui, dėl valdymo ir kitų organų narių paskyrimo ar atšaukimo, dėl finansinių ataskaitų rinkinio tvirtinimo, dėl pelno (nuostolių) paskirstymo ir kitų bendrovės veiklai esminių klausimų, turi turėti išsamią informaciją dėl kiekvieno klausimo ir potencialaus sprendimo. Tokios informacijos gali prireikti ne tik rengiantis jau sušauktam visuotiniam akcininkų susirinkimui, bet ir norint inicijuoti naują susirinkimą bei iškelti jame akcininkams aktualius klausimus. Jeigu akcininkams būtų teikiama tik viešai visiems prieinama informacija, tai jie negalėtų spręsti nei vieno visuotinio akcininko susirinkimo išimtinei kompetencijai priskiriamo klausimo, kadangi jie paprasčiau nežinotų, kaip balsuoti. Reikia tikėtis, kad šis aspektas įstatymų leidėjui buvo toks akivaizdus, kad jis nusprendė, jog neverta jo papildomai minėti ABĮ pakeitimuose.

Antra, nauja formuluotė, kad visa informacija ir dokumentai (įskaitant komercines paslaptis) akcininkui teikiama, kai būtina vykdyti teisės aktuose numatytus reikalavimus, turėtų apimti ir aukščiau minėtas situacijas, kai akcininkai sprendžia dėl bendrovės finansinių rezultatų, taip pat vertina bendrovės vadovo veiklą, norėdami nuspręsti, ar jis tinkamas toliau eiti vadovaujančias pareigas. Teisė į informaciją yra pagalbinė (šalutinė) teisė, kuri tik padeda efektyviai ir realiai pasinaudoti kitomis akcininkų teisėmis, todėl įstatymuose nustatytų reikalavimų vykdymas turėtų būti aiškinamas plečiamai, o „teisės aktuose numatyti reikalavimai“ turėtų apimti ir efektyvų pasinaudojimą kitomis akcininkų teisėmis, ypač balsavimo teise.

Trečia, jeigu ABĮ pakeitimai būtų aiškinami siaurai, tai, nepaisant Ūkio ministerijos teiginių, kontroliuojantys akcininkai ir toliau turėtų daug didesnę prieigą prie informacijos. Pavyzdžiui, kontroliuojantis akcininkas galėtų save ar savo patikėtinį paskirti į valdybos narius ir taip užsitikrinti prieigą prie visiškai visos su bendrove susijusios informacijos. Smulkusis akcininkas išvestiniais būdais negali užsitikrinti teisės į informaciją, kadangi neturi pakankamai balsų. Dėl šios priežasties įstatymų leidėjo įtvirtinamas standartas turėtų būti suteikiantis galimybę gauti kuo daugiau informacijos, o ribojimas turėtų būti tik išskirtiniais ir konkrečiai įvardintais atvejais. Priešingu atveju teiginys, kad akcininkai yra vertinami vienodai, liktų tik deklaratyvus.

Ketvirta, tarptautiniu mastu yra plačiai pripažįstama, kad akcininkams turi būti sudaromos visos sąlygos gauti visą su bendrove susijusią informaciją, išskyrus atvejus, kai informacijos pateikimas gali sukelti didelę žalą bendrovei (pavyzdžiui, Europos modelinis bendrovių teisės aktas). Dėl šios priežasties informacijos ribojimas niekaip neprisidėtų prie skaidrumo ir geriausios bendrovių valdymo praktikos.

Jeigu, nepaisant aukščiau nurodytų argumentų, būtų laikomasi pozicijos, kad pagal naująją ABĮ 18 straipsnio formuluotę akcininkai gali gauti tik viešą arba teisės aktuose imperatyviai nurodytą informaciją, tai tektų konstatuoti, kad ABĮ pakeitimai ne tik nepagerino bendrovių valdymo aplinkos, tačiau, atvirkščiai, suprastino akcininkų galimybes efektyviai ir vienodomis sąlygomis įgyvendinti savo teises. Tai reikštų, kad liko neįgyvendinti abu aukščiau nurodyti EBPO bendrovių valdymo komiteto rekomendacijos punktai, o tokią situaciją gali ištaisyti tik pats įstatymų leidėjas arba teismai.

Reikia tikėtis, kad vyraus racionalus, sistemiškas ir plečiamasis ABĮ 18 straipsnio aiškinimas ir neteks artimiausiu metu pamatyti dar vienų fragmentiškų ABĮ pakeitimų.

Pauliaus Miliauskas yra VU TF docentas, advokatų profesinės bendrijos CONFIDENCE Law Office partneris, advokatas